Naujausios
Alkofutbolas: kaip pabėgti nuo priklausomybės
Režisierius Kęstutis Gudavičius, Šiauliuose pristatęs dokumentinį filmą „Alkofutbolas“, į dažną klausimą atsako filmo herojų žodžiais. Jo herojai – ne milijoninius kontraktus skaičiuojantys futbolininkai, o iš alkoholio, narkotikų besivaduojantys žmonės. Filmo kūrimo procesas režisieriui atskleidė, kad alkoholikas – ne tik bomžas, bet ir namuose viskį geriantis gydytojas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Šiauliečiams – premjera
Pilno metro dokumentinis filmas „Alkofutbolas“ Šiauliuose buvo rodomas pirmadienį Šiaulių universiteto bibliotekoje. Susitikimas su režisieriumi – filmo vakarų MT EKRANAS dalis.
Filmas, pasakojantis apie 2010 metais pasaulio „benamių“ futbolo čempionate Brazilijoje dalyvavusią Lietuvos rinktinę, yra įtrauktas į festivalio „Nepatogus kinas“, kuris prasidės spalio 22 dieną, programą.
Plevėsuojančios trispalvės, laimėjimams įkvepiančios lietuvių liaudies dainos, nuoširdus skandavimas „Lietuva!“ filmo pradžioje nukelia į sporto aistrų pasaulį. Tik herojai čia – ne futbolo žvaigždės, o futbolu nuo priklausomybių – alkoholio, narkotikų – besigydantys žmonės.
„Jei prieš 10–15 metų būtų buvusi tokia komanda, ne vienas būtų išsigelbėjęs“, – sako vienas iš filmo herojų.
Alkoholizmas – ne tik bomžų reikalas
– Kokios buvo filmo užuomazgos – jūs susiradote herojus ar herojai susirado jus?
– Kad tokie dalykai vyksta, sužinojau gana proziškai. Susiradau tuos žmones, pasikalbėjome.
Jų yra visokių: ir geriančių, ir negeriančių, narkomanų ir ne narkomanų, besitvarkančių gyvenimus ir dar begriaunančių.
Lietuvos futbolo komandos vadovas, iniciatorius puikiai supranta, kad viešumas jiems irgi reikalingas. Nepaisant to, kad bus parodyti nevisiškai teisingi, galbūt šiek tiek kreivi. Gyvenimas yra toks, koks yra.
– Kodėl ėmėtės šios temos? Koks buvo jums didžiausias atradimas kuriant šį filmą?
– Kai sužinai, jog tokie dalykai vyksta, negali nedaryti.
Kurdamas dokumentinį filmą, neišvengiamai turi rašyti scenarijų. Siužetą dėliojau remdamasis ir vaidybinio kino principais, galvodamas, kaip istorija turėtų būti pasakojama, kad žiūrovui būtų įdomu. Bet gyvenimas yra nenuspėjamas. Filmuodamas neturėjau didelio supratimo, kas yra priklausomybė, alkoholizmas. Filmuodamas apie tai daug supratau. Ir tai visiškai nėra taip, kaip anksčiau galvojau.
Galiu kalbėti personažo žodžiais. Tiems, kurie nėra aštriai susidūrę su problema, alkoholikas yra bomžas prie konteinerio. Pats kaltas, neturi valios. Bet paaiškėja, kad tai – liga, kuriai įveikti yra skirtingi būdai. Vienas iš jų – visiškai netikėtas – futbolas.
Sakoma, bomžas geria odekoloną prie konteinerio, nes neturi pinigų. Daktaras namuose geria viskį, nes turi pinigų. Jei pasodinsi juos negyvenamoje saloje prie konteinerio su odekolonu, jie gers lygiai tą patį odekoloną: tarp jų skirtumo nebeliks. Nes tarp jų skirtumo ir nėra: liga yra ta pati, tik skiriasi formos.
Patys išradingiausi žmonės yra alkoholikai, narkomanai. Jie visada sugalvos, kaip manipuliuoti, išrasti, prasukti. Būna, žmogus geria mėnesius, metus, o tu net nepastebi. Pastebėsi tik tada, kai jis bus neišgėręs, nes bus kitoks.
– Ar, kuriant filmą, teko susidurti su manipuliacijomis?
– Kažkiek – taip. Nes žmonių yra visokių. Bet dauguma lipa iš priklausomybių. Ir jau kitaip žiūri į gyvenimą.
Vienas iš atradimų man – filme pasakyti žodžiai, jog neužtenka tiesiog sugalvoti, kad sveiksti ir nebegersi. Turi pakeisti savo mąstymą iš esmės. Turi pakeisti viską: kaip dėlioji mintis, kaip gyveni, ką darai.
Komanda – grupinė terapija
– Kas sieja futbolą ir priklausomybes?
