Archeologas papasakojo, kaip buvo identifikuoti sukilėlių palaikai

Kal­no pa­slap­tis

Su­ki­lė­lių lai­do­tu­vių iš­va­ka­rė­se vie­šą pa­skai­tą "Ge­di­mi­no kal­ne su­ras­tų 1863–1864 m. su­ki­li­mo da­ly­vių pa­lai­kų at­ra­di­mas ir iden­ti­fi­ka­ci­ja" G. Gri­žas skai­tė Šiau­lių Chai­mo Fren­ke­lio vi­lo­je.

"Pa­pa­sa­ko­siu is­to­ri­ją, nu­ti­ku­sią Ge­di­mi­no kal­nui", – su­si­ti­ki­mą Šiau­liuo­se pra­dė­jo G. Gri­žas.

Pra­džia ne­ža­dė­jo nie­ko ge­ro: 2016 me­tų va­sa­rį nu­slin­ko pir­mo­ji Ge­di­mi­no kal­no nuo­šliau­ža, tų pa­čių me­tų spa­lį – jau di­de­lė šlai­to da­lis. Pa­si­ma­tė su­ski­lę, su­trū­kę rost­ver­kai – kal­no tvir­ti­ni­mo gran­dys.

"Ką da­ry­ti su kal­nu, kaip gel­bė­ti? Jei dirbs dar­bi­nin­kai, rost­ver­kai jiems la­bai pa­vo­jin­gi. Bu­vo su­gal­vo­tas pla­nas: pi­lies aikš­te­lės vi­du­ry­je įreng­ti po­liaus in­ka­rą, prie jo pri­ka­bin­ti rost­ver­kus ly­nais ir ta­da pra­dė­ti dar­bus. Tai už­si­tę­sė iki 2017 me­tų sau­sio mė­ne­sio. Mes, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus ar­cheo­lo­gai, pra­dė­jo­me dar­bus sau­sio 5 die­ną. Kaip tik pa­sni­go, bu­vo pa­kan­ka­mai ge­ras oras. Bend­ra­dar­bis, bu­vęs Šiau­lių 11 mo­kyk­los (da­bar – Aukš­ta­ba­lio) abi­tu­rien­tas Val­das Ste­po­nai­tis sa­ko: "Na, vy­rai, ka­si­me mes ant kal­no tris die­nas", – dar­bų pra­džią pri­si­mi­nė G. Gri­žas.

Ar­cheo­lo­gai ka­sė vi­są mė­ne­sį. Jau pir­mo­sio­mis die­no­mis ra­do pa­lai­kus: vy­rą su­riš­to­mis už nu­ga­ros ran­ko­mis (vir­vių neiš­li­ko), api­pil­tą kal­kė­mis. Sup­ra­to, kad bus kaž­kas įdo­maus. Pra­tę­sę ty­ri­mus, ra­do dar tris vy­rus, už­kas­tus vie­no­je duo­bė­je.

Va­sa­rą ar­cheo­lo­gai ka­sė ar­čiau bokš­to, į va­ka­rus, ten ap­ti­ko tris duo­bes su pa­lai­kais. Dar­bai ne­si­bai­gė ir ru­de­nį bei ki­tais me­tais. Iš vi­so bu­vo su­ras­ta 20 pa­lai­kų.

Ra­di­niai – me­da­li­kė­liai, sa­gos – ro­dė, kad pa­lai­kai yra XIX am­žiaus vi­du­rio. Tai su­fle­ra­vo, kad kal­ne ga­lė­jo bū­ti už­kas­ti 1863 me­tų su­ki­lė­liai.

Šie­met ar­cheo­lo­gai bai­gė ty­ri­mus, vil­da­mie­si su­ras­ti ku­ni­gą S. Išo­rą. Bet plo­tas bokš­to link bu­vo tuš­čias.

Pa­sak G. Gri­žo, su­ki­lė­liai kal­ne bu­vo už­ka­sa­mi, nes tuo­met ši te­ri­to­ri­ja bu­vo už­da­ra.

"Ca­ro val­džia bu­vo pa­si­mo­kiu­si, kad rei­kia slėp­ti nu­žu­dy­tus did­vy­rius po S. Ko­nars­kio at­ve­jo. Žmo­nės ži­no­jo, kur S. Ko­nars­kis už­kas­tas ir pra­dė­jo lan­ky­ti. Šios klai­dos val­džia ne­be­no­rė­jo da­ry­ti."

