Naujausios
Sovietiniai vaiduokliai kėsinasi į Lietuvos vyrus
Rusijos teisėsauga bando atgaivinti baudžiamąjį persekiojimą Lietuvos piliečiams, kurie po 1990 metų kovo 11-osios pasitraukė iš sovietų kariuomenės arba atsisakė joje tarnauti. Paskelbta žinia sukėlė nerimo ne vienuose namuose. „Šiaulių krašto“ kalbinti vyrai, pasitraukę iš dalinių, prisimena patirtą persekiojimą. Vienas iš jų išsigelbėjo prieglobstį radęs Švedijoje.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Persekiojimas po 24 metų
Žinia, kad Rusijos teisėsauga bando atgaivinti baudžiamąjį persekiojimą Lietuvos piliečiams, kurie paraginti Lietuvos Respublikos vadovybės po 1990 metų kovo 11-osios pasitraukė iš sovietų kariuomenės arba atsisakė joje tarnauti, buvo paskelbta pirmadienį.
Byla, kurioje prašoma teisinės pagalbos, buvo atnaujinta po 24 metų. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atmetė tokios teisinės pagalbos prašymą.
Valstybės saugumo departamentas (VSD) Lietuvos Respublikos piliečius, kurie 1990–1991 metais atsisakė tarnauti sovietinėje kariuomenėje, ragina nevykti į Rusiją, Baltarusiją, kitas ne Europos Sąjungos ar NATO valstybes.
VSD įspėja, kad susiklosčius tokiai tarptautinei situacijai, kelionių į minėtas valstybes metu gali kilti grėsmė šių piliečių asmeniniam saugumui.
„Šiaulių kraštas“ pasidomėjo, kaip susiklostė likimai jaunuolių, kurie pasitraukė iš sovietinės armijos karinių dalinių. Ką jie mano apie šiandien iškilusias grėsmes?
Ieškojo „su dideliu žibintu“
Skambiname į Švediją – į šią šalį vieną iš lietuvių nubloškė filmo verta pabėgimo iš sovietinės armijos istorija. Dabar jis – verslininkas, tikisi gyventi Lietuvoje.
1989 metais šauktinis buvo išsiųstas tarnauti į Vitebską. Sportininkas didelių sunkumų kariuomenėje neturėjo. Jo teigimu, armijoje lietuviai ir ukrainiečiai buvo vertinami, gaudavo geresnes pareigas.
Po 8–9 mėnesių tarnybos karys ryžosi bėgti: „Buvau sportininkas, todėl galėjau keliauti, ne kartą grįžau į Lietuvą. Mačiau, kad vyksta Sąjūdis ir tiesiog nebegrįžau į dalinį. Man armijoje nebuvo sunku, bet norėjau parodyti savo poziciją, kad esu už Lietuvos laisvę.“
Prasidėjo gaudynės, gąsdinimai, į namus keliavo laiškai. Vyras puikiai prisimena: tuo metu jam grėsė 7 metai nelaisvės. Todėl slapstėsi pas draugus, pažįstamus, nes į namus pabėgėlio atvykdavo ieškoti žmonės iš sovietinių struktūrų.
Pašnekovas prisimena, kad jo padėtis buvo ypatinga, nes pasišalino turėdamas aukšto rango karininko įsakymą važiuoti į Tarybų Sąjungos čempionatą: „Kadangi karininkas buvo pasirašęs po mano išleidimu, jam grėsė bausmė. Todėl manęs ypač ieškojo – su dideliu žibintu.“
Išgelbėjo pasas
Sudėtingoje istorijoje išsigelbėjimu tapo pasas. Prieš išeidamas tarnauti į kariuomenę, paso jis neatidavė, pamelavęs, kad pametė.
Turėdamas pasą, sportininkas su kitais sporto atstovais iš Lietuvos galėjo išvykti į varžybas Suomijoje. Apie planą negrįžti į Lietuvą niekam neprasitarė.
Nesijautė saugus ir Suomijoje, nes, jo teigimu, suomiai tuo metu pabėgėlius grąžindavo.
1990 metų birželį lietuvis apsigyveno Švedijoje. Pirmoji nakvynė – bėglių stovykloje. Ten gaudavo šiek tiek maisto, pinigų.
Oficialų prieglobstį Švedija jam suteikė po dvejų metų. „Dokumentuose tai buvo ekonominis prieglobstis, realiai – politinis“, – sako vyras.
Pirmasis laiškas iš Švedijos į namus keliavo visą mėnesį. Adresatą vokas pasiekė atplėštas ir užklijuotas raudona juosta. Lietuvis tebebuvo sekamas.
Tarybų Sąjungos nebėra
1991 metų Sausio 13-osios įvykius vyras stebėjo per Švedijos televiziją – buvo prabėgęs pusmetis po pabėgimo.
Švedijoje lietuvis kalbėjo mitinguose už Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybę. Sulaukė dėmesio: kalbino televizija, laikraščiai, jo istorija nuskambėjo ir per „Amerikos balso“ radiją.
Simbolinę paramą į nepavydėtiną situaciją patekusiam tautiečiui atsiuntė Stasys Lozoraitis.
Tuo metu Lietuvos valstybė, sako pašnekovas, realiai jam padėti negalėjo. Tik mama gavo oficialų atsakymą iš tuometės Aukščiausiosios Tarybos, kad sūnus neprivalo tarnauti sovietinėje armijoje.
„To, ką teko išgyventi, nelinkėčiau niekam. Gal iš šalies užsienis atrodo labai gerai, bet, kai tau tėra 18–20 metų, atvažiuoji į šalį, kurioje neturi jokių pažįstamų, draugų, pinigų ir nemoki kalbos...“
Rusijos teisėsaugos bandymas atgaivinti baudžiamąjį persekiojimą, jo nuomone, yra siekis pasipriešinti Lietuvos nuomonei.
„Juk realiai Tarybų Sąjungos nebėra – ką jie gali atgaivinti? Tai dar kartą parodo, kad Rusija – neprognozuojama. Sustiprėjo finansiškai, politiškai ir rodo nagus, ragus“, – sako pašnekovas.
Vyras yra buvęs Rusijoje, Baltarusijoje, bet dabar, neabejoja, ten tikrai nevažiuos: „Ką gali žinoti, visko būna“.
„O jeigu?“
Kitas tų metų įvykių dalyvis – šiaulietis atsargos kapitonas, tuomet – leitenantas. Sovietinėje kariuomenėje tarnavo kaip profesionalus karys.
Po 1990 metų kovo 11 dienos iš komandiruotės Lenkijoje buvo perkeltas į Radviliškį, o 1991 metais, dar prieš pučą, apsisprendė: nebetarnaus.
„Parašiau laišką, kad nebetarnausiu sovietinėje okupacinėje kariuomenėje. Ir išėjau. Tada manęs pradėjo ieškoti ir gaudyti kaip dezertyrą“, – prisimena vyras.
Vyras neišsigando duoto įsakymo sugaudyti visus dezertyrus: tiesiu taikymu nuėjo į Lietuvos kariuomenę ir apsivilko lietuvišką uniformą.
Pasisaugodavo. Nakvodavo ir namie, ir ne namie. Įspėjo gimines, kad prireikus, būtų kur prisiglausti. Rizikavo, nes namie buvo ir maži vaikai.
„Buvau laikomas dezertyru, todėl lemiamas momentas galėjo įvykti bet kada. Bet įvykiai pasisuko į gerą pusę ir paliko ramybėje. Kitu atveju, kas žino, kuo viskas būtų pasibaigę“, – svarsto šiaulietis.
Atsargos kapitonui buvo netikėtas Rusijos bandymas persekioti ir grasinti baudžiamąja atsakomybe.
„Širdelė subilda, kai pagalvoji: o jeigu? Vadinasi, prisiminė, kad mes tokie esame. Ir juokinga, ir graudu, tiek laiko praėjo! Sakome, grįžti į tuos laikus reikės“, – sakė vyras.
Šiauliečiui į Rusiją važiuoti netenka. Bet mano, kad dabar nuvažiavęs gali iš ten ir nebegrįžti.
„Nerizikuočiau. Dėl adrenalino neapsimokėtų“, – juokiasi vyras.
Į Rusiją nevyks
Knygoje „Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais“ minima, kad Pabaltijo karinės prokuratūros bendrosios priežiūros skyriaus viršininkas 1989 metų spalio 31 d. nutarimu iškėlė baudžiamąją bylą Šiaulių miesto gyventojams už vengimą eilinio šaukimo į tikrąją karinę tarnybą.
„Šiaulių kraštui“ pavyko rasti vieną iš paminėtų asmenų. Vyras prisiminė, kaip buvo pasitraukęs iš dalinio, bet žinia apie tokią bylą jo nepasiekė.
