Naujausios
Sėkmės istorija
Grįžusi iš užsienio šeima ėmėsi verslo
Septynerius gyvenimo metus atidavęs Airijai Giedrius Sutkus sugrįžo į Tytuvėnų miestelį ir sukūrė čia savo verslą. Mokyklą Airijoje pradėję lankyti jo vaikai toliau mokosi gimtąja kalba.
Darbas Airijoje nenuėjo niekais. Šeima turi savo namus. Airijoje uždirbti pinigai padėjo sukurti ir verslą.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Slėgė gyvenimas tarnybiniame bute
Giedrius Sutkus – miškininkas. Septynetą metų savo gimtinėje Tytuvėnuose (Kelmės r.) bandė pelnytis duoną iš savo profesijos.
Dirbo Tytuvėnų miškų urėdijoje medelyno meistru, vėliau – tiekėju. Šeimoje augo du vaikai.
Jauna šeima gyveno Miškų urėdijos bute. Plušėjo kiek įmanydami – vis tikėjosi, kad kada nors pavyks turėti savą pastogę. Tačiau per septynerius metus spėjo įsitikinti, jog to, ką uždirba, užteks tik maistui ir kukliam aprėdui.
Vieną dieną Giedrius nusprendė kažką daryti, kad pakeistų savo šeimos gyvenimą.
Priimti sprendimą padėjo į Airiją uždarbiauti išvykęs kaimynas. 2004-ųjų vasarą Giedrius išvyko žinodamas, kad turės darbo baldų fabrike.
Įsikūrė vidurio Airijoje, Tulamorės mieste. Po poros mėnesių atvažiavo ir žmona su vaikais. .
Nuo baldininko iki vairuotojo
Taip galėtum pavadinti Giedriaus Sutkaus karjerą Airijoje. „Buvo sudėtinga, – mena jaunas vyras. – Mokykloje mokiausi vokiečių kalbos. Anglų kalbos beveik nemokėjau. Teko lankyti kursus. Viename name gyvenome trys šeimos ir dar pora viengungių. Vaikams teko samdyti auklę, nes žmona norėjo dirbti. Tik prasigyvenę galėjome sau leisti išsinuomoti atskirą namą. Mokėjome po 750 eurų per mėnesį.“
Kol pramoko kalbą, tytuvėniškis dirbo baldų fabrike, nors toks darbas jam nepatiko.
Po pusmečio įsidarbino vairuotoju. Trejus metus važinėjo po Airiją. Dirbdavo po 16 valandų per parą. Savaitgaliais važiuodavo plauti mašinų. Darbdavys už tai mokėdavo.
Žmona Nemira vėliau taip pat gavo geresnio darbo viešbutyje.
Vaikai pradėjo lankyti mokyklą Tulamorėje. Jiems puikiai sekėsi. Kieme žaisdavo lietuvis, latvis, lenkas, kinas.
Tėvai taip pat susirado draugų. Mieste susiformavo savotiška bendruomenė.
„Man pasitaikė puikūs darbdaviai, – pasakoja Giedrius. – Dėl atlyginimo nereikėdavo sukti galvos. Ketvirtadienį pinigai už savaitės darbą jau būdavo sąskaitoje. Darbas buvo įdomus. Airiją dabar geriau žinau negu Lietuvą. Nejaučiau diskriminacijos ir valdžios institucijose. Žmonės labai šilti. Jiems būdavo įdomūs kitataučiai. Patys airiai, skaudžiai išgyvenę emigraciją, suprasdavo mus.“
Situacija šiek tiek pasikeitė per krizę. Tuomet į emigrantus pradėta žiūrėti kaip į konkurentus dėl darbo vietos.
Savi namai
Nors Airijoje sekėsi gerai, vaikai adaptavosi, abu su žmona neblogai uždirbdavo, tačiau vis tiek ilgėjosi Lietuvos, draugų, medžioklių, artimųjų.
Po poros metų darbo nusipirko sodybą Tytuvėnuose. Uždirbę dar šiek tiek pinigų, nusprendė, jog vienas iš jų turi grįžti rūpintis namais.
Grįžo žmona su vaikais. Giedrius sako, jog vaikai nenorėjo grįžti į Lietuvą. Mieliau būtų mokęsi Airijoje.
Nemira Sutkienė pradėjo studijuoti Šiaulių universitete. Gavo darbo seniūnijoje. Rūpinosi sodybos atnaujinimu. Baigė bakalauro studijas. Dabar studijuoja magistrantūroje.
Giedrius rado dar geriau apmokamą darbą. Veždavo krovinius į Belgiją, Olandiją ir kitas Europos šalis.
