Naujausios
Vaikystės prisiminimuose – gerasis daktaras
Po „Pakruojo krašto“ publikacijų, apie tarpukariu Pakruojyje gyvenusius žydus, atsiliepė skaitytojai, panorę pasidalyti prisiminimais apie to meto garsų pakruojiečių daktarą Marką Šreiberį.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@.skrastas.lt
Gyva – Marko Šreiberio dėka
Pakruojietė Liucija Ragaišienė – žinomas žmogus rajone. Ji – ilgametė pedagogė, muzikos mokytoja, jos vardas keletą dešimtmečių buvo siejamas su Pakruojo „Atžalyno“ vidurinės mokyklos, dabar gimnazijos, ir rajono moksleivių chorų veikla, rajono bei respublikinėmis dainų šventėmis.
Tačiau vargu ar kam yra žinoma, kad mokytojos gyvybė vaikystėje buvo pakibusi ant plauko.
„Daktaro Marko Šreiberio dėka esu gyva“, – sako į aštuntą dešimtį įkopusi mokytoja. – Tai prisiminimai iš 1938-ųjų, man buvo penkeri".
„Sunkiai sirgau. Prisimenu, buvo vakaras. Tėvelis įkėlė mane į ratus, susupo skara ir atginė arklį į Pakruojį pas daktarą Šreiberį“, – vaikystės istoriją pasakoja pedagogė.
Nuvežė tiesiai pas daktarą į namus. Prisimenu, daktaras apžiūrėjo ir paliepė: "Tėvuk, greitai į vaistinę. Skubėk, per penkias minutes!“
Kaip mokytojos tėvelis vakare, kai vaistininkas gal jau ir nebedirbo, gavo vaistų ir kokių, mokytoja Liucija nežino. Tik žino, kad tie vaistai ją išgelbėjo nuo anuomet mirtinos ligos, kai difteritu susirgęs vaikas galėjo uždusti per kelias minutes.
Dabar pedagogė apie gerąjį savo vaikystės daktarą kalba su didžiule pagarba, už jo atsidavimą savo profesijai ir mediko pareigai bet kada būti pasirengus gelbėti kito gyvybę.
Tėveliai matė „sūdną dieną“
Po publikacijų į redakciją paskambino ir buvusi ilgametė Pakruojo ligoninės darbuotoja Angelė Vyskupaitienė. Dabar jau garbaus amžiaus medikė papasakojo apie daktaro M. Šreiberio suėmimą, kiek apie tai ji sužinojo iš savo tėvelių.
„Buvo rugsėjo penkta ar septinta, – dėl tikslios dienos abejojo Rimšoniuose gyvenanti laikraščio skaitytoja. – Tėveliai arkliais pakinkytu vežimu buvo išvažiavę į Pakruojį. Grįžo sukrėsti kraupaus reginio“.
„Jie matė, kaip ginkluoti vyrai vedėsi vienplaukį daktarą centrine gatve. Jis ėjo atlapu lietpalčiu, vienplaukis. O visada žmonės buvo įpratę jį matyti su skrybėle, orios laikysenos, inteligentišką žmogų. Ėjo jis, sakė tėveliai, sulinkęs, nuleidęs galvą – sugniuždytas. Vėjas taršė juodus jo plaukus, prasegtą lietpaltį.
Dar labiau tėvus stebino, kad tuo metu netikėtai pakilo viesulas. Gatvėje nuo grindinio kėlė debesis dulkių, iš tarpuvarčių į gatvę skrido kibirai, puodai. Ne tik žmonės, bet ir arkliai nebematė kelio.
Žmonės po to ilgai kalbėjo: „Sūdna diena atėjo – nekaltą žmogų, daktarą, išvarė sušaudyti“.
Vyresniosios kartos pakruojiečių atminimu, M. Šreiberis su šeima buvo išvežti už miesto ir nužudyti netoli Morkakalnio, masinės miesto žydų žudynių vietos. Medikai Šreiberiai su sūnumis tapo paskutinėmis žydų genocido aukomis Pakruojyje.
Prisiminimai – kaip mozaika
Redakcijai pasiryžus prikelti iš užmaršties prieškario Pakruojo istoriją, į pagalbą suskubo skaitytojai. Esame jiems dėkingi ir kviečiame atsiliepti kitus, galinčius papildyti šias istorijas prisiminimais, nuotraukomis ar kokiais dokumentais, susijusiais su Pakruojo žydų bendruomene ir apie gerąjį daktarą M. Šreiberį.
A. Vyskupaitienė sako, kad tik suaugusi suvokė, jog M. Šreiberis buvo iš tiesų labai geras savo profesijos žinovas, kilnus žmogus, neskirstęs ligonių pagal jų galimybes susimokėti už gydymą.
„Manau, kad tas žmogus iki šiol prisimenamas, nes buvo iškili ano meto asmenybė, iš kurios ir šiandien vertėtų imti pavyzdį, renkantis gyvenimo vertybes, mokantis atsakomybės už savo šeimą, profesinę pareigą.
Iš skaitytojų prisiminimų aiškėja ir gerojo daktaro bei jo šeimos nužudymo data, kuri iki šiol niekur nebuvo skelbta. Žmonių atmintyje išlikusios ir egzekutorių talkininkų pavardės, ir geradarių, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, gelbėjo niekuo nekaltus žydų tautybės žmones.
Atsiliepusiųjų į laikraščio publikacijas apie Pakruojo žydus prisiminimai dėliojasi kaip 1941--1942 metų kraupių įvykių mozaika: vienas prisiminimas papildo kitą, vienos šeimos istorija persipina su kaimynystėje gyvenusių žydų likimais. Kaip ant nublukusios paveikslo drobės, net ir prisiminimų fragmentai padeda atkurti tikrąją ano meto istoriją, apie kurią vis mažiau lieka galinčiųjų papasakoti.
Dešimtmečiai tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo – menkai žinomas lietuvių ir žydų darnaus sugyvenimo laikotarpis Pakruojyje. Ir nematerialaus kultūrinio paveldo, kuris, be abejo, turėjo įtakos kaimynystėje gyvenusius skirtingų tautų žmonėms.
Autorės nuotr.
ATMINTIS: Angelės Vyskupaitienės atmintyje – tėvų pasakojimas apie „sūdną dieną“, kai Pakruojyje žinomas ir gerbiamas daktaras buvo vedamas sušaudyti.
GYVYBĖ: Liucija Ragaišienė iki šiol dėkinga daktarui M. Šreiberiui už vaikystėje išgelbėtą gyvybę.