Naujausios
Liubomiras Laucevičius nenori reformos iš viršaus
Aktorius Liubomiras Laucevičius, viešėjęs Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, kalbėjo ne tik apie kiną, teatrą ir vaidmenis, bet ir apie šių dienų aktualijas – teatro reformą. „Sutinkame, kad reikia naujo įstatymo, bet jį reikia aptarti su mumis, o ne kabinetuose nutarti“, – poziciją išsakė aktorius.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Iš košmaro į sanatoriją
Į renginį pirmadienį „Kūrybiniai susitikimai. Auksinių scenos kryžių laureatai Šiaulių regiono bibliotekose“ susirinko pilnutėlė salė, bibliotekininkėms teko atnešti papildomų kėdžių.
„Žiūriu, mano kartos žmonės daugiausia. Malonu, vadinasi, susipažinę su mano vaidmenimis“, – publiką įvertino aktorius.
Susitikimą jis pradėjo nuo svarbiausių biografijos momentų. Šešiolikos įstojo į Juozo Miltinio vaidybos studiją prie Panevėžio dramos teatro. 1968 metais ją baigė. Nors, pasak L. Laucevičiaus, J. Miltinis žodžio „baigė“ nevartojo, nes teatras, aktorystė – besitęsiantis procesas.
Į teatrą Panevėžyje buvo priimtas aktoriaus etatu už 65 litų algą. Atlyginimą aktorius pabrėžė norėdamas akcentuoti šiandienos viešojoje erdvėje sklandančią nuomonę, kad aktoriai uždirba „aukso“ pinigus, kurie realybėje yra 1000–1200 litų.
Teatre Panevėžyje vaidino devynerius metus. L. Laucevičiaus teigimu, aktorius – labai priklausoma nuo kitų profesija. Jis turi skaudžios patirties, ką reiškia būti nuolat engiamam, žeminamam ir nemėgstamam vadovo.
Kantrybę perpildė J. Miltinio žodžiai, pasakyti įėjus į teatro bufetą. „Pažiūrėk, Vacy, kaip jis paėmė rankeną – kaip idiotas“, – šiais žodžiais į V. Blėdį, girdint L. Laucevičiui, kreipėsi J. Miltinis.
25-erių aktorius nuvažiavo į Klaipėdos dramos teatrą pas režisierių Povilą Gaidį. „Jei Panevėžys buvo košmariški metai, tai Klaipėdoje buvo sanatorija. Žmogiški santykiai, gaudavau vaidmenų, pradėjau filmuotis kine“, – palygino aktorius.
Klaipėdoje aktorius sukūrė šeimą, gimė dvynukai. Uostamiestyje L. Laucevičius dirbo iki 44 metų, kol Jonas Jurašas pakvietė į Kauną vaidinti spektaklyje „Smėlio klavyrai“.
Aktorius iki šiol vaidina Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Valstybės ubagais nepaleis
L. Laucevičiaus įsitikinimu, aktoriumi tampama po 15 metų darbo, neįskaičiuojant studijų laiko. Jis mano, kad aktorius auga repertuariniame teatre, todėl nepriimtina kultūros ministro reforma iš viršaus – siūlymas aktoriams dirbti pagal trumpalaikes sutartis.
„O kas bus, jei nepatiksiu vadovui, ką jau esu patyręs?“ – svarstė aktorius.
Didžioji dalis aktorių, L. Laucevičiaus teigimu, yra prieš minėtą reformą. „Repertuarinis teatras yra garantija, kad, pasikeitus vadovui, toliau vaidinsiu spektakliuose, kurie buvo anksčiau pastatyti, – sakė L. Laucevičius. – Aktorių atlyginimai nedideli, valstybė dėl to tikrai nenueis ubagais. Sutinkame, kad reikia naujo įstatymo, bet jį reikia aptarti su mumis, o ne kabinetuose nutarti.“
Atsakymų ieško poezijoje
Susirinkusiems L. Laucevičius priminė savo vaidmenis: parodė ištraukų iš filmų „Gyvenimas po klevu“, „Pabudimas“, „Vestuvės girioje“, „Turtuolis vargšas...“.
Aktorius sakė tebesąs dėkingas režisieriui Arūnui Žebriūnui – po filmo „Turtuolis vargšas...“ atsivėrė durys į sovietinį kiną.
L. Laucevičius skaitė savo mylimo poeto Justino Marcinkevičiaus, kurį vadina genialiu, eiles. Būtent išminties jis pasigenda šiandieniniame gyvenime.
