Naujausios
Kada kaimą nuvarys nuo žemės?
Koks kaimų ir miestelių likimas, jeigu rajone rugsėjo 1–ąją į mokyklą atėjo tik 170 pirmokėlių? Kas bus dar po 10 metų, ar visai uždarys mokyklas, kultūros namus, parduotuves, nes nebebus žmonių? Kokios kaimų ir miestelių traukimosi priežastys?
Apie tai prie „Šiaulių krašto“ apskritojo stalo susirinko padiskutuoti Šiaulių universiteto profesorius, istorikas, „Šiaulių krašto“ redakcinės kolegijos narys Arūnas GUMULIAUSKAS, Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas JUKNEVIČIUS, Bazilionų mokyklos-daugiafunkcio centro direktorius Rimantas GORYS, Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Verbūnų filialo vadovė Ona BARANAUSKIENĖ ir Kurtuvėnų bendruomenės pirmininkė Jurgita BARTKUVIENĖ.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Kaimą keitė Žemės reformos
– Kas labiausiai prisidėjo prie kaimų ir miestelių nykimo? Kokios yra istorinės ir politinės priežastys?
A. GUMULIAUSKAS: Lietuvoje pagrindinė ūkio šaka visada buvo žemės ūkis. Apmaudu konstatuoti, kad XXI amžiuje esame vis dar agrarinė šalis, nors turėtų būti kitokių pokyčių.
Lietuvoje buvo daug Žemės reformų. Pirmoji – 1557 metų Valakų reforma baudžiauninkus sukėlė į gatvinius kaimus, kuriuose lietuviai ir gyveno iki pat XX amžiaus pradžios. Pirmasis valstiečių bėgimas iš kaimo – 1868 metais masinė emigracija į JAV. Valstiečiams davė laisvę, bet žemės nedavė. Kita tradicija – žemę tėvai palikdavo vyriausiam sūnui, o visi kiti vaikai važiavo iš kaimo. Kai 1922 metais buvo priimtas pirmasis Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas, pirmiausia buvo aptarta koncepcija, kad reikia reguliuoti žemės kiekį, nes kitaip visi išvažiuos iš kaimo. Įsigaliojo 80 hektarų ūkis, Lietuvoje buvo vidutiniai ir smulkieji ūkininkai. Prasidėjo kooperacijos judėjimas. Būtent tada iš gatvinių kaimų vėl visi susikėlė į vienkiemius, bet kadangi buvo daug smulkių ir vidutinių ūkininkų, kaimuose buvo reikalingos mokyklos, jos ir pradėjo rastis.
Atėjus sovietams 1947 metais – vėl Žemės reforma. Iškeltas klausimas, kad reikia kurti kolūkinius kaimus, kurie ir pradėti kurti nuo 1958 metų. Žmonės buvo nuvaryti nuo žemės.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę – dar viena Žemės reforma, kai žmonėms reikėjo grąžinti žemę. Sugalvota dalinti žmonėms po 3 hektarus. Taip viskas buvo sujaukta. Tada kaimo žmonėms žodis "kooperacija" asocijavosi su kolektyvizacija, todėl ūkininkai nekooperavosi. Tada buvo aišku, kad ūkiai stambės, o kiti bėgs į miestus. Kolūkiniai kaimai buvo pasmerkti mirti, kadangi juose nieko neįmanoma pritaikyti. Stambieji ūkininkai vėl ėmė keltis į vienkiemius, o kolūkiniai kaimai tuštėja, todėl nebereikalingos nei mokyklos kaimuose, nei darželiai.
Tie darbingi žmonės, kurie nepriklausomoje Lietuvoje bėgo iš kaimų, bėgo dviem kryptimis – į miestus arba į užsienį. Darbingų žmonių kaime nebeliko. Europos Sąjunga pradėjo mokėti išmokas už tai, kad žmonės atsisakytų gyvulių. Žinome istoriją, kaip lietuviai laivus supjaustė, o dabar graužia nagus, kad nebeturi kuo žvejoti. Išmokos už sunaikintus gyvulius jau pravalgytos. Ūkininkai skundžiasi, kad nebėra net ko pasamdyti darbams – vieni seni, dalis kitų, kurie neturėjo kur bėgti iš kaimo, tapo asocialiais. Štai ir visa kaimo istorija. Todėl kaimo mokyklų laikas jau praėjo. Tačiau reikia išlaikyti miestelių mokyklas – kultūros ir švietimo centrus, nes kiekviename kaime išlaikyti biblioteką jau tapo neįmanoma.