Eg­ze­ku­ci­jos bu­vo vyk­do­mos Lu­kiš­kių aikš­tė­je. Pir­mie­ji su­ki­lė­liai bu­vo su­šau­dy­ti. Pa­sak G. Gri­žo, nu­šau­to­jo kū­nas bū­da­vo įme­ta­mas į duo­bę, iš­kas­tą prieš eg­ze­ku­ci­ją, ir už­ka­sa­mas. Pro tą vie­tą pra­žy­giuo­da­vo šau­džiu­sie­ji, ap­sau­gos da­li­nys. Nak­tį au­ką iš­kas­da­vo ir vež­da­vo slėp­ti.

Pa­ko­ri­mas, ge­ne­ral­gu­ber­na­to­riaus Mu­rav­jo­vo įsi­ti­ki­ni­mu, bu­vo di­des­nė at­gra­sy­mo prie­mo­nė, nes pa­kar­ta­sis ky­bo­da­vo vi­są die­ną. Au­ką nuim­da­vo tik va­ka­re ir vež­da­vo slėp­ti.

Pir­ma­sis su­šau­dy­tas bu­vo ku­ni­gas Sta­nis­lo­vas Išo­ra. Jis, kaip ir ki­tas ku­ni­gas Rai­mun­das Zie­mac­kis, bu­vo nu­žu­dy­tas už tai, kad per­skai­tė baž­ny­čio­je su­ki­lė­lių ma­ni­fes­tą. Ku­ni­gų, per­skai­čiu­sių ma­ni­fes­tą, bu­vo daug, bet Mu­rav­jo­vas nu­spren­dė nu­žu­dy­ti pa­si­rink­ti­nai du. Tai bu­vo gra­si­ni­mas ka­ta­li­kiš­kai vi­suo­me­nei: jei val­džia žu­do ku­ni­gus, va­di­na­si, la­bai stip­ri.

Pas­ku­ti­nis, 1864 ko­vo 10 die­ną, bu­vo nu­žu­dy­tas su­ki­li­mo va­das Kons­tan­ti­nas Ka­li­naus­kas.

Žie­das – kaip pa­sas

G. Gri­žas iš­sa­miai paaiš­ki­no, kaip bu­vo iden­ti­fi­kuo­ti pa­lai­kai. Dir­bo ant­ro­po­lo­gai, teis­mo me­di­ci­nos eks­per­tai.

Bu­vo ži­no­mos aš­tuo­nių su­ki­lė­lių fo­tog­ra­fi­jos. Duo­me­nų trū­ko: ar­chy­vi­nė­se by­lo­se nu­ro­do­mas tik am­žius, daž­niau­siai be gi­mi­mo da­tos. Tad kiek­vie­nas šal­ti­nis bu­vo la­bai svar­bus: in­for­ma­ci­ja apie su­žei­di­mus, su­ža­lo­ji­mus, am­ži­nin­kų pri­si­mi­ni­mai.

Ty­rė­jams bu­vo la­bai svar­bus są­ra­šas, ku­ria­me pa­teik­ti duo­me­nys, kiek tą pa­čią die­ną su­ki­lė­lių pa­kar­ta ar su­šau­dy­ta, nes kar­tu nu­žu­dy­ti bu­vo su­me­ta­mi į vie­ną duo­bę.

"Są­ra­še bu­vo vie­nas at­ve­jis, kai su­šau­dy­ti iš kar­to du: ku­ni­gas R. Zie­mac­kis ir ba­jo­ras Al­ber­tas Lias­ko­vi­čius. Bu­vo ga­li­ma kel­ti prie­lai­dą, kad jie ir yra duo­bė­je", – ty­ri­mo ei­gą paaiš­ki­no ar­cheo­lo­gas.

Ant­ro­po­lo­gi­niai duo­me­nys ro­dė, kad tarp pa­lai­kų yra ženk­lus am­žiaus skir­tu­mas. Ku­ni­gas R. Zie­mac­kis bu­vo 53 me­tų, A. Lias­ko­vi­čius – 23 me­tų. Su­ta­po ir A. Lias­ko­vi­čiaus kau­ko­lės su­gre­ti­ni­mas su nuo­trau­ka.

