Naujausios
„Gerą dailinininką reikia prižiūrėti“
Tapybos klasikas, portreto maestro Bonaventūras Šaltis liepos 25–ąją minės 65–ąjį gimtadienį. Vakar atidaryta jubiliejinė jo paroda pavadinimu „Jau...“.
Jau įgauta gyvenimo patirties. Jau nutapyta darbų, įėjusių į Lietuvos dailės istoriją. Jau paaugo anūkai. Nedžiugina jo tik tai, kad į dailę ateina „prasta žaliava“. „Ant pagalvės kalvis nenukals vinies, turi būti kietas priekalas“, – sako B. Šaltis.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Šalčių ąžuolynas
Gali būti, kad tapytojas savo gimimo dieną praleis su teptuku rankoje prie molberto. Jau bus grįžęs su žmona iš Amsterdamo, Olandijos, iš susitikimo su Vincento van Gogo, Rembranto šedevrais.
Dirbtuvėje ant molberto – pradėtas portretas. Matytas siluetas, bet kieno? „Mano klasiokas. Dionizas Poška“, – pro ūsą šypsosi B. Šaltis. Netrukus paaiškina, kad jis, kaip ir D. Poška, baigė Kražių vidurinę mokyklą – garsiąją Kražių kolegiją.
Į pradžios mokyklą Jurkaičių kaime B. Šaltis pėdindavo apie keturis kilometrus.
„Bandžiau neseniai nuvažiavęs rasti savo pradžios mokyklą. Miškas“, – sako B. Šaltis.
Tėviškė taip pat tuščia. Džiaugsmas tik, kad Bonaventūro brolis tėviškėje pasodino dešimties hektarų ąžuolyną.
„Bus Šalčių ąžuolynas! Liks žemė su ąžuolais“ – su pasididžiavimu savo tėvais ir broliais, savo prigimtimi sako maestro.
Su menais nė vienas iš dviejų Bonaventūro brolių nieko bendra neturi. „Vienas – jūrininkas, o kitas – Kaune. O kaip Kaunas, taip ir „spekuliantas“, – juokiasi tapytojas, pasakodamas apie savo šeimą.
Kaimo žvaigždė
Vidurinę Kražiuose B. Šaltis baigė 1967 metais, būdamas garsiausiu savo kaimo dailininku. „Saviauklis“, – tuometinę dailės patirtį pavadino tapytojas. Kaime jis piešė pagal užsakymus kaimynams Kristų, balandžius su širdimis ir našlaitėmis.
„Čia ne juokas, buvau kaimo žvaigždė. Kurdavau ir savo kompozicijas! Penki rubliai – darbas. Menininkai verkia, kad iš meno nepragyvensi. Puikiausiai gyvenau iš meno jau vaikystėje“, – rami šypsena nuskaidrina maestro veidą.
Baigęs mokyklą „Kražių pakaimėje“ B. Šaltis išvažiavo stoti į Vilniaus dailės institutą.
„Pralindau į kandidatus. Mokytis gali, bet negauni nei stipendijos, nei bendrabučio. O man tai būtų šakės Vilniuje! Tėvai tuo metu labai biednai gyveno – buvo išbuožinti. Tėvo pensija buvo 12 rublių. Visos šeimos pajamos. Maisto užteko, bet visa kita buvo labai sunku penkių žmonių šeimai“, – prisiminė tapytojas.
Važiavo arčiau tėviškės – į Šiaulius. Ką tik buvo atidarytas Dailės fakultetas Šiaulių pedagoginiame institute. Įstojo į pirmąją dailininkų laidą. Kad prisidurtų pragyvenimui pirmame kurse pradėjo dirbti Televizorių gamykloje, naktinėje pamainoje autokaro vairuotoju.
Beveik tūkstantis portretų
B. Šaltis yra vienas žinomiausių Lietuvoje portretų kūrėjų.
„Mano profesorius buvo kietas akademikas. Kai po jo padu esi – nepiešti neįmanoma“, – apie savo mokytoją profesorių Vitolį Trušį sakė dailininkas. Būtent Šiauliuose ilgus metus dirbęs profesorius V. Trušys davė B. Šalčiui tapybos supratimą.
