Naujausios
Užgavėnės nepaleidžia meistro
Šiaulietis tautodailininkas Saulius Tamulis kone visus metus gyvena Užgavėnių nuotaika. Medžio kirminu save vadinantis drožėjas vis dar džiaugiasi, kai iš kokio šventės dalyvio išgirsta: „O čia tai kaukė!“ Šios Užgavėnės tautodailininkui – išskirtinės. Šventės vakarą Šiaulių kultūros centre jis pristatys išsvajotą knygą „Šalta žiema, bėk iš kiemo“.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Be konkurencijos
Apie knygą S. Tamulis svajojo maždaug du dešimtmečius. Tautodailininkas laimingas, kad atsirado „dūšios žmonių“, padėjusių įgyvendinti svajonę.
Knygos krikšto motinėle vadina Birutę Žalneravičienę, buvusio ansamblio „Auda“ vadovo Mykolo Žalneravičiaus žmoną.
Ant viršelio S. Tamulis įsiamžino su dviem Užgavėnių kaukėmis ir numylėta žako papūga Albiniuku.
Dėl knygos, šypsosi S. Tamulis, praėjusią vasarą teko paaukoti žvejybą.
„Sudėjau viską, ką turėjau“, – sako tautodailininkas. Pagrindinė knygos tema – Užgavėnės. Didelė dalis fotografijų – Užgavėnių kaukių. Knygoje surinkti ir Užgavėnių papročiai, burtai, orų spėjimai, eilėraščiai, blevyzgos.
Nuotraukas knygai fotografavo pats S. Tamulis, jį žavi fotografijos menas. Fotoaparatas kartais net žvejyboje tampa svarbesnis už meškerę.
„Bet Užgavėnės – be konkurencijos. Šioje srityje verda mano gyvenimas“, – žibančiomis akimis tvirtina S. Tamulis.
Pirmasis tautodailininko prisiminimas, susijęs su Užgavėnėmis, – iš vaikystės Kuršėnuose. Tąkart persirengėliai namuose papurtė kojinę su pelenais – padarė „iškadą“. Greičiausiai svečiams pasirodė, kad gavo per mažai kapeikų ar blynų.
Svarstydamas, kas įžiebė tokią meilę Užgavėnėms, S. Tamulis prisimena senelį kalvį Petrą Tamulį, kuris trankiai šventė Užgavėnes. „Gal nuo jo kraujo lašeliai įsimetė“, – susimąsto.
Teko nuodytis
„Pats stebiuosi savimi. Nesu muzikantas, o ansamblį „Auda“ lankau. Jei kas anksčiau būtų pasakęs, kad drošiu kaukes, eisiu į folklorinį ansamblį, nebūčiau patikėjęs, – kraipo galvą S. Tamulis. – Ko gero, ateina laikas. Vieniems jausmas anksčiau prabunda, kitiems – vėliau.“
Pirmąsias Užgavėnių kaukes S. Tamulis gamino tobulindamas papjė mašė ir kurdamas savą technologiją. Pirmoji kaukė buvo ilganosė. „Užgavėnių kaukei dailumas nesvarbu“, – šypsosi. Pirmieji blynai neprisvilo – nė vienos kaukės nenumetė į kampą.
Įsitraukęs į kūrybą, S. Tamulis vietoje klijų popieriaus pradėjo naudoti universalų laką medienai, marlę, medžiagos skiauteles.
„Pastovėkite virtuvėje užsidaręs su primirkyta lako marle panosėje... Ne kartą vos iš koto neiškritau. Ilgai nuodijausi. Kai dabar vaikams mokykloje pasakoju apie kaukes, visada pabrėžiu, kad to nekartotų namuose“, – juokiasi tautodailininkas.
Papjė mašė kaukės buvo eksponuojamos Plateliuose, Žemaitijos nacionalinio parko direkcijoje. Širdį kūrėjui paglostydavo konkursuose skirtos 1–2 vietos. Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotoja Aldona Kuprelytė paragino imtis medžio. S. Tamulis mintyse idėją kategoriškai atmesdavo – jam tikrai nepavyks.
„Ji jautė, kad pagaunu išraiškingumą – betrūksta drožti. Kai išdrožiau pirmą medinę kaukę, numečiau į kampą ir grįžau prie papjė mašė“, – prisimena S. Tamulis.
Medinę kaukę iš kampo ištraukė rengdamasis tradicinei Šiaulių tautodailininkų parodai Šiaulių dailės galerijoje. Ją „priglaudė“ prie papjė mašė technika sukurtų kaukių. Po kiek laiko metraštyje pamatė išspausdintą būtent medinės kaukės nuotrauką.