"La­bai svar­bu DNR ty­ri­mas. Me­tų praė­jo pa­kan­ka­mai daug, ieš­ko­ma mi­ru­sių gi­mi­nai­čių. R. Zie­mac­kio bro­lis tu­rė­jo sū­nų Juo­za­pą Ka­zi­mie­rą Zie­mac­kį, įžy­mų Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rių. Jo ka­pas yra Ber­nar­di­nų ka­pi­nė­se. Iš ka­po bu­vo paim­ti mė­gi­niai. DNR re­zul­ta­tas: as­me­nys su­si­ję gi­mi­nys­tės ry­šiu pa­gal vy­riš­ką li­ni­ją, ti­ki­my­bė, kad gi­mi­nės – 98,997 pro­cen­to."

Pir­mo­je, 2017 me­tų sau­sį, at­kas­to­je duo­bė­je bu­vo maž­daug 25 me­tų vy­ras su­riš­to­mis ran­ko­mis, su dvi­pu­siu me­da­li­kė­liu. Jo vi­du­je bu­vo Šv. Ka­zi­mie­ro plokš­te­lė ir Nuk­ry­žiuo­ta­sis Jė­zus Kris­tus. Kau­ko­lės ir nuo­trau­kos su­gre­ti­ni­mas pa­ro­dė, kad tai – K. Ka­li­naus­kas.

Pa­tys pir­mie­ji iden­ti­fi­kuo­ti apie 30 me­tų vy­ro pa­lai­kai: ant vie­nos ran­kos pirš­to bu­vo auk­si­nis žie­das su įra­šu len­kų kal­ba: Zig­man­tas, Apo­lo­ni­ja ir ves­tu­vių da­ta – 1862 me­tai. Šis žie­das bu­vo kaip pa­sas, kad duo­bė­je – su­ki­li­mo ka­ri­nis va­das Zig­man­tas Sie­ra­kaus­kas. Su šiuo žie­du Z. Sie­ra­kaus­kas bu­vo įsiam­ži­nęs vie­no­je iš pa­sku­ti­nių nuo­trau­kų.

"Bu­vo įdo­mi is­to­ri­ja. Z. Sie­ra­kaus­kas, su­si­tuo­kęs su Apo­lo­ni­ja Da­levs­ky­te, su­ki­lė­lio Ti­to Da­levs­kio se­se­ri­mi, iš­vy­ko į Pa­ry­žių. Pa­ry­žiu­je A. Da­levs­ky­tė žie­dą pa­me­tė. Z. Sie­ra­kaus­kas ne­ti­kė­jo ne­ge­rais ženk­lais, bet šiuo at­ve­ju la­bai iš­si­gan­do. Pa­ry­žiu­je pa­si­da­rė ki­tą au­si­nį žie­dą ir jį pa­lai­mi­no."

Ki­tas įdo­mus at­ve­jis, kai pa­gel­bė­jo DNR, – į vie­ną duo­bę įmes­tų dvie­jų vy­rų iden­ti­fi­ka­vi­mas. Prie jų bu­vo me­da­li­kė­lis: vie­no­je pu­sė­je Auš­ros Var­tai, ki­to­je – Jė­zus, ne­šan­tis kry­žių. DNR iš­va­dos pa­ro­dė, kad tai – la­bai ar­ti­mi gi­mi­nai­čiai. Nu­žu­dy­tų­jų Lu­kiš­kių aikš­tė­je są­ra­še bu­vo bro­liai Alek­sand­ras Rev­kovs­kis ir Juo­za­pas Rev­kovs­kis.

Dar vie­na duo­bė bu­vo la­bai keis­ta: jo­je te­ras­tas de­ši­nės ran­kos kau­las, kal­kė­mis ap­lie­tos pė­dos kau­lai, sag­te­lė ir ke­lios sa­gos. Kas­da­mi duo­bės ap­lin­ką, ar­cheo­lo­gai su­ra­do ko­jų ir ran­kų pirš­tų kau­lų.