„Ant portretų man krito korta“, – juokiasi dailininkas.
B. Šalčiui patinka portretas – darbas su žmogumi.
„Portretas – žmogaus reportažas, kai vaikštai po veidą, kaip labirinte. Smagu. Įdomu. Ties žodžiu „žmogus“ galima dėti begalybės ženklą“, – žino menininkas.
Dailininkas skaičiuoja, kad per metus nutapo mažiausiai 20 portretų ir taip jau 40 metų. Vadinasi, ne mažiau, nei 800.
„Charakteris portrete ne atskleidžiamas, o, sakyčiau, sukuriamas. Tarkime Mona Liza. Ar ta moteris atskleista, ar sukurta? Manau, tiesiog sukurtas naujas žmogus remiantis dokumentine medžiaga“, – svarsto tapytojas.
Artimiausias iš visų portretų dailininkui – tėvo portretas. Baigiant jį tapyti tėvas mirė.
Dailininkų Šiauliai
– Matėte anuometinį Šiaulių dailininkų gyvenimą. Koks jis buvo?
– Atvažiavęs radau Aloyzą Toleikį, Vitolį Trušį – mūsų specialybės dėstytojus. Kiek vėliau atvažiavo Birutė ir Kazimieras Kasperavičiai.
– Tada dar gyvas buvo ir Šiaulių dailės legenda tapęs Gerardas Bagdonavičius...
– Teko sutikti, nors jis jau nebemokytojavo. Pažįstami buvome. Prisimenu, kai viename Šiaulių dramos teatro spektaklyje G. Bagdonavičius sėdi priekyje. Vyksta rami mizanscena, rami muzika. G. Bagdonavičius kiek pakyla nuo kėdės ir garsiai pareiškia: „Ar negalima būtų garsiau?“. Po kelių minučių pasigirdo užsnūdusio G. Bagdonavičiaus knarkimas.
– Ar tada jau buvo įvertintas G. Bagdonavičiaus talentas?
– Žinote, kaip su talentais Šiauliuose ar net visoje Lietuvoje... Niekas neskuba talento vertinti ir už jį sumokėti.
Aš linkęs manyti: jeigu užaugo puikus ąžuolas ar kitas medis, jį reikia saugoti, kaip bažnyčią. Jeigu prateka graži upė – reikia ją puoselėti. Tas pats ir su geru dailininku. Jį reikia puoselėti, prižiūrėti, reikia pirkti jo kūrinius, kad jis gyventų oriai. Turiu mintyje gerą dailininką, nes tų dailininkiukų yra pilna...
Tais laikais niekas nepuolė pripažinti G. Bagdonavičiaus nuopelnų. Greičiau puolė pasišaipyti iš jo kepurės ar šortų. Tiesą pasakius, G. Bagdonavičius dailėje nebuvo kažkoks ypatingas talentas, bet buvo dailės pedagogikos korifėjus, jis išugdė talentus – tapybos bosus. Jo mokiniai – Antanas Gudaitis, Vytenis Rimkus, Antanas Visockas, kiti.
– O kokia buvo tuometinė jaunoji Šiaulių dailininkų karta?
– Vitolis Trušys, Aloyzas Toleikis, Donatas Lukoševičius, Stanislovas Olechnovičius – jų „šaika“ jau buvo labai rimta.
Vitolis varė freskas, mozaikas, Toleikis su Lukoševičiumi – leninus, grygus. Šiaulių dailė klestėjo ir dailininkai klestėjo. Vėliau į Šiaulius atvažiavo Dalia ir Vytautas Tribandžiai, Eduardas Juchnevičius, Sigitas Prancuitis, Aldona ir Antanas Visockai stipriai ėmė kurti. Kiek vėliau prisijungė Raimondas Trušys. Talentų būrys dar labiau pasipildė.