– Ko reikia, kad kaime kas nors pasikeistų į gera?
– Reikalinga labai aiški Vyriausybės politika, kad dar likusius žmones sulaikytų kaime. Nors Vakarų Europoje procesai kaime lygiai tokie pat, kaip ir Lietuvoje. Tik Lietuva atsilieka nuo Vakarų kokius 30 metų. Kokie mes būsime po 30 metų, užtenka nuvažiuoti į Vakarus ir pamatysime.
Per pastaruosius metus gyventojų skaičius padidėjo Klaipėdos ir Vilniaus rajonuose. Manote, kad tuose rajonuose padaugėjo žemdirbių? Į rajonus keliasi turtingi miesto žmonės, ieškantys ramybės, ekologijos.
Užarti kaimai
– Kokią kaimo ateitį mato ūkininkai?
R. JUKNEVIČIUS: Ūkininkai yra verslininkai, o pagrindinis kaimo išteklius yra žemė. Ištekliams efektyviai naudoti reikalingos brangios priemonės, kurios turi atsipirkti. Todėl neišvengiamai ūkiai turi stambėti.
O trijų hektarų ūkis kaime sėkmingai išgyventų, jeigu imtųsi netradicinio ūkininkavimo, pavyzdžiui, braškių auginimo. Turiu pažįstamų šeimų, kurios užsiima tokiu verslu labai nedideliame plote ir išgyvena bei turi perspektyvų. Tačiau iš tų, kurie gavo po tuos tris hektarus, turinčių fantazijos, kaip juos išnaudoti, nėra daug. O tradicinis ūkininkavimas su viena karve ir trimis hektarais negali duoti tokių pajamų, iš kurių galima būtų išgyventi ir pririštų žmogų prie kaimo.
Kaime esantys žmonės nori gyventi ne prasčiau, nei jų draugai mieste ar užsienyje. Natūralu, kodėl jauni žmonės bėga. Kaime sukurti komunikacijas, tokias kaip mieste, kainuoja labai brangiai. Todėl kaimai nyksta. Ne vienas kolega yra sakęs: „Jau pabaigiau užarti visą kaimą, nes jau paskutinis žmogus išsikėlė“. Į tuos kaimus dar vis eina elektros linija, nors jau nebedega nė viena lemputė. Tačiau tai jau tapo natūraliais procesais.
Reikia valstybės politikos išsaugoti tai, ką įmanoma kaime išsaugoti ir tikrai nebeverta kankintis ten, kur nėra jokių vilčių išlikimui.
„Pigiau brangus robotas, nei pigus žmogus“
– Ar tradicinis kaimas nebeturi jokių galimybių išlikti?
R. JUKNEVIČIUS: Turi kurtis specializuoti stambūs ūkiai ir jie kuriasi. Didelę karvių bandą auginant galima pritaikyti robotą, nereikia melžėjos, todėl dingsta žmonių poreikis. Taip jau yra, kad brangus robotas yra pigiau, negu samdyti pigų žmogų, kuris gali ko nors nesuprasti, patingėti ar ne taip padaryti.
Tokiame, kaip mano, beveik 150 hektarų augalininkystės ūkyje, kolūkiniais laikais dirbdavo keturi žmonės. Dabar aš samdau vieną nuolatinį darbuotoją ir jam žiemą būna labai ilgos atostogos.
2002 metais teko būti Lieporių žemės ūkio bendrovės likvidatoriumi. Atėjęs pamačiau, kad bendrovė turi 300 hektarų žemės ir 21 darbuotoją. Be abejonės, tokia bendrovė buvo pasmerkta bankrutuoti, o kaimo žmonės – keltis į miestą ar užsienį.