Į sovietinę kariuomenę vaikinas buvo pakviestas 1988 metais. Iš tarnybos vietos Latvijoje į namus pasitraukė praėjus kiek mažiau, nei metams.
„Visi bėgo. Sąjūdis, visi sakė, kad nebereikia tarnauti“, – prisimena vyras.
Pasitraukti iš dalinio jam nebuvo problemų. „Juk ir dabar rusai, kur nori vaikšto, paklysta, nueina į Ukrainą“, – palygina su šių dienų aktualijomis.
Grįžęs apsistojo namuose. Po kiek laiko sulaukė „svečių“ iš dalinio, šie paprašė, kad grįžtų į tarnybos vietą. Grįžo. „Bilietą, kad tarnyba baigta, turiu. Patys tą įvykį užsiglaistė“, – sako vyras.
Į grasinamą žinią iš Rusijos jis reagavo ramiai. Pašnekovo teigimu, karas yra svarbesnis dalykas, į kurį reikia reaguoti. O į Rusiją jis tikrai neketina važiuoti.
Skambina mamos ir žmonos
Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Personalo departamento Socialinės saugos ir sveikatos priežiūros politikos skyriaus vedėja dr. Aušra Kazlauskienė vakar „Šiaulių kraštui“ sakė, jog ministerijoje po išplatintos žinios netyla skambučiai: skambina ne tik vyrai, bet ir jų mamos, žmonos.
„Mūsų vertinimu, į rizikos grupę patenka visi jaunuoliai, kurie buvo pašaukti ir atsisakė tarnybos: boikotavo šaukimą arba pasitraukė iš karinių dalinių. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas paminėjo gimimo metus nuo 1967 iki 1973 metų imtinai. Prieš ką tiksliai vykdytų baudžiamąjį persekiojimą, galėtų pasakyti tik Rusija“, – sakė A. Kazlauskienė.
Pasak skyriaus vedėjos, boikotavę šaukimą arba pasitraukę iš karinių dalinių jaunuoliai jau tada buvo persekiojimo objektas. Sugautieji buvo grąžinami į dalinį, teisiami. Šiandien jie irgi gali būti taikinys, siekiant išduoti draugus ar kitus asmenis. Bet didžiausia rizika kyla tiems, kurie sėkmingai išsislapstė.
Sąrašas ilgėja
KAM duomenimis, nuo 1990-ųjų kovo 11 dienos prievartinės tarnybos Sovietų armijoje oficialiai atsisakė 1562 jaunuoliai, iš jų 67 buvo prievarta išvežti į sovietų karinius dalinius, 21 – išvežti į Magadano sritį, kiti 46 sugaudyti pavieniui ir išvežti į kitus sovietų karinius dalinius, 20 vaikinų nubausti laisvės atėmimo bausmėmis, 3 iškeltos baudžiamosios bylos, 3 žuvo. 1465 vaikinai, kurie norėdami išvengti prievartinės tarnybos buvo priversti slapstytis, keisti gyvenamąją vietą, netgi palikti savo šeimas.
Atsisakiusiųjų tarnauti jaunuolių skaičius paremtas pačių jaunuolių pareiškimais. Prievolės Lietuvos institucijoms pranešti apie pasitraukimą nebuvo, todėl šis skaičius gali didėti.
Pasak A. Kazlauskienės, jau dabar skambina žmonės pasisakyti, jog tada nesikreipė į Lietuvos institucijas pranešti apie pasitraukimą. Tad sąrašas pildomas.
„Jei gausime prašymus dėl konkrečių asmenų išdavimo Rusijos Federacijai, tuos žmones asmeniškai įspėsime dėl jų saugumo“, – sako A. Kazlauskienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PROTESTAS: Per 1991 metų Sausio 13-osios įvykius žmonės ant virbų movė ir tarybinius pasus, ir karinius bilietus.
PABAIGA: Rusiškas užrašas ant Šiaulių karinio komisariato durų. 1991 metai.
OKUPACIJA: Sovietų kariuomenė iš Lietuvos išvesta 1992–1993 metais. Nuotraukoje - Šiauliai, 1992 04 10.
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
NERIMAS: Krašto apsaugos ministerijoje netyla skambučiai: dėl Rusijos užmačių pradėti baudžiamąjį persekiojimą sunerimo iš sovietų kariuomenės pasitraukusių vaikinų mamos ir žmonos.