Labai daug reikšmės Šiaulių dailei davė Dailės fakultetas, pajudino, kad miestas būtų vienas iš Lietuvos dailės centrų.
Karpa ant nosies
– Ar jautėsi konkurencija tarp jaunosios ir vyresnės kartos dailininkų?
– Nebuvo tokių „pasipjaustymų“, kaip dabar. Rengdavome „Ripariumus“, iš lotynų kalbos išvertus, reiškia „pirmoji kregždė“. Jų idėjos autorius buvo Eduardas Juchnevičius.
Vakarais mes susirinkdavome jaunus dailininkus „krikštyti“. Jaunieji surengdavo parodėlę Dailininkų namuose, vadinamuose Šabakštynu, o vyresnieji dailininkai aptardavo. Iki ryto su vyneliu ir diskusijomis leisdavome laiką. Tada nuoširdžiai būdavo šnekama. Tos parodėlės ir tie ginčai būdavo tam tikras įsibėgėjimas į Dailininkų sąjungą.
Gana sklandus gyvenimas vyko ir Dailės fakultete. Rūmai pilni paveikslų, mieste – parodos. O paskui prasidėjo (gal prieš kokį dešimt metų)...
– Kaip vertinate dabartinį universiteto Menų fakultetą?
– Blogiausia, kad išnyko stojamųjų konkursai studentams. Pradėjo įstoti atsitiktinių – iš gatvės žmonių. Be konkurso didelė tikimybė, kad patenka netalentingi.
Viską sugadino skaičių manija, kai reikėjo surinkti ne talentus, o studentų skaičių. Visada kalbėdavome, kad reikia mažinti įstojančiųjų skaičių, kad reikia konkurso, reikia atrankos. Jau ir taip Vilniaus dailės akademija atsirenka, o mes dar sykį renkamės iš skysčiukų.
Kai sugalvojo neakivaizdines studijas, dailės specialybė – ta Šiaulių dailės meka – buvo visiškai sužlugdyta. Dabar yra visiška pro forma. Kaip karpa ant nosies.
Bohema
– Ar galima sakyti, kad būtent dėl bohemiško gyvenimo išėjote iš darbo Šiaulių universitete?
– Aš universitetui kėliau kepurę jau seniai. Nebemačiau prasmės. Apsisprendžiau, kai tik pensija atėjo. Su bohema nesusiję. Nors kas ta bohema? Dabar aš visiškai susipykęs su „šnapsais“. Natūraliai mano gyvenimo tarpsnis užsibaigė. Ir man be jo yra žymiai geriau. Kai pagalvoji, universitete už vieną peizažiuką visą mėnesį nervuojiesi, vargsti...
– Kodėl nebematėte prasmės dirbti universitete?
– Ant minkšto priekalo sunkiai kalasi – ant pagalvės vinies nenukalsi. Yra problemų su „žaliava“. Nėra atatrankos dėstytojams: studentai silpnoki. Atiduodi daug, o atgal gauni mažai.
Du Bonaventūrai
„Gaunu dvi pensijas, viena iš kurių – mokslininko“, – ramiai sako B. Šaltis. Galėtų ir nebekurti? „Taip. Galėčiau... jeigu galėčiau. Finansiškai galėčiau nieko nebedaryti, bet dar yra kitas Bonaventūras, kuris neduoda ramybės, vis pašnekina link kūrybos“, – paaiškina.
Pastarųjų metų kūrybą tapytojas eksponuoja jubiliejinėje parodoje "Laiptų" galerijoje.
„Tai – abstrakčių svajonių serija. Ties kuria, matyt, ir baigsis tas kūrybos etapas. Anas Bonaventūras pasakė – svajonių užteks! Dabar jau kirba kitoks ėjimas, kitokia tapybinė daina“, – žino menininkas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
JUBILIEJUS: Tapytojas Bonaventūras Šaltis švenčia savo jubiliejų.
PORTRETAS: Bonaventūrui Šalčiui patinka portreto žanras, nes po žmogaus veidą keliaujama lