Naujausios
Kelmė – 530 metų Vakarų kultūros istorijos šviesoje
Taip pavadinta paskaita šiemet buvo pradėti Kelmėje vykę Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursai.
Paskaitą skaitęs profesorius Alfonsas Motuzas tvirtino, jog šiandienos Kelmę formavo lenkiška, prancūziška, vokiška ir austriška Vakarų kultūra.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Prieš 600 metų...
Profesorius Alfonsas Motuzas, pradėdamas paskaitą, pasiūlė klausytojams mintimis ir vaizduote nusikelti kelis šimtus metų į praeitį.
Kokia buvo Kelmėje tuo metu aplinka, kokie žmonės? Galima tik įsivaizduoti. Pasak profesoriaus, dabartinės Kelmės vietoje augo gūdūs miškai, tekėjo apžėlusios upės ir gyveno šeimynos, susibūrusios į gyvenvietes.
Kaip rašoma vokiečių enciklopedijoje, buvo iškirsta nemaža miško. Toji vieta su likusiais kelmais vadinosi Stabo kalnu. Ant šio kalno, kur dabar stovi bažnyčia, gyveno žmonės. 1289 metais vietovė pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose.
Žvilgsnis į Rytus
Vėlesnėse kronikose, 1395 metais rašoma, jog į Kelmę jau užplūdo kryžiuočiai, su kryžiaus ženklu ėję grobti, užimti, žudyti.
Po pergalės Žalgirio mūšyje 1410 metais Žemaitija tapo laisva. Nors žemaičiai buvo pakrikštyti 1413 metais, pirmoji koplytėlė ant Stabo kalno pastatyta kur kas vėliau, 1416 metais.
„Į vakarietišką kultūrą žemaičiai nežiūrėjo, labiau sukosi į Rytus. Didžioji dalis mūsų kunigaikščių žmonas rinkosi iš Rytų – Maskvos, Pskovo. Tik Vytautas su Jogaila pirmenybę teikė vakarietiškajai kultūrai“, – sakė A. Motuzas.
1484 metais Kelmėje iškilo pirmoji bažnyčia, o popiežius bažnyčiai suteikė Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo titulą, pristatė ją kaip pamaldumą įtakojančią pranciškonų ordinui.
Pranciškonai bernardinai buvo lenkai ir daugiausia pietų Vokietijos vokiečiai, ne lietuviai. Ordinas Kelmėje, pasak profesoriaus, paliko pirmiausia vokišką tvarką: buvo formuojami sklypai, miestelio kultūrinis paveldas. Kultūra stiprėjo. Kraštas tapo vis labiau vakarietiškas.
Reformos keliu
Vakarų pasaulyje vanduo nestovėjo vietoje. Šurmulį kūrė Martynas Liuteris, jo reforma sklido po Europą: Lenkiją, Austriją, Rusiją. Pasiekia Lietuvą ir Kelmę.
Pirmieji, žengusieji reformos keliu, buvo evangelikai kalvinistai, M. Liuterio mokinio Kalvino pasekėjai. Kalvinizmas baigėsi ties Šiauliais.
„Tapę krikščionimis, mes priėmėme lotyniškąją kultūrą. Ji mums atnešė lietuvių kalbą, Šventąjį Raštą. Austriškos, šveicariškos kultūros šviesoje buvo spausdinamos geros kokybės knygos, nešusios kultūrą, mokslą, naują žvilgsnį į gyvenimą, leidusios žmogui tobulėti“, – sakė A. Motuzas.
Lenkų, austrų, prancūzų ir vokiečių kultūra
Tačiau nesutarimų būta tarp evangelikų kalvinistų ir liuteronų reformatų. Kelmės dvarą valdžiusių grafų Gruževskių giminė darė didžiulę įtaką etnoso kultūrai atsirasti. Spausdinti leidiniai su protėvių giedotomis giesmėmis ir panašiai.
Jėzuitai Kražiuose įsteigė kolegiją, aukštesnę mokyklą negu buvo įkūrę Gruževskiai. Pašiaušėje jėzuitų mokykla buvo su muzikos paveldu, orkestru. Lenkų krikščioniška kultūra kūrėsi Tytuvėnuose – grafai Valavičiai pasikvietė Vilniaus lenkus bernardinus. Jų dėka atsirado „kantičkos“, grigališkasis choralas. Kolainiuose savąją kultūrą atnešė karmelitai iš Prancūzijos.
1608 metais Romoje įvykęs Tridento susirinkimas pažymėjo, jog tokie vienuolynai – vakarietiškos kultūros žiburiai. „Tai reiškė viena: Kelmės kraštas nepasisukęs į Rytus. Ne kardu, o mokslu, kultūra, švietimu buvo einama į ateitį“, – tvirtino profesorius.
Tačiau Kelmei yra tekę patirti ir ugnies karštį bei visa naikinančią galią – 1655 metais ir 1701 metais miestą sudegino Švedijos kariuomenė. Žmonės, sustiprėję tikėjimu, atlaikė ir badą, ir marą, ir karus, nuo Vakarų nenusigręžė.
Todėl popiežius Pijus VI savo rašte Kelmę Romoje paminėjo oficialiai ir suteikė jai Jono Nepamuko, Stepono, Jurgio, Stanislovo, Tomo atlaidus.
Žydų – ekonomika, prancūzų – ligoninės
1821 metais Kelmėje pirmąją bendruomenę įkūrė žydai. Bendruomenė rūpinosi krašto ekonominiu gyvenimu, buvo įkūrusi dvasinę mokyklą. Tokių bendruomenių nebuvo nei Šiauliuose, nei Vilniuje.
Žydų bendruomenė gyvavo Žagarėje, pasienyje su Latvija. Kelmė – Lietuvos viduryje. Ekonomišką patyrimą miestas jau buvo gavęs iš prancūziškų, kitų vakarietiškų šalių tradicijų. Nors Napoleonas su kariuomene per Kelmę nepraėjo, pasak profesoriaus, karo atšvaitai palietė ir šį kraštą.
Atsitraukdami prancūzai paliko savo kultūrinį paveldą, švento Roko atlaidus, pratęsė grigališkąjį choralą ir panašiai. Šventas Rokas – tik prancūzų šventasis. Po karo Lietuvoje liko daug invalidų, luošių, šis šventasis, tikėta, rūpinosi vargšais, ligoniais. Pradėjo kurtis prieglaudos, ligoninės.
1831 metų sukilimui vadovavo Gruževskis – evangelikai reformatai ėjo kartu su katalikais. „Vienybėje, ne konfrontacijoje gali būti stiprus“, – pažymėjo A. Motuzas.
Rytų kultūros įtaka – atskira tema
Profesorius sakė, jog medžiagą paskaitai apie vakarietiškos kultūros įtaką Kelmei rinko iš archyvų, įvairių enciklopedijų, tarp kurių buvo ir tarybinė enciklopedija. „To, ką pasakiau ir ką išgirdote, nerasite internete“, – tvirtino.
Apie Rytų kultūros ir Kelmės sąsajas profesorius A. Motuzas nekalbėjo, tvirtindamas, jog tai – atskira tema.
Autorės nuotr.
VAKARAI: Profesorius Alfonsas Motuzas tvirtino, jog prieš kelis šimtmečius, pasukusi į Vakarų kultūros istorijos šviesą, šių dienų Kelmė yra vakarietiškas miestas.
JUBILIEJUS: Kelmė šiemet mini 530 metų jubiliejų.