„Atsakymų ieškau geroje, gilioje poezijoje. Tą patį noriu pasakyti ir apie pjeses. Kai žiūri spektaklį ir klausai teksto, kartais randi atsakymą į sau iškeltą klausimą. Bet šiuolaikiniai spektakliai taip viską suvelia, kad nebesupanti, ką spektakliu, personažu norima pasakyti, nors ir žinai pjesę, gal net ir esi vaidinęs.“
L. Laucevičius atmeta priekaištus aktoriams dėl filmavimosi serialuose. Jo teigimu, serialas yra viena iš meno formų.
„Serialai, filmuojami klasikos pagrindu, kaip „Forsaitų saga“, „Idiotas“, „Meistras ir Margarita“ – puiki medžiaga. Kiekvieną kartą klausaisi iš naujo. Nors jau žinai, kaip aktorius pažiūrės, bet gilus tekstas kiekvieną kartą duoda naujų minčių“, – sakė aktorius.
Jis pacitavo J. Miltinį, teigusį, kad kinas yra konservai – uždarytas ir tas pats. Teatras yra gyvas ir tik šiandien.
„Bet kai nesuprantu, ką režisierius norėjo pasakyti (o šiuolaikinėje pjesėje kartais neaišku, ką ir autorius norėjo pasakyti), tas gyvas dalykas, tiesioginis matymas čia ir dabar nesuteikia malonumo“, – sakė aktorius.
Susitikimą L. Laucevičius baigė trumpametražiu filmu „Žvaigždžių kasmet vis mažiau“.
Apie moteris
L. Laucevičius atsakė į vienintelį klausimą iš salės, pateiktą raštu:
– Jūs filmavotės su ryškiomis teatro, kino žvaigždėmis moterimis. Papasakokite, kokios jos, Rūta Staliliūnaitė, Jūratė Onaitytė, Regina Arbačiauskaitė, Nelė Savičenko, iš arti?
– Iš arti galiu pasakyti tik apie savo žmoną. O aktorės yra aktorės ir gyvenime. Gyvenime taip pat vaidina kažkokį vaidmenį: trapias, moteriškas.
Su šiomis moterimis nebendravau šeimose, nors Rūta Staliliūnaitė iki pat išėjimo anapilin gyveno aukštu žemiau. Ji buvo vieniša, užsidariusi ir labai tragiškai gili. „A, čia jūs!“ – sakydavo, kai paskambinęs prisistatydavau kaimynu. Ji buvo savo gyvenime. Vienatvė, ypač jau amžiuje, buvo labai sunki ir slogi.
Ji pati išėjo iš teatro ir gana anksti, išėjusi į pensiją. Po to, matyt, tą išėjimą turėjo nešiotis kaip skausmą, nes pradėjo ieškotis kitos veiklos. Surinkusi grupę Kauno aktorių, pradėjo važinėti su Jono Pauliaus II veikalais, dramomis. Jai trūko vidinio gyvenimo teatre.
Joks režisierius jos kažkodėl nekvietė vaidinti. Bet ir pjesių, kurias tuomet statė, nebuvo jos lygio. Vaidinti tetulę ar bobutę atrodytų kvailai, nes ją prisimeni iš kitų vaidmenų.
Jei aktorius negauna darbo, jo gyvenimas labai skaudus, nežiūrint, kad turi mylimą žmoną ar vyrą, gerus vaikus. Aktorius, kaip rašytojas ar kitas kūrėjas, dirba su savo siela.
Aktoriaus darbas sunkus ir dėl to, kad yra nustatyta premjeros diena ir valanda, spektaklių laikas. Po trečio skambučio turi pradėti gyventi personažu, kurį tą vakarą vaidini.
Su R. Staliliūnaite teko filmuotis filme „Turtuolis vargšas...“. Prieš ir po filmavimo nėra bendravimo, yra teksto kartojimas, įtampa.
Su Nele Savičenko esame iš vieno P. Gaidžio kurso.
Apie aktores galiu pasakyti tiktai gera. Bet jūs norite iš arčiau.
Jono TAMULIO nuotr.
SUSITIKIMAS: Aktorius Liubomiras Laucevičius rodė filmų ištraukas, deklamavo Justino Marcinkevičiaus eilėraščius, kalbėjo apie save ir šiandienos aktualijas.
AKTORIUS: „Man daugiausiai tenka neigiami vaidmenys, kažkodėl režisieriai manyje mato neigiamus personažus. Tai nėra blogai, tai – charakteringi personažai“, – sakė aktorius Liubomiras Laucevičius.
