Naujausios
Kurmių gyvenimas: džiaugsmai ir vargai
Visi žmonės – maži ir dideli – ką nors žino apie kurmius. Mažieji tikrai yra matę animacinį filmą apie Coliukę, kurią Kurmis ketino vesti. Ir suaugusieji šį filmą ne kartą žiūrėjo. Šio filmo Kurmis skaičiavo, kiek kainuos žmonelės išlaikymas. Šio filmo herojų galima palyginti su taupiu finansininku ar net kokios nors valstybės finansų ministru. Juk atrodo, kad šie žmonės nieko daugiau neveikia, tik skaičiuoja. Pajamas ir išlaidas dėlioja. Suaugusieji, bent kiek susiję su daržininkyste ar turintys prie namų nors menką žemės lopinėlį, gali papasakoti ne tik apie kurmių eibes, bet ir bandymus juos išvaikyti ar pagauti. Tačiau daugelis kurmio nėra matę. Mat šis gyvūnėlis gyvena požemiuose.
Kailinis gyvūnas
Kurmis, kuris dar vadinamas paprastuoju ar europiniu kurmiu, yra vabzdžiaėdis žinduolis. Suaugęs kurmis sveria 100–150 gramų. Kurmiai turi tvirtas galvas, raumeningus sprandus. Akelės – mažyčiai aguonos grūdo dydžio karoliukai. Jas uždengia judantys vokai. Patamsyje geresnių akių ir nereikia. Ausys neturi kaušelių, tik odos raukšles, kurios pridengia klausos organų skylutes. Girdi gerai. Kurmiai turi ne tik gerą klausą, bet ir puikią uoslę, kuri padeda medžioti. Kurmio snukutis, šnipelis, panašus į straubliuką. Šnipelio šonuose išsidėstę lytėjimo plaukai – vibrisės. Kurmių kailiukai trumpaplaukiai. Švelnūs lyg aksomas. Dažniausiai juodi ar tamsiai pilki. Pasitaiko kurmių, kurių papilvė rusva. Būna kurmių net su oranžiniu, geltonu ar net baltu kailiuku. Štai „Mokslo“ leidyklos 1988 metais išleistoje knygoje „Lietuvos fauna“ rašoma, kad 1978–1982 metais Marijampolės rajone iš 5000 sugautų kurmių 10 buvo su gelsvai baltu kailiuku.
Kurmių kailiukai tankūs visais metų laikais, nors kurmiai ir šeriasi tris kartus per metus. Ankstesniais metais kurmiai buvo gaudomi dėl kailiukų. Yra duomenų, kad Lietuvoje 1956–1957 metais kasmet buvo sugauta daugiau po 200 tūkstančių kurmių. Sakoma, kad iš kurmių kailiukų pasiūti kailiniai – amžini. Neteko girdėti, kad dabar kas iš kurmių kailiukų kailinius siūtų ar dėl kailinių kurmius gaudytų. Tačiau kurmiai priskiriami prie kailinių gyvūnų. Šiais laikais ir pagautų kurmių niekas neskaičiuoja. Bent jau valdiškos įstaigos neprašo pranešti, kiek kas sugavo kurmių. Įvestų tokią prievolę, tektų kurmius deklaruoti. Ką gali žinoti, gal ateis toks laikas.
Naudingas ir kenksmingas
Kurmiai labiausiai mėgsta vidutinio drėgnumo humusingas dirvas. Vengia pelkėtų ir smėlėtų dirvų. Suprantama: vandens pilnuose ar nuolat griūvančiuose urvuose nepagyvensi. Priklausomai nuo metų laiko kurmiai kilnojasi iš vienos vietos į kitą. Pavasarį kurmiarausių daugiau matome aukštesnėse vietose, atviruose plotuose. Vasarą kurmiai patraukia į pamiškes, krūmus, sodus. Nuo spalio vėl persikrausto į laukus ir pievas. O žiemai vėl sugrįžta į sodus, patvorius, pagriovius. Kurmiai ypač mėgsta daržus, tad jų čia būna visais metų laikais.
Vadinasi, kurmiai laikosi ten, kur tuo metu būna ko ėsti. Per parą kurmis suėda tiek, kiek pats sveria, todėl darbuojasi po 14 valandų. Kas 2 valandos tikrina tuos pačius jau išraustus urvus ir per darbo dieną išrausia dar po kelis metrus naujų. Kurmiai ėda moliuskus, sliekus, peles, šimtakojus, vorus, vabzdžius ir jų lervas, sliekus. Sliekai sudaro apie 80 procentų kurmių maisto.
