Naujausios
Ne poniški būrų valgiai
(Kulinarinis paveldas pagal K. Donelaičio poemą „Metai")
Valda DAUNIENĖ
Mets tur daug dienų, ik visas jis pasibaigia, / O kožna diena daug kąsnių nor pasisotint./ Pusryčiai kasdien, ir pietūs, ir vakarienė, / O dargi ir paludieniai daugsyk išsišiepę/ Kad darbai laukų prasiplatina, lūkuria šmotų... – laišką „Pakruojo kraštui“ citata iš Kristijono Donelaičio „Metų“ apie kulinarinį Mažosios Lietuvos paveldą pradeda mokytoja, ne vienos knygos autorė iš Kidulių (Šakių r.) Valda Daunienė.
Kasdieniai būrų valgiai
Nors šiais laikais darbų „neprasiplatina“, tačiau žmogui visados reikia pavalgyti. Apie tai, ką valgydavo Mažosios Lietuvos (Prūsijos) būrai (valstiečiai, sodiečiai) prieš 250 metų (žinoma, dar ir gerokai anksčiau), pasakoja autorius savo „Metuose“: Mes, lietuvininkai, barščius ir šiupinį skanų/ Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom/ Ir šulnų (šaunių, puikių) dešrų lietuviškai padarytų / Dar kad turim tikt vis daugiau užsigeidžiam...“
Valgydavo būrai ne tik mėsą, bet ir daug daržovių: pastarnokų su morkom, ropių ir repukų (sėtinių griučkų), barščius su burokais, raugintą lapienę, žirnius su pupom, iššutintus puode, šiupinį (kruopų, bulvių ir žirnių valgį, virta su kiauliena – aut. pas), grucę – stambių (perlinių) kruopų košę – ją valgydavo, užsigerdami kisielium, ir visaip virtus kartupelių (bulvių) valgius“, „kelmučius su uždaru“, daug spirgintų ir šutintų „valgių“. Žinoma, kepdavo ir „kviečių plyckus“ (blynus – aut. past.). Valgė jie skanią ruginę duoną bei ragaišį, rūkytas dešras, kumpį ir lašinius.
Maistą gyrė ir atvykėliai
Ne vien tik būrai savo valgį „girdami valgo“. Po 1709-1711 metų bado ir baisios maro epidemijos Prūsijoje, kai išmirė pusė vietinių gyventojų, jų vietoje buvo apgyvendinti kolonistai – vokiečiai ir prancūzai. Atvykėliai iš aukšto žiūrėjo į lietuvininkus, niekino juos. Tačiau, kaip rašo Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“, net ir vokiečiai, kurie „ lietuvininką per drėmelį laiko, dar ir prancūzai „lietuvišką duoną garbina ir dešras rūkintas su pasimėgavimu valgo“... Nors „lietuviškų lašinių prisiėdę“ ir „mūsų alaus prisigėrę“, bet „viežlybus“ (padorius –aut. past.) lietuvininkus išpeikt nesigėdi...
Ką ir kiek valgydavo būrai, priklausydavo nuo metų laiko. Pavasaris, anot K. Donelaičio būdavęs „daugsyk... kūds čėsas“ todėl būrai jausdavosi patenkinti, jeigu pavasarį per mėšlavežį dar turėdavę lašinių spirgams pasispirginti, o vasaros metu per rugiapjūtę dar galėdavę „išsišutint sau kumpį“.
Kamuojant vasaros karščiams, būrai gerdavo ne tik vandenį, bet ir pasukas bei išrūgas, o subėgę į baudžiavą dirbti lauko darbų, gėrė, jeigu ponas pasirūpinęs atveždavo bačką „puspyvės“ – silpną alų arba „skinkį“ (naminį alų, girą); o jei ne, tai „užsigeidę gert iš bėdos... pas klaną vandenį lakė“, kuriame visokie vabalai šokinėjo, o valgyti „plutos tikt ir kėžas vos pasiliko...“ ("kėžas“ – sūris – aut. past. ).
Rudeniop sumažėdavo lauko darbų, atsirasdavo šiek tiek laisvesnio laiko. Tada viską pastebintis „Metų“ autorius K. Donelaitis atkreipia būrų moterų dėmesį į vokiečių gaspadines, kurios renka miško gėrybes – grybus ir riešutus. Namuose grybus išvalę, pjausto juos ir džiovina: „... su ketvirčiais vis džiovint į kakalį (pečių – aut. past.) šauja/ Plempių, rudmėsių, storkočių ir baravykų, Jautakių ir baltikių, grūzdų irgi bobausių. / Begdamos į girias jos sau jau taip daug prisirovė, / Kad jau kelios jų su grybais į Karaliaučių / Kupčiams išparduoti ir ką nusipirkt nukeliavo, /O kas liko dar, zopostui (atsargai – aut. past.) sau pakavojo...“
Skatindamas lietuvininkus rinkti miške dar ir riešutus, K. Donelaitis rašo: „Vokietis tokių daiktų pilnas bačkas prisirinko, /Ir dar netgi kelios parduoti žakus( maišus) prisipylė...
Pamokymas kaupti atsargas
Rudeniui einant į pabaigą, atvėsdavo orai, pradėdavo šalenti. Prasidėdavo skerstuvių metas. Būrai, prisiauginę naminių paukščių ir gyvulių, apsirūpindavo mėsa. Štai viens žąsiną, kita aviną ar bulių pjauna, o dar kits savo darže jau taip smarkiai svilina paskerstą kuilį, kad dūmai dideliais kūliais ritasi virš kaimo stubų (namų – aut. past), kuriuose gyvena būrai.