Iš is­to­ri­nių šal­ti­nių bu­vo ži­no­ma, kad 1916 me­tais, įren­gi­nė­jant žai­bo­lai­dį, ras­ti pa­lai­kai. Pa­sak G. Gri­žo, tuo me­tu ant kal­no kaip tik bu­vęs vie­no iš su­ki­lė­lių gi­mi­nai­tis, ka­rei­viams už­si­mi­nęs, kas čia ga­li bū­ti už­kas­tas. Tą­kart ka­sė dvi die­nas, iš­rin­ko be­veik vi­sus kau­lus ir nu­ne­šė gar­bin­gai pa­dė­ti Šv. My­ko­lo Ar­kan­ge­lo baž­ny­čio­je. Ti­kė­ti­na, kad jie ten ir da­bar yra. Nus­ta­ty­ti, ko­kio su­ki­lė­lio lie­ka­nos ras­tos kal­ne, da­bar pa­gel­bė­jo DNR. Ra­sų ka­pi­nė­se yra Alek­sand­ro Do­levs­kio, su­ki­lė­lio Ti­to Do­levs­kio bro­lio ka­pas. Pa­lai­kų DNR su­ta­po.

At­kū­rė su­ki­lė­lio vei­dą

1863 me­tų rugp­jū­čio 28 die­ną bu­vo pa­kar­ti tri­se: Ja­nas Ben­kovs­kis, Eduar­das Čap­lins­kis, Jo­nas Mar­čevs­kis. Jie bu­vo pa­si­kė­si­nę į Vil­niaus ba­jo­rą Alek­sand­rą Do­mei­ką. Šis bu­vo pa­ra­šęs su­ti­ki­mą bend­ra­dar­biau­ti su ca­ro val­džia, tad su­ki­li­mo ko­mi­te­tas jam sky­rė mir­ties baus­mę.

Pa­si­kė­si­ni­mas ne­pa­vy­ko. J. Ben­kovs­kis, atė­jęs į bu­tą, ku­ria­me gy­ve­no ba­jo­ras, dū­rė pei­liu, bet tik su­žei­dė.

Vy­rų iš kar­to ne­pa­ga­vo, jiems pa­vy­ko pa­bėg­ti. Su­telk­tos di­de­lės po­li­ci­jos pajėgos ieš­ko­jo įta­ria­mų­jų: ba­jo­ras ir tar­nas pa­liu­di­jo, kad pa­si­kė­sin­to­jas bu­vęs ru­dap­lau­kis.

"Vil­niu­je iš­gau­dė ko­ne vi­sus ru­dap­lau­kius ir su­ve­žė į po­li­ci­ją tar­dy­mui. J. Ben­kovs­kis per­si­da­žė plau­kus ir mė­gi­no spruk­ti iš Vil­niaus. Ne­ži­nia, kaip bū­tų pa­si­bai­gę, bet jis per anks­ti atė­jo į ge­le­žin­ke­lio sto­tį. Žan­da­ras at­krei­pė dė­me­sį į įtar­ti­ną as­me­nį, pra­dė­jo klau­si­nė­ti."

Nu­vež­tą į areš­ti­nę J. Ben­kovs­kį at­pa­ži­no ir ba­jo­ras, ir tar­nas. Su­ras­ti ir pa­gal­bi­nin­kai. Po eg­ze­ku­ci­jos vi­si trys už­kas­ti vie­no­je duo­bė­je.

Vie­nas kū­nas bu­vo be­veik pa­nar­din­tas kal­kė­se, ant kau­ko­lės gu­lė­jo ply­ta. Ją nu­kė­lus, kal­kė­se bu­vo ga­li­ma įžiū­rė­ti no­sies for­mą, lū­pas, smak­rą. Su­jun­gus at­spau­dus, pa­si­ma­tė kan­čio­je su­stin­gęs E. Čap­lins­kio vei­das. Res­tau­ra­to­riai su­kū­rė vei­do at­spau­do iš­lie­ją – šio su­ki­lė­lio nuo­trau­kos nė­ra.

"Tai su­ki­lė­lio žvilgs­nis iš XIX am­žiaus. Jis tu­rė­jo bū­ti už­mirš­tas, o šian­dien ga­li­me jį pa­ma­ty­ti."

G. Gri­žas sa­ko, kad be­veik vi­si duo­bė­se ras­ti me­da­li­kė­liai, kry­že­liai bu­vo si­dab­ri­niai. Tai ro­do nu­žu­dy­tų­jų sta­tu­są: pas ei­li­nį ka­ta­li­ką ga­lė­jo bū­ti ge­riau­siu at­ve­ju žal­va­ri­nis ar ala­vi­nis.

Di­džio­ji da­lis ras­tų me­da­li­kė­lių bu­vo su Auš­ros Var­tais, Šni­piš­kių kop­ly­tė­le, sto­vė­ju­sia Kal­va­ri­jų gat­vės pra­džio­je, nu­griau­ta 1956 me­tais.