„Ach jūs šitaip! – pagalvojo meistras. – Jei jums šita tiko, galiu ir geresnę išdrožti!“
Rekordinės kaukės
Ant sofos S. Tamulis išrikiavo šio sezono kaukes, žemaitiškai tariant, "lyčynas". Ko čia tik nėra: vienas prie kito glaudžiasi barzdoti velniai, kompanijoje įsitaisiusios raganos, jaunoji. Spokso išsprogusiomis akimis, šypsosi, vaiposi bedantėmis, retadantėmis, kreivadantėmis burnomis ir kiša ilgas nosis.
Kiek yra išdrožęs kaukių, tautodailininkas nebežino. „Koks tėvas, jei savo vaikų neskaičiuoja į pasaulį paleidęs“, – juokiasi. Bet apie 200, užtikrina, bus.
Drožia įvairiausius personažus: velnią, raganą, Kanapinį, Lašininį, pijoką, muzikantą, girinį, vengrą, gervę, ožį, arklį, smertį, čigoną, jaunikį, jaunąją, pabrolį, pamergę, svočią, raganių, mešką, muzikantą...
Pagal bruožus ir išraiškas kaukėms kūrėjas suteikia vardus: Liūdnas ubagiukas, Alkanas piktas žydas, Įsimylėjęs velnias, Žilabarzdis žydas, Pats linksmiausias ubagas, Ubagas plepys, Linksmas Lašininis, Smagus diedas, Ubagas, pamatęs blynus, Ubagas nutampyta nosimi.
Vienoms Užgavėnėms buvo pasidaręs tokį puikų ožį, kad spaudoje prie nuotraukos buvo pabrėžta, kad S. Tamulis jojo ant netikro ožio, nes šis atrodė kaip gyvas.
Per praėjusį sezoną S. Tamulis išdrožė rekordiškai daug kaukių – 46!
Šiemet kūrė velnius iš medžio žievės. Kaukės – mistiškesnės, atrodo, tarsi senienos iš po žemės iškastos.
Kartais kaukės formą padiktuoja medis: šaka tampa nosimi, gumbas – apgamu. Išdrožęs kaukę, „augina“ plaukus, antakius, barzdas: klijuoja driskeną kailį, avikailį, maišinės medžiagos. Jaunąją puošia nuometu. Raganai įstatė miške rastą briedžio dantį.
Atneša parodyti ir dar nebaigtas – džiūstančias balkone kaukes. Švytėdamas džiaugiasi kiekviena – tarsi medyje ryškėjantys bruožai būtų gyvi.
„Ši – simpatiška, – įvertina, žvelgdamas į ilganosę kreivadantę raganą, dantimis prikandusią liežuvį. – Yra posakis – prikąsk liežuvį.“
Kita kaukė, rodo, bus velnias. Staiga susigriebia: „Kas čia per metai bus, pats savęs nesuprantu. Toks senukas drožėjas sakydavo: „Po šimts velnių!“. O aš šį sezoną jau septynis velnius išdrožiau!“
Pasigroži būsimu arkliuku – jam dar pridės ausytes. Droždamas Lašininį nepajautė, kad medyje yra vinių. Paliko: vinys tapo veido puošmena.
„Svarbiausia, kai drožiu šlapią medį, yra kvapas. Patraukite į save“, – gėrisi. Kaukė tebekvepia mišku.
Dovanojo Prezidentei
Džiaugsmo vieta S. Tamuliui – Rumšiškės. Tautodailininkas prisimena, kaip pirmą kartą su ansambliu „Auda“ Rumšiškėse išlipo iš autobusiuko: atrodė, tarsi būtų kažkas namo parvežęs.
„Kiemuose grojo liaudiška muzika, žmonių daugybė, aplinka – tikra pasaka. Pajutau, kad pirmą kartą aš gimęs toje vietoje“, – šypsosi S. Tamulis.
Vienais metais Rumšiškėse ansamblis „Auda“, tuomet vadovaujamas Mykolo Žalneravičiaus, iš 11 prizų gavo 9.
S. Tamulis muziejui Rumšiškėse kiekvienais metais dovanoja porą kaukių. Šiemet įteiks pagrindinius šventės personažus – Kanapinį ir Lašininį.
Šiemet Užgavėnių linksmybėse S. Tamulis buvo kipšas. Parodo juodą, kaip smala, kaukę: specialiai išdrožė „Aušros“ muziejuje saugomos kaukės kopiją.
Užgavėnėms atsidavęs šiaulietis tuo pačiu personažu gyvenime nėra buvęs. Ir jaučiasi laimingas išgirdęs, kad panašių į jo kaukių nematyti.