„Atvažiuodavau iki Berlyno ir jau užuosdavau Lietuvą. Atrodydavo, palik krovinį ir skrisk namo. Taip traukdavo savas kraštas, namai, draugai. Juk kad ir kaip gerai svetimame krašte, bet namuose geriausia, – tėvynės ilgesį mena Giedrius. – Laimei, turėjau labai supratingą šefą. Kartais jis mano reisus pakoreguodavo taip, kad turėčiau ilgą savaitgalį. Pats nuveždavo iki oro uosto. Parskrisdavau kelioms dienoms.“
Grįžimas namo
Po septynerių metų darbo Airijoje 2011-aisiais G. Sutkus grįžo namo. Jau turėjo idėją kurti savo verslą. Žinojo ir kokį. Įrenginės vandens valymo sistemas, atliks aplinkos tvarkymo, žemės darbus, klos inžinerinius tinklus, įrenginės drenažą ūkininkams. Už 8 tūkstančius eurų nusipirko naudotą ekskavatorių.
„Porą mėnesių žiūrėjau į tą ekskavatorių pro langą. Neturėjau užsakymų, – pasakoja verslininkas. – Reklamavausi žodžiu, dėjau skelbimus į laikraščius. Pagaliau gavau pirmąjį užsakymą.“
Pirmuosius metus G. Sutkus savo įmonėje dirbo vienas. Šiuo metu samdo 5 kvalifikuotus darbuotojus. Jų daugėjo priklausomai nuo užsakymų.
Įmonė nusipirko sunkvežimį, kitos darbui reikalingos technikos ir įrangos. Tačiau kai kurią techniką jau reikėjo pakeisti. Kai ką dar nuomoja. Tačiau nuoma labai brangiai kainuoja.
Nors savo verslą turi jau ketveri metai, Giedrius apgailestauja negalįs pasigirti didele gerove.
„Dar nesame įsitvirtinę, – sako. – Lietuva – švogerių kraštas. Darbų yra, tačiau labai sunku gauti užsakymą vietos valstybinėse įstaigose. Važinėjame dirbti į Švenčionis. Didesnės sąnaudos. Reikia nugabenti techniką, nuomoti gyvenamąjį plotą darbininkams.“
Nepraranda optimizmo
Nors verslas nėra paprastas dalykas, ponas Giedrius sako niekuomet negrįžtų dirbti samdomo darbo. Sunkumai atsiperka.
„Mes privalome konkuruoti su kitais tik sąžiningu darbu ir kokybe“, – įsitikinęs verslininkas. Ir kalbos apie gerai atliekamą jo įmonės darbą sklinda vis toliau.
Pernai Dusetose jo įmonė įrengė pagrindinę aikštę. Šiuo metu ruošiasi darbuotis Švenčionyse.
Privačių namų savininkai, kaimo turizmo sodybos prašo sumontuoti biologinius kanalizuoto vandens valymo įrenginius.
„Įrangą perkame iš patikimo gamintojo, – pasakoja Giedrius. – Nuotekos išvalomos taip gerai, kad iš karto gali bėgti į vandens telkinius arba gruntą.“
Neseniai vietoj įmonės „Individuali G. Sutkaus veikla“ verslininkas įregistravo uždarąją akcinę bendrovę. Viliasi, jog bendrovė patikimiau atrodys valstybės įmonėms. Bus lengviau gauti užsakymų. Be to, į bendroves kitaip žiūri ir bankai. Iki šiol labai sudėtinga būdavo gauti paskolą. O norint atnaujinti techniką, nepakanka savų lėšų.
Į gyvenimą kibdamas visomis savo proto ir fizinėmis jėgomis į Lietuvą grįžęs emigrantas vis dar tiki, kad tėvynė jo šeimai nebus pamotė.
Tačiau, jeigu vis dėlto taip atsitiktų, verslą perkeltų į Airiją. Šeima išvažiuotų be bilieto atgal.
Autorės nuotr.
TRAUKA: Airijoje vairuotoju dirbęs ir kitas Vakarų šalis skersai išilgai išmaišęs tytuvėniškis Giedrius Sutkus sako nepajėgęs nugalėti tėvynės ilgesio ir namų traukos.
Asmeninė nuotr.
KOKYBĖ: Giedriaus Sutkaus įmonė trinkelėmis išgrindė 1 800 kvadratinių metrų ploto Dusetų miestelio aikštę.
PATIKIMUMAS: „Rinkos naujokas, baigęs darbą užsakovo turi dešimt kartų paklausti, ar viskas gerai. Nes tik sąžiningu darbu, nuolankiu visų užgaidų išpildymu ir nepriekaištinga kokybe gali įsitvirtinti rinkoje,“ – sako Giedrius Sutkus.