Me­da­li­kė­lių ras­ta ir prie dar dvie­jų pa­kar­tų vy­rų. Šio­je duo­bė­je ap­tik­tas ir re­tas ra­di­nys ar­cheo­lo­gi­jo­je – škap­lie­rius. Gu­lė­jo ir sag­tis su 1862 me­tų da­ta. Paaiš­kė­jo, kad už­kas­ti Ig­na­ci­jus Zda­no­vi­čius ir Me­čis­lo­vas Dor­mo­novs­kis. At­pa­žin­ti juos pa­dė­jo fo­to­sug­re­ti­ni­mas.

Nuo M. Dor­mo­novs­kio kau­ko­lės nuim­to­se kal­kė­se ma­tė­si au­di­nio at­spau­das. Ra­di­nys pa­tvir­ti­no, kad su­ki­lė­liai bu­vo ka­ria­mi už­mo­vus ant gal­vos mai­šą. Au­ka į duo­bę bu­vo įmes­ta su mai­šu.

Ne­pa­vy­ko iki ga­lo at­skleis­ti vie­nin­te­lio at­ve­jo: duo­bė­je gu­lė­jo tą pa­čią die­ną pa­kar­ti be­veik vie­no­do am­žiaus jau­nuo­liai. Tai – de­vy­nio­lik­me­tis Juo­za­pas Jab­lons­kis ir dvi­de­šim­ties me­tų Ka­ro­lis Si­pa­vi­čius. Li­ko mįs­lė, ku­ris yra ku­ris: nė­ra nei jų gi­mi­nių ar ka­pų, nei nuo­trau­kų.

Ne­pers­kai­ty­tas įra­šas

G. Gri­žas iš­sky­rė at­ve­jį, kai su­ki­lė­lio kau­lai gu­lė­jo ert­mė­je: kū­nas pra­ny­ko, o kal­kė­se li­ko kū­no for­ma, dra­bu­žių raukš­lės. Šį kar­tą pa­gel­bė­jo ne tik DNR, bet ir is­to­ri­niai duo­me­nys apie su­žeis­tą­jį mū­šio me­tu. Še­šios šau­ti­nės žaiz­dos, dvi dur­ti­nės. Ant­ro­po­lo­gai nu­sta­tė, kad žaiz­dos gi­jo – va­di­na­si, žmo­gus kaž­kiek lai­ko pra­lei­do ka­lė­ji­me. Tai bu­vo Vla­dis­lo­vas Ni­ko­lia­jus. Liu­te­ro­nas, tad šio­je duo­bė­je ar­cheo­lo­gai me­da­li­kė­lio neap­ti­ko.

Dar vie­na duo­bė bu­vo iš­kas­ta bu­vu­sių pa­ma­tų vie­to­je: įmes­tą žmo­gų už­py­lė tais pa­čiais iš­dau­žy­tų pa­ma­tų ak­me­ni­mis. Tai bu­vo Bo­les­lo­vas Ko­liš­ko.

Pas­ku­ti­nė­se duo­bė­se už­kas­ti as­me­nys bu­vo pa­vie­nių eg­ze­ku­ci­jų au­kos, be­veik vie­no­do am­žiaus, vy­res­ni. Są­ra­šas nu­krei­pė į Ka­zi­mie­rą Si­čiu­ką ir Jo­kū­bą Če­ka­ną.

Duo­bė­je prie pa­lai­kų ras­ta im­pe­ri­nės Ru­si­jos sa­ga pa­tvir­ti­no, kad  tarp su­ki­lė­lių bu­vo rek­ru­tų, pa­bė­gu­sių nuo ca­ri­nės ar­mi­jos.

Ka­pe su­ras­tos ir pet­ne­šos, pieš­tu­ko šer­dis.

Su­šau­dy­tą Ju­li­jo­ną Les­nevs­kį at­pa­žin­ti pa­dė­jo nuo­trau­ka. Iš­li­ko jo paauk­suo­ta sa­ga. Su­ki­lė­lis bu­vo už­kas­tas ma­žo­je duo­bė­je, ko­jas stat­me­nai at­rė­mus į pa­ma­tus.