„Tas ir veža tokį, kaip aš, medžio kirminą. Mes, drožėjai, vieni kitus taip vadiname. Įvertino, pastebėjo, užtenka, jei šiek tiek pagyrė. Jei išgirsti iš kokio šventės dalyvio: „O čia tai kaukė!“, neįsivaizduojate, kaip širdį glosto“, – laimės akimirkomis dalijasi tautodailininkas.
Pernai Rumšiškėse S. Tamulis kaukę padovanojo Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Kai kas įžvelgė Prezidentės ir kaukės panašumų dėl šviesių plaukų.
„Netyčia taip sutapo, – juokiasi drožėjas. – Prezidentė atėjo parodos aplankyti. Buvau vieną nužiūrėjęs dovanoti, bet nutariau padovanoti linksmą.“
Žodžiais neišsakoma
Žalos, siausdamas Užgavėnėse, S. Tamulis nedaro. Anksčiau prisirinkdavo metalinių užuolaidų segtukų krokodiliukų, pririšdavo virvelę su kailio gabaliuku ir prisegdavo žmogui „uodegą“.
Užgavėnių eilėraščius, blevyzgas deklamuoja iš atminties. Mėgstamiausi posmai – iš Kurtuvėnų: „Iš visa svietą į vieną vietą čigonele ir žyduka, seni, jauni ir vaikiuka, bus jaunieji ir piršlys, smertis, velnias ir ožys, Kanapinis, Lašininis, daug čia zbitkų pridarys.“ Šmaikščias eiles Užgavėnėms kuria ir pats.
„Yra sakoma: jei neįsileisi nė vieno ubagiuko, metai bus negeri. Klausausi, kada šurmulį už lango išgirsiu. Sutinku klausdamas, ką, vaikai, mokate. Jei uždainuoja „Mes žydukai iš Maskvos“, ačiū, viso gero. Nemalonu, kai pamatau kaukę iš filmo „Šauksmas“ – geriau jau visai be kaukės. Bet kad ir nieko nemoka, negali nieko neduoti. Nors dabar blynų nevertina, esu radęs lauke išmėtytų. Šiuolaikinis vaikas laukia, kad atsirokuotum grynais“, – sako S. Tamulis.
Bet vieni vaikai sužavėjo. Mergytė su berniuku atsinešė dūdelę, barškaliuką, pakoncertavo. „Dar šitokių vaikų yra! Stebuklas!“ – džiaugiasi. Dėl tokų vaikų tautodailininkas vyksta į edukacinius užsiėmimus, moko drožti kaukes, pasakoja apie Užgavėnių tradicijas.
Su begaliniu malonumu S. Tamulis prisimena, kaip pats parsinešdavo kapeikų, ir centų, riešutų, saldainių, apelsinų, mandarinų. O terbos apačioje – pusę maišo trupinių.
Po linksmybių S. Tamuliui Užgavėnių sezonas nesibaigs – jam šventė tęsiasi visus metus.
Skėsteli rankomis: be drožimo negalįs. Nors rankos pervargusios, nagai niežti. Gena kojos į rūsį pradėti pirminius darbus – nužievinti kaladę, perskelti per pusę.
Prisiglaudęs būsimą arkliuko kaukę, prataria: „Toje srityje trūksta žodžių, žodžiais tai – neišsakoma...“ Išrikiuotos kaukės, regis, sužiūra į šeimininką.
Jono TAMULIO nuotr.
MINTIS: „Toje srityje trūksta žodžių, žodžiais tai – neišsakoma...“ – parimęs ant arkliuko kaukės susimąsto Saulius Tamulis.
AISTRA: „Ir pats norėčiau savęs paklausti, kodėl aš taip prisiekęs Užgavėnių šventei. Ko gero, taip pričiuožusio per visą Lietuvą nėra“, – svarsto Saulius Tamulis.
KNYGA: Beveik 200 puslapių knyga „Šalta žiema, bėk iš kiemo“ išleista 360 egzempliorių tiražu. Knyga bus pristatyta antradienį Šiaulių kultūros centre.
VELNIAS: Su šia kauke Saulius Tamulis planuoja šėlti per šias Užgavėnes.
MISTIKA: Kaukės iš žievės atrodo mistiškai.
STILIUS: Sauliaus Tamulio kaukės – skirtingos ir išraiškingos.
POŽIŪRIS: Kaukėmis Saulius Tamulis nelinkęs prekiauti – geriau dovanoja muziejams, rodo parodose. Vieną kitą parduoda, nes įrankiai už dyką iš dangaus nekrenta.