Kurmiai darbštūs ne šiaip sau. Jų medžiagų apykaita tokia, jog negavę 6–13 valandų ėsti, žūva iš bado. Gal todėl kurmiai nemėgsta kaimynų. Jeigu į urvą užklysta svetimas kurmis, susipeša. Nors būna, kad tais pačiais urvais dalijasi kelios šeimos. Matyt, tada, kai būna labai daug maisto.
Su tėvais ilgai negyvena net kurmių vaikai. Balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje patelė atsiveda 3–9 aklus kurmiukus. Juos žindo. Paaugusius maitina minkštais sliekais. Vaikai greitai auga ir po dviejų mėnesių dydžiu mažai kuo besiskiria nuo motinos. Tuomet išeina iš tėviškės ir įsikuria už 1–2 kilometrų kurmių dar neapgyvendintoje vietoje.
Kurmių urvai būna paviršiniai ir giluminiai. Paviršiniai 1–5 cm gylyje paprastai rausiami pavasarį ir vasarą. Giluminiai urvai būna 5–25 cm ar net 60–90 cm gylyje. Pastaraisiais urvais kurmiai naudojasi kelerius metus. Taisydamas ar rausdamas naujus urvus, kurmis rausiamą nereikalingą žemę pakaušiu išstumia į paviršių. Taip atsiranda kurmiarausiai.
Rausdamas urvą kurmis įtraukia kaklą į pečius. Snukutį prispaudžia prie vienos letenėlės, o su kita – rausia žemę. Į priekį pasispiria užpakalinėmis letenėlėmis. Jeigu reikia, gali pasitraukti ir atbulas. Urvai dažnai užbyra žemėmis, todėl nuolat juos reikia tvarkyti ir tikrinti, ar juose neatsirado grobio. Būstus kurmiai įsirengia maždaug 0,5 metro gylyje. Ovaliuose, sausa žole ar lapais išklotuose būstuose kurmiai ilsisi ir veda vaikus. Nuo būstų eina apskritimais ar vingiais per kelis aukštus išdėstyti urvai. Jų ilgis, forma ir skaičius kiekvieno kurmio savitas. Nustatyta, kad tvarkinguose urvuose kurmiai juda greitai ir per parą gali sukarti net 4 kilometrus. Žiemą kurmiai žiemos miegu neužmiega. Todėl pasiruošia iš anksto maisto. Moka sugautiems sliekams įkąsti taip, kad jie užmiega. Taip sumanūs kurmiai žiemą turi gyvų konservų.
Kurmiai naudingi, nes sunaikina daug kenkėjų. Tačiau suėda daug sliekų, kurie gerina dirvą. Gerai, kad urvais kurmiai atlieka savotišką dirvų melioraciją ir vėdinimą. Tačiau daržams, medelynams padaro daug žalos: išverčia ar užknisa augalus, pažeidžia jų šaknis. Kurmiarausiai pievose trukdo šienpjoviams.
Karas su požemių gyventojais
Žmonės su kurmiais kovoja. Juos vaiko, gaudo, žudo. Yra šimtai būdų, kaip kurmius išvaikyti, sugauti. Yra dešimtys jiems skirtų spąstų. Tokia gausybė kovos priemonių tik rodo, kad požemių gyventojų lengvai paimti nepavyksta. Todėl atrodo, kad nepriklausomoje Lietuvoje kurmių ne mažėja, o daugėja. Mat laukai nebetręšiami skystu amoniaku, kuris sunaikindavo sliekus. Plečiasi ekologinė žemdirbystė. Žmonės stengiasi savo daržuose bei soduose naudoti kuo mažiau chemikalų. Todėl dirvose būna daugiau sliekų, vabalų ir kitokių kurmių skanėstų. Patys kurmiai priešų gamtoje beveik neturi. Jeigu šuo, lapė ar gandras kurmį pagauna, nebent iš bado praryja. Mat kurmiai smirdi.
Geriausia neturėti su kurmiais reikalų. Neįsileisti jų į daržą ar sodybą. Tam reikia lygiagrečiai su tvora užkasti 60 centimetrų pločio dar vieną tinklą. Galima tvorai išmūryti gilų pamatą. Arba po tvora iškasti gilų griovelį, į kurį pripilti akmenų, pusplyčių ir kitokių statybų atliekų. Šis būdas turi trūkumą. Jeigu į tokį, „ kinų siena“ aptvertą sklypą, pavyks kurmiams įsigauti, bus sunku juos išvyti. Teks pagauti, nes kitaip nebepavyks įsibrovėlių per užtvaras kitokiais būdais iškrapštyti.