Prie vy­ro, įmes­to vei­du į duo­bę, bu­vo net 4 me­da­li­kė­liai, iš­skir­ti­nis – pra­vos­la­viš­kas, su Šven­tą­ja Var­va­ra ir Alek­sand­ru Nevs­kiu. Me­da­li­kė­lis bu­vo su­lau­žy­tas, neaiš­ku, ko­kią šir­džiai mie­lą re­lik­vi­ją ja­me lai­kė Hen­ri­kas Ma­ko­vec­kis. Me­da­li­kė­liai bu­vo me­džia­gi­nia­me mai­še­ly­je, tarp jų ras­tas ir ma­žas po­pie­riu­kas su smul­kiu įra­šu, ke­lio­mis ei­lu­tė­mis, bet kol kas per­skai­ty­ti jų ne­pa­vy­ko.

Pas­ku­ti­nė mįs­lė

Li­ko ne­ras­tas vie­nin­te­lis ku­ni­gas S. Išo­ra. Pa­sak G. Gri­žo, yra S. Išo­ros gi­mi­nai­čių: Val­das Išo­ra, vil­nie­tis til­tų ar­chi­tek­tas, ir Sta­nis­lo­vas Išo­ra, gy­ve­nan­tis Gdans­ke. Jų DNR su­ta­po.

G. Gri­žas ci­ta­vo pir­mo­sios eg­ze­ku­ci­jos liu­di­nin­kės, tuo­met še­šio­lik­me­tės mer­gi­nos, pri­si­mi­ni­mus. Ji bu­vo su­si­ža­dė­ju­si su vie­nu iš eg­ze­ku­ci­jas vyk­džiu­sių ka­ri­nin­kų.

Liu­di­nin­kė mi­ni da­ly­va­vu­si ku­ni­go R. Zie­mac­kio su­šau­dy­me. Ji pa­pra­šė su­ža­dė­ti­nio lei­di­mo da­ly­vau­ti už­ka­sant au­ką. Ku­ni­gą ly­dė­jo į Tri­jų Kry­žių kal­ną ir su­ge­bė­jo at­ma­tuo­ti at­stu­mą nuo au­gu­sių dvie­jų to­po­lių – 11 žings­nių į šiau­rę. Taip ji liu­di­jo Pe­ter­bur­ge, po 50 me­tų, atė­ju­si pas R. Zie­mac­kio bro­lio sū­nų, gy­dy­to­ją Ka­zi­mie­rą Juo­za­pą Zie­mac­kį.

G. Gri­žas svars­to: gal­būt mo­te­ris su­pai­nio­jo ku­ni­gų pa­var­des? Tuo­met vie­na iš ver­si­jų ga­lė­tų bū­ti, jog S. Išo­ra už­kas­tas Tri­jų Kry­žių kal­ne. Bet kol kas paieš­kos nė­ra su­pla­nuo­tos.

Va­kar dvi­de­šimt su­ki­lė­lių iš­kil­min­gai pa­lai­do­ti Ra­sų ka­pi­nė­se. Ga­liau­siai su­ki­lė­liai am­ži­ną­jį poil­sį ra­do prie sa­vo ko­vų drau­gų, gi­mi­nai­čių, drau­gų.

"Tu­rė­si­me dar vie­ną iš­kil­min­gą vie­tą, ku­ri svar­bi ne tik mums, bet ir mū­sų kai­my­ni­niams kraš­tams – Bal­ta­ru­si­jai, Len­ki­jai ir tai pa­čiai Uk­rai­nai, nes Z. Sie­ra­kaus­kas ki­lęs iš Vo­ly­nės, Uk­rai­nos gy­ven­to­jas", – sa­kė G. Gri­žas.

Su­ki­lė­lių lai­do­tu­vių iš­va­ka­rė­se Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus, ku­rio ar­cheo­lo­gai ant Ge­di­mi­no kal­no su­ra­do su­ki­li­mo va­dų ir da­ly­vių pa­lai­kus, ati­da­rė pa­ro­dą "Pa­ža­din­ti: Ge­di­mi­no kal­ne ras­tų su­ki­lė­lių is­to­ri­ja". Pa­ro­da vei­kia pir­mą kar­tą vi­suo­me­nei at­ve­ria­ma­me pa­sta­te – XIX am­žiu­je bu­vu­sio­je po­li­ti­nių ka­li­nių areš­ti­nė­je Nr. 14 (T. Kos­ciuš­kos g. 1).