Anksčiau Lieporių kaime į bendrą vakcinaciją atvesdavo po 300 karvių, dabar to paties kaimo žmonės į bendrą vakcinaciją atveda 4 karves. Tokio kaimo, koks buvo, Lietuvoje jau nebebus. Iš vienos karvės ir trijų hektarų kaime neįmanoma išgyventi ūkininkaujant senoviškai, todėl kaimo tuštėjimo procesas vyksta ir toliau vyks.
Rajonų pakraščių kaimai nyksta ir toliau beviltiškai nyks, o priemiestiniai kaimai tampa miestiečių miegamaisiais rajonais, ten keliasi gyventi žmonės iš miesto.
Kur dingo jauni žmonės ir vaikai?
– Bazilionų vidurinė mokykla nuo šiemet tapo mokykla – daugiafunkciu centru. Kol kas čia dar galima gauti vidurinį išsilavinimą, nes mokykla tapo ir Gruzdžių gimnazijos skyriumi. Šiemet į mokyklą atėjo tik keturi pirmokėliai, nors buvo laikas, kai mokyklą lankė gerokai per 200 vietinių vaikų. Koks likimas laukia miestelio ir jo mokyklos ateityje?
R. GORYS: Apie kaimo švietimą ir kultūrą mes nebekalbėkime. Kaimo sąvoka išliks vadovėliuose. Galima kalbėti tik apie miestelių ateitį. Toks miestelis, kaip Bazilionai, turi bažnyčią, mokyklą, kultūros centrą, ambulatoriją, paštą, žemės ūkio bendrovę, kelias parduotuves, gerą kelią, vakarais dega lempos gatvėse, sutvarkytas vandentiekis ir nuotekos, turime kapines.
Vidurinio mokymo Bazilionuose greitu laiku nebeliks. Kur dingo vaikai, kurie turėjo ateiti į pirmąją klasę? Dingo ne vaikai, dingo jų tėvai – dvidešimt penkerių – trisdešimties, keturiasdešimties metų žmonės. Tokio amžiaus žmonės išvažiavo į didesnius miestus, aplenkiant net ir Šiaulius, ir tik labai maža dalis – emigravo į užsienį su senų, miestelyje dar likusių gyventi tėvų palaiminimu.
Esminis lūžis įvyko per pastaruosius keletą metų, o ne su pirmąja emigracijos, migracijos banga. Gražios Bazilionų apylinkės, tyras oras, bet žmonėms norisi valgyti.
– Kokias matote išeitis?
R. GORYS: Turi būti regioninė politika. Nors apie ją politikai daug kalba, bet aš jos nematau. Matau regionų marinimo politiką: jūs dar pagyvenkit, mes truputį pašalpų pamėtysim, kol išmirsit ir problemą natūraliai išspręs Bazilionų kapinės.
Kita teorija, natūrali atranka, kai išlieka stipriausi. Mieste, pavyzdžiui, tarp mokyklų vyksta stipri konkurencija, kokia konkurencija gali būti tarp mažų miestelių mokyklų?
Kažkodėl visi galvoja, kad visi žmonės gali imtis verslo. Tikrai ne visi. Kitiems reikia duoti.
Dėl tokio požiūrio miesteliai tik retėja. Iki kokio laipsnio retėsime? Bazilionuose gyvena kiek per 300 žmonių. Kokie tai žmonės? Vieni jų – tik permiega miestelyje, o dirba mieste. Kita dalis – dirbantys žemės ūkio bendrovėje, tačiau tokių žmonių Bazilionuose iki dvidešimties. Visi kiti – gerokai pagyvenę žmonės. Kai liks 100 gyventojų, miesteliui dar elektrą tieks, bet naktimis gatvių apšvietimą jau tikrai išjungs. Duobių gatvėse jau niekas nebetvarkys. Tada bus miestelio pabaiga.
– Ko reikia, kad tai greitai neatsitiktų?
R. GORYS: Bazilionams turizmo srautais su Kurtuvėnais sunku konkuruoti. Reikia žmonėms užsiimti veikla. Kokia? Du vaikinukai iš mūsų mokyklos įstojo į automobilių mechanikų specialybę ir žada grįžti į Bazilionus ir įkurti autoservisą, nes autoserviso paslaugų miestelyje nėra, nors patalpas turime. Nedideli daigeliai, bet perspektyvą matau.