Dažniausiai kurmiai gaudomi. Gaudyklėmis ir įvairiausių konstrukcijų spąstais. Gaudymas irgi nėra lengvas, nors kovotojams su kurmiais siūloma net kelių dešimčių konstrukcijų spąstų. Jie kainuoja nuo keliolikos iki 100 litų ar daugiau litų. Yra net verslininkų, siūlančių už nemenką atlygį sodyboje išgaudyti kurmius.
Nuo senų senovės yra dešimtys patarimų, kaip kvapais ir garsais iš valdų išvaikyti kurmius. Tvirtinama, kad kurmiai išsinešdina, jeigu į jų urvus pripilama paraugintų dilgėlių, juodojo šeivamedžio lapų, česnakų. Siūloma į kurmių landas pilti terpentino, žibalo, kamparo spirito. Kišti karbido, cigarečių nuorūkų, šuns plaukų, silkės galvų, raugintų kopūstų, mėšlo, serenčių stiebų, diemedžio, alksnio šakelių, skalbimo miltelių, kavos pupelių... Yra pirktinių kvapų ar nuodų, skirtų kurmiams vaikyti ar nuodyti. Yra specialių trąšų, kaip teigiama atbaidančių ne tik kurmius, bet kurklius bei kitus žemės vabzdžius. Tos trąšos paskleidžiamos dirvoje. Dirva palaistoma. Skelbiama, kad taip ir dirva patręšiama, ir kenkėjai dingsta. Matyt, ne visada.
Todėl siūloma kurmius vaikyti garsais. Jeigu nepadėjo kvapai, gal padės triukšmas. Sakoma, kad kurmiai mėgsta ramybę, todėl jie bėga iš vietų, kur sklinda jiems nemalonūs garsai. Patariama į pievą prismaigyti metalinių virbų ir prie jų pririšti skardinių, kad jos barškėtų. Jeigu nėra vėjo, tuos virbus reikia retkarčiais kitu virbu trankyti. Galima ant smaigų užmauti plastikinių butelių su išpjovomis, kad jie suktųsi kaip malūnėliai. Viena sodietė kurmį iš šiltnamio vaikė grojančiu atviruku, kurį įdėjo į stiklainį, kurį įkasė į žemę. Yra pirktinių, saulės baterijomis maitinamų zirzeklių, kurie turėtų neduoti kurmiams ramiai gyventi. Tvirtinama, kad benzinine žoliapjove nuolat pjaunamose pievelėse kurmiai maisto neieško. Tačiau būna, kad vakaro nupjautoje pievelėje po nakties atsiranda šviežių kurmiarausių. Kurmiai net zirzeklius kartais išverčia. Gal šiuolaikiniai kurmiai triukšmo jau nebijo. Prisitaikė. Gal kurmiai triukšmo bijo, bet juk turi odos klostes, kuriomis gali uždengti ausų skyles.
Išvada: geriausia kurmius sugaudyti. Nugalabyti arba išnešti į miškus ar laukus toliau nuo gyvenamų vietų. Svarbu spendžiant spąstus ar gaudykles mūvėti pirštines. Jas patrinti į žolę, kad kurmiai klastos neužuostų. Kai kam kurmius pavyksta sugaudyti po kurmio taku įkastu trilitriniu stiklainiu. Kai kam nė vieno kurmio nepavyksta įveikti net brangiais spąstais. Kurmį sumedžioti sunkiau net nei pelę greta grūdų aruodo sugauti.
Galima kurmio patykoti prie kurmiarausio su kastuvu. Stovėti ir laukti, kol jis ims žemes į paviršių kelti. Tada skubiai iškasti. Jeigu ir šiuo būdu nepavyks kurmių atsikratyti, bent kantrybės išsiugdysime. Jos reikės, kai daug visko išbandžius, kurmiai ir toliau daržus bei pieveles knis.
Parengė Feliksas GRUNSKIS
Felikso Grunskio nuotr.
KURMIS POZUOTOJAS: Kurmiai retai rodosi dienos šviesoje. Tuo labiau nepozuoja prieš fotoaparatą. Nebent būna pagauti – tada neturi kur dėtis.
KURMIAI MUZIKANTAI: Du kurmiukai išlindo pasiklausyti zirzeklio muzikos. Vienas kurmiukas net būgnelį atsinešė. Ir susikūrė nedidelis ansambliukas.
KURMIS LINkSMUOLIS: Būna, kad kurmiai pasijuokia iš žmonių bandymų juos vaikyti ar gaudyti.