Naujausios
Sielų Kvazimodo vardas – alkoholis
Regina MUSNECKIENĖ
Eidama miegoti penkiasdešimtmetė Nijolė niekuomet nesivelka naktinių marškinių. Gulasi su treningu. Po pagalve pasideda raktus nuo rūsio. Ir miegodama iš rankų nepaleidžia telefono. Nežino, ar ryto sulauks gyva, ar pavyks bent kelias valandas pamiegoti.
O rytą reikės skubėti į darbą. Nelengvą darbą su žmonėmis. Turės būti jiems maloni, švari, pasitempusi, kokybiškai atlikti paslaugą.
Jeigu kurį vakarą vyras mažiau girtas ir saikingai patriukšmavęs nueina miegoti, moteris lengviau atsidūsta. Gal išmiegos visą naktį?
Jeigu tą dieną bus nuėjęs į barą ir prisigėręs kokius tris kartus, vakare, garuojant paskutinėms pagirioms, bus visai nekas. Muš, smaugs, tampys už plaukų.
Jeigu pavyks pasprukti pro duris, kiek galėdama skuos į daugiabučio rūsį. Čia užsirakins ir savo sandėliuke pratūnos per naktį. Rytą sugrįš, išsimaudys ir eis į darbą. Vyras prisisiautėjęs tuo metu dar miegos.
Sugrįžusi iš darbo ras prirūkytą, prišnerkštą butą. Kojos klius už plastikinių ir stiklinių butelių. Jei vyro nebus, pavalgys, kuo skubiausiai nubraukusi šiukšles nuo stalo.
Bet jis gali būti. Ir dar su keliais tokiais pat draugais. Tuomet jie visi iš moters pasityčios, paskui išsvirduliuos į kokį barą prisibaigti.
Pastarąjį laiką geria nuo balandžio pradžios. Kasdien. Iš ko geria Nijolė nežino. Vyras – jau seniausiai bedarbis. Ir darbo neieško. Turi auksines rankas. Kartais kam nors ką nors sutaiso, suremontuoja. Gauna kelis eurus gėrimui.
Maistas ir mokesčiai – Nijolės reikalas. O atlyginimas – tik šiek tiek didesnis už minimumą.
Keletą kartų Nijolė kvietė policiją. Smurtautoją išsivežė į komisariatą. Po poros valandų jis sugrįžta namo. Baimės debesys nė trumpam neišsisklaido. Juk gali grįžti dar piktesnis ir agresyvesnis. Policija šalia jos kas minutę nepastovės.
Nijolė visada stengėsi dėl šeimos. Išaugino ir išmokslino vaikus. Kol jie buvo namuose, vyras girtavo, bet smurtaudavo rečiau. Neradę vietos Lietuvoje, o gal ir nenorėdami matyti tokio tėvų gyvenimo, vaikai emigravo.
Kai liko vieni, vyras visai pasileido. Nijolės nėra kam užstoti. Nuo jaunystės neteko tėvų. Vyro giminė palaiko saviškį. Kaimynės, kasnakt girdėdamos skandalus, stebisi, kaip ji nesiskiria.
Nijolė net skyryboms neturi jėgų. Vyras iš namų niekur neis. Tektų išeiti jai. O kur eiti? „Kada nors negyvai užmuš...“ – į savo ateitį realiai žiūri moteris.
Tokių nijolių provincijoje daug. Eilinių piliečių socialinė padėtis nesuteikia galimybių lengvai ir greitai pakeisti gyvenimą. Uždirbdama 300 eurų reta moteris pasiryš viską pradėti nuo nulio.
Iš pradžių jos gyvena viltimi, kad vyro girtavimas tik laikinas nuopuolis. Betikėdamos ir leisdamos save engti pavargsta taip, jog nebeturi jėgų ką nors keisti. Nebelieka jokio tikėjimo. Susitaiko su nuo alkoholio iškreiptais savo vyrų veidais, su bjaurėjančiomis ir žiaurėjančiomis jų sielomis. Sau pasilieka tik bejėgės aukos vaidmenį. Ir nejučia tampa savotiškomis geriančių ir smurtaujančių savo vyrų sąjungininkėmis.
Žinoma, gaila savo uždirbto būsto, daiktų, kuriuos, veikiausiai išnešios ir pragers vyras. Tačiau ar ne gailiau savo sveikatos ir gyvybės, kuriai gresia kasdienis pavojus?
Ar didelis didvyriškumas gyventi balansuojant ties gyvybės ir mirties riba? Ar laimingi bus vaikai, kai teks laidoti motiną, o tėvą palydėti į kalėjimą?
Buvo atvejų, kai smurtautoją visam laikui nutildė vaikai, gindami savo motiną. Tik su kokia našta jie gyvena, tapę tėvažudžiais?
Teisėsaugos institucijos dabar griežčiau kovoja su smurtu artimoje aplinkoje. Surašo daugiau protokolų. Kai kuriuos pavyksta išgąsdinti.
Smurtas – tik pasekmė. Reikia naikinti jos priežastį. O priežastis – besaikis alkoholio vartojimas. Kai kam iš to pelnas, kai kam – kasdienė kančia.
Pelno siekimo, alkoholizmo ir kančios bakterijos perduodamos iš kartos į kartą. Įtariu, kad geriantys ir mušantys aplinkinius šiandieniniai penkiasdešimtmečiai – ne pirmoji alkoholikų karta. Tikriausiai, taip gyveno jų tėvai. Taip gyvena jie. Gali būti, jog taip gyvens ir jų vaikai. Nes užkratas perduodamas iš kartos į kartą su genais, su gyvenimo būdu ir su asmeniniu tėvų pavyzdžiu vaikams.
Laimingi tie, kurie prastu pavyzdžiu neseka.
Kaimelyje sudegė gausios šeimynos namas. Du neįgalūs, iš lovos nepasikeliantys tėvai. Keli jų vaikai su sugyventinėmis. Neva slaugo tėvus. Bet iš tiesų gyvena iš jų slaugos pašalpų ir pensijų. Gerai gyvena. Kasdien uliavoja. Beuliavodami susidegina namus.
Po gaisro tėvus išveža į slaugos ligoninę. Suaugusiems vaikams seniūnija suranda prieglobstį. Kaimas užjaučia padegėlius, surenka šiek tiek pinigų.
Vietos verslininkas pasisiūlo juos nuvežti į gaisravietę. Gal ras dar ugnies nepaliestų daiktų?
Gaisravietėje mėtosi naujos patalynės komplektai. Sveikutėliai. Dar nė neišpakuoti. Tik sulieti vandeniu. Bandė rinkti lyg nesavom rankom. Rankos dreba. Jau pora dienų nėra alaus.
Staiga žiūri – mėtosi dar nesudegusi piniginė. Joje du metaliniai eurai. Akys sublizgo. „Vežkit mus greičiau į miestelį. Turim reikalų.“ Už du eurus išeis pora bambalių alaus.
Seniūnas nesistebi. Taip gyveno ir jų tėvai. Tėvas gėrė, engė motiną. Ji tapo neįgali. Dabar abu atgulė ant patalo. Gauna pensijas, nors į darbą reikėdavo varu varyti. Dar ir globos pinigai skiriami, kad vaikams linksmiau gyventųsi. Ir daugėtų sielos kvazimodų?