Pavyzdžiui, Aukštelkė – grynai priemiestinė gyvenvietė, kur yra dirbančiųjų mieste miegamieji ir nieko daugiau. Kolūkio laikais tai buvo apie 100 gyventojų gyvenvietė, šiandien Aukštelkė turi per 1000 gyventojų.
R. JUKNEVIČIUS: Tačiau Bazilionams priemiesčio variantas netinka. Jeigu Šiauliai būtų Londonas, tokia perspektyva būtų ir Bazilionams.
Europos Sąjungos masteliais žvelgiant, galima sakyti, kad visa nedidelė Lietuva tėra tik regionas. Šiaulių regionas apima plačią teritoriją. Nėra politikos, kad verslas labiau atitolusiuose regionuose būtų plėtojamas, pavyzdžiui, laisvosios ekonominės zonos.
„Šokių nebėra ir nebereikia“
– Verbūnai – gyvenvietė, kokių apskrityje apstu. Turite neuždarytus kultūros namus, ar jaunimas renkasi savaitgaliais į šokius?
O. BARANAUSKIENĖ: Labai džiaugiuosi, kad nėra šokių, nes tokių, kokie vykdavo, neįvardinčiau kultūra. Vykdavo kažkas baisaus. Kai nebėra šokių, jaučiuosi kultūros darbuotoja, o ne erodu prie durų, besistumdančiu su pijokais.
– O šokti gyvenvietėje dar yra kam?
– Jaunimas renkasi visai kitokį laisvalaikį – intelektualesnį. Jaunimas labai noriai lanko etnografinius kolektyvus, dalyvauja etnokultūrinėje veikloje – tame, kas iš tiesų yra vertybė. Net ir tie, kurie mokosi mieste, grįžę po pamokų noriai rengiasi tautinius rūbus ir šoka folkšokius. Atvažiuoja koks atlikėjas, pavyzdžiui, Rytis Cicinas, – susirenka beveik pilna 100 vietų salė, perka bilietus.
Verbūnai – tarybiniais laikais susikūrusi ir išsiplėtusi gyvenvietė su visomis komunikacijomis, dujomis ir taip toliau. Mes dar gyvuojame, nes pas mus yra išlikusi žemės ūkio bendrovė, yra lentpjūvė, duonos kepykla, stogdengystės įmonė, mokykla, kultūros namai, kas daugelyje panašių gyvenviečių jau yra uždaryta arba išnykę. Daugeliui įmonių vadovauja jauni žmonės, kurie remia savo gyvenvietės kultūrą. Verbūnai mažėja: prieš 10 metų gyvenvietėje mokėsi 130 vaikų, o šiemet mes beturime 66 mokinius.
R. JUKNEVIČIUS: Vietiniai verslininkai nori būti bendruomenės nariais, jie noriai remia bendruomenės kultūros renginius. Antra vertus, miesteliuose yra lengviau daryti verslą dėl mažesnių mokesčių. Todėl tai neleis miesteliams visai sunykti.
Gyventojų – kaip miesto daugiabutyje, o veiklos – apstu
– Kurtuvėnai yra pavyzdys, kad miesteliai gali ne merdėti, o būti labai gyvybingi ir patrauklūs. Kodėl būtent Kurtuvėnai yra vieta, kur gyventojų ne mažėja, o daugėja?
J. BARTKUVIENĖ: Aktyvesni miestelyje yra būtent „ateiviai“ – atsikėlę gyventi į miestelį iš kitur ir tik kelios šeimos dalyvauja aktyviai bendruomenės gyvenime, kurių jau kelinta karta gyvena būtent Kurtuvėnuose. Aktyviausia yra tie romantikai atsikėlėliai, kurie nori bendruomenės, bendruomeniškumo, tokie žmonės kėlėsi į mažus miestelius, kad galėtų labiau save išreikšti, būti labiau matomi.
Jeigu žmogus nueina į didmiesčio renginį, jo niekas ten nepastebės ir nepasiges, ten jis bus tik žiūrovas. Jeigu vyksta miestelio atlaidai, tradiciniai renginiai, visi yra pamatyti, vieniems kitų labai reikia. Džiugu net ir už tuos, kurie į miestelius atsikėlė, kaip į miegamuosius rajonus, labai aktyviai dalyvauja su visa miestelio bendruomene.
Kurtuvėnuose yra daug jaunų žmonių, bet jie aiškiai suvokia savo poreikius ir prioritetus. Yra Kurtuvėnuose gyvenančių, bet dirbančių mieste, tačiau jie savo vaikus vis tiek veda į Kurtuvėnų mokyklą. Manau, kad tai yra žmogaus požiūrio esmė: kokios gyvenimo kokybės jis nori – ar pakanka tik gatvėse uždegtų lempų, gero susisiekimo ar reikia kažko daugiau – pokalbių, galimybės būti suprastam ir reikalingam, galimybės veikti kartu.
Kurtuvėnai turi apie 300 gyventojų. Mieste tai būtų didesnis daugiabutis. Tik daugiabutyje vienas kito žmonės nepažįsta, palyginus su tuo, ką veikia mūsų miestelio žmonės.
Kurtuvėnuose išsaugota mokykla – daugiafunkcis centras dėl didelio bendruomenės noro ir įtakos, nors politinių nuomonių buvo visokių.
Kurtuvėnuose buvo laikas, kai vaikai po vidurinės mokyklos išvažiuodavo, o dabar dalis lieka čia gyventi, mato prasmę. Jau paaugo ta karta, kuri nebelaukia, kad jiems viskas būtų duota, jie ieško galimybių, ką ir kaip jie gali veikti patys. Labai viltingai žiūriu į mažus miestelius. Sunku bus, bet jie liks, jei padės, parems (net ne pinigais, o savo veikla), patys žmonės. Ar žmonės iš miestelių važiuos apsipirkti į didmiesčio prekybos centrus, ar pirks savo miestelio parduotuvėje?... Tai yra sąmoningas pasirinkimas, galintis nulemti miestelio ateitį.
R. JUKNEVIČIUS. Miestelių ir kaimų išlikimas yra labai glaudžiai susijęs su tuo, ar atsiras žmonių, kurie gali vesti miestelio gyvenimą. Net ir Šiauliai, nebūtų Chaimo Frenkelio, būtų Joniškio ar Pakruojo, Kuršėnų dydžio miestu.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DISKUSIJA: Už apskritojo stalo „Šiaulių krašto“ redakcijoje apie provincijos likimą diskutavo (iš kairės) Arūnas Gumuliauskas, Ona Baranauskienė, Jurgita Bartkuvienė, Raimundas Juknevičius ir Rimantas Gorys.
Arūnas Gumuliauskas: Reikalinga labai aiški Vyriausybės politika, kad dar likusius žmones sulaikytų kaime. Kokie mes būsime po 30 metų, užtenka nuvažiuoti į Vakarus ir pamatysime.
Raimundas Juknevičius: Ne vienas kolega yra sakęs: „Jau pabaigiau užarti visą kaimą, nes jau paskutinis žmogus išsikėlė“.
Rimantas Gorys: Matau regionų marinimo politiką: jūs dar pagyvenkit, mes truputį pašalpų pamėtysim, kol išmirsit ir problemą natūraliai išspręs Bazilionų kapinės.
Ona Baranauskienė: Mes dar gyvuojame, nes pas mus yra išlikusi žemės ūkio bendrovė, yra lentpjūvė, duonos kepykla, stogdengystės įmonė, mokykla, kultūros namai, kas daugelyje panašių gyvenviečių jau yra uždaryta arba išnykę
Jurgita Bartkuvienė: Ar žmonės iš miestelių važiuos apsipirkti į didmiesčio prekybos centrus, ar pirks savo miestelio parduotuvėje?... Tai yra sąmoningas pasirinkimas, galintis nulemti miestelio ateitį.
KAIMAS: Ar išliks senieji lietuviški kaimai ir miesteliai, priklausys ir nuo politikų ir nuo pačių gyventojų aktyvumo.