– Galiu kalbėti jų žodžiais. Kaip Lietuvoje kalbama apie tokių žmonių integraciją? Tu geri, tavo problemos. Reabilitacija, išplaunamas organizmas, ir vėl esi išleidžiamas į gatvę. Kas toliau? Savaitę nepagėrei, o po savaitės vėl tas pats.
Programos daugiausia susijusios su darbu: „Eik, pijoke, dirbk ir būsi laimingas.“ Bet, sako filmo herojus, kas po darbo? Jūs po darbo pareinate namo, atsidarote butelį alaus. O ką mums daryti? Mums vienas bokalas ar taurelė reiškia grįžimą į gatvę. Todėl labai svarbus laisvalaikio praleidimo būdas.
Futbolas yra populiariausia pasaulyje sporto šaka, tai – komandinis žaidimas. Jį gali žaisti įvairaus lygio žmonės. Komanda vienija, žmonės susiburia į kolektyvus, vienas kitą palaiko. Sako: jei kas nors paslysta, mes kaip viščiukus atgal surenkame ir pastatome į kelią. Po vieną būtų labai sunku. Po vieną visi po truputį išmirtų. Komanda yra grupinė terapija.
– Kalbėdamas cituojate herojų žodžius. Pasimokėte iš jų?
– Taip. Filmą pradėjau kurti lyg apie bomžus. Galiausiai kūriau filmą tiesiog apie žmones. Karas, bomžai, ribiniai personažai yra egzotiškesni, o sukurti filmą apie paprastus žmones yra žymiai sunkiau.
Šie žmonės, nepaisant visų paklydimų, man atrodo, yra geresni nei šiaip žmonės.
– Kaip herojai jautėsi prieš kameras?
– Filmavome apie pusmetį, didžioji dalis filmo yra iš paskutinio mėnesio. Neplanavau jokių manipuliacijų. Po truputį susigyvenome. Rezultatas kine – nuoširdumas.
Vaidyba neprilygsta tikrumui
– Čempionatas vyko 2010 metais Rio de Žaneire, Brazilijoje. Ar domėjotės, kaip susiklostė jūsų herojų likimai?
– Šis čempionatas vyksta kasmet, jame kasmet žaidžia ir Lietuvos komandos. Čempionate dalyvauja per 70 šalių iš viso pasaulio. Čempionato principas – kad kasmet dalyvautų kiti žmonės. Organizatoriai deklaruoja, kad apie 70 procentų žmonių, dalyvavusių jame, atranda motyvacijos toliau gyventi blaivesnį gyvenimą.
Filmas yra su laiminga pabaiga: komanda grįžta namo ir organizuoja savo čempionatus, skleidžia idėją čia.
Prieš dvi savaites filmavau Lietuvos atvirąjį benamių čempionatą. Jei anksčiau aikštelėje buvo keli draugai, šiemet čempionate jau dalyvavo 10 komandų: 7 – Lietuvos, 2 – Rusijos, 1 – iš Lenkijos. Nieko nepalaikomi, jie buriasi, organizuoja.
– Šiai temai jau dedate tašką ar plėtosite toliau?
– Manau, šiame etape viskas pasakyta.
– Koks, jūsų akimis, yra šiandienos Lietuvos dokumentinis filmas?
– Labai skirtingas. Yra akademinė kryptis, jaunų žmonių ieškojimai, atėjo ir neprofesionalų. Plečiantis galimybėms, nebūtinai turi būti kino žmogus: dabar bet kas mobiliuoju telefonu gali kurti filmą.
Anksčiau Lietuvos dokumentika buvo vadinama poetine, dabar yra daug skirtingų žanrų, požanrių, skirtingo mąstymo žmonių.
Aš pats esu sukūręs daugiau vaidybinio kino nei dokumentinio. O šiaip kuriu reklamą, nes gyvenime neišvengiamai reikia dirbti.
Dokumentikos privalumas – realumas. Jokia vaidyba neprilygs tikrumui. Taip, sunku sukurti dokumentinį filmą, vaidybiniam prilygstantį dėmesio išlaikymu ir siužetu. Bet kai suvoki, kad viskas – tikra, vaidybinis filmas atrodo tik kaip atrakcionas. Supranti, kad kosminių planetų skaldymai atominėmis raketomis – išgalvota tuščia pramoga.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
REŽISIERIUS: Kęstutis Gudavičius sako, jog filmuodamas „Alkofutbolą“, nedaug suprato, kas yra priklausomybė, alkoholizmas. Filmavimo procesas atskleidė, kad ankstesnis supratimas neatitinka tikrovės.
Stopkadras iš filmo „Alkofutbolas“
FILMAS: „Alkofutbolas“ atskleidžia, kaip futbolas gali gydyti nuo priklausomybių kenčiančius žmones.
POŽIŪRIS: Pasak Kęstučio Gudavičiaus, dokumentikos privalumas – realumas. Jokia vaidyba neprilygs tikrumui.