Ir rūpestingasis lietuvininkų ganytojas, Tolminkiemio parapijos klebonas K. Donelaitis savo būrus mokina:
„Taigi, nečėdykit mušt, pjaut ir skerst savo valgį./ Vaike! Numušk drąsa jautuką sau nuperėjęs;/ Pjauk avių kelias, nečėdyk aviną luiną (beragį – aut. past.), /Kimšk žąsis, pyles (antis – aut. past.), vištas į didelį puodą; /Skersk daglus paršus, pasiskersk nutukusią kiaulę; /Valgyk sveiks dešras iš kruopų sau pasidaręs, Imk raumens stukius (gabalus) sukapojęs kimšk smegeninę./ O kad dar negana, nusistvėręs didelę žarną /Kimšk drąsa plaučius, natbok, kad plušdama drykstels. Ir kepenų neužmiršk, kad storą pridrebi dešrą, /Nes tokie daiktai tau gal didei susigadyti (praversti – aut. past.)“...
Žinoma, tais labai senais laikais mėsai malti mašinėlės dar nebuvo išrastos, todėl mėsa būdavo supjaustoma gabalais po to smulkiai kapojama su kapolke, ir pridėjus druskos bei prieskonių gerai išminkoma. Iš šios masės buvo daromos mėsos dešros, kurias kabindavo į kaminą rūkyti. Žiemos šalčiams artėjant, būrai jau turėdavo pasigaminę nemažai maisto atsargų:
„Taigi, dabar dešrų visokių bus prisivalgyt,/ Nes lašinių bei kumpių jau rūkint pakabintų žiemai pas būrus daugybė jau kaba /Taigi, dabar česnis (vaišės – aut. past.) lietuviškai pasidarė, /Ir vargus visus užmiršę vėl atsigausim...“
Po sunkių darbymečio darbų būrai pagaliau sulaukia žiemos, dabar jie gali pailsėti: pas kakalį pasišildyti, turi ir iš ko viralą išsivirti... Gerai pažinodamas lietuvininkų buitį, „Metų“ autorius kalba jų vardu:
„Juk tam dievs dosnus gėrybes mums dovanoja, / Kad nusimūčiję bei kaip reik mum triūsinėję /Vėl atsigautumėm, gardžiai kramtydami kąsnius...“
Apie vestuvių vaišes
Pasibaigus darbams, priartėja laikas vestuvėms kelti. Vestuvės – labai svarbus įvykis kaime. Gal todėl smulkiai aprašoma „svodba“, kai gaspadorius Krizas, visą giminę ir kaimynus sukvietęs į dukters Ilzbutės (Elzbietos – aut. past.) „svodbą“ (vestuves), rūpinasi šiais šventei skirtu maistu";
„Karvių tris bergždžias, o jaučius du mėsinėjo, bet kiek kiaulių bei avių mėsininkas nerokavo, / Ale žąsų bei vištų vos viena pasiliko...“
Taigi, mėsos vestuvėje netrūko. Tas visokias mėsas „šiaip ir taip sukapotas“ „Krizo kukorius (virėjas – aut. past.) kepė ir virė, todėl „svodbai“ buvo priruošta gausybė „jautienos“ riebios, kiaulienos irgi žąsienos, palučių bei kepenų ir daugel šutintų blėkų (žarnokų – aut. past.). „Vestuvininkams gaspadorius Krizas parūpino ir „alaus macnaus (stipraus – aut. past.) bačką“. Vestuvininkai visi sočiai pavalgė, kas norėjo šoko grojant muzikantams, kas norėjo – alumi vaišinosi, o paskui po suolais nuvirtę gulėjo, kas norėjo – mušėsi...
Deja, ne visi būrai puikiai gyvena. Štai tūlas Dočys sako, kad jis „iš bėdos gaivindamas savo dūselę varnų len kelias išsikept kasmets nusišauja“, nes „ ...juk jūs, ponai! Mus, būrus, jau taip nustekenot,
Kad paskiaus mums reiks ėst žiurkės irgi pelėdas...
Skatinimas mokytis iš gamtos
Rūpi „Metų“ autoriui Kristijonui Donelaičiui ne tik būrų gyvenimas Mažojoje Lietuvoje (Prūsijoje), bet ir juos supanti aplinka...
Nuolatiniai lietuvininkų darbų palydovei lakštingalai autorius sako:
„Tu, paukšteli miels! Ne poniškai prisivalgai./ Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka,/ Ir keptų bei virtų valgių tu nenori./ Tu neliubiji (nemėgsti – aut. past.) pyragų netgi ragaišių./ Irgi nevožiji (negerbi – aut. past.) gardžiausio gėrimo ponų, / Bet pasisotini prastai, tikt vandenio trokšti (...)/ Tikt ir užmiršk, gaida (miela – aut. past.), per daug giedodama valgyt./ Valgyk sau sveika, kad nori vabalą margą!/ Valgyk grikvabalius, muses ir dyviną žiogą! / Valgyk skruzdėles ir jų negimusią veislę!/ Bet ir mus paminėk, į mūsų girią parėjus...“
Ir pataria poemos „Metai“ autorius K. Donelaitis savo būrams mokytis iš paukščio mažu „pasikakint“ (pasitenkint – aut. past.) ir neniurnėti, kartais „alkaną dieną ar skūpus čėsus sulaukus...“
Asmeninės nuotr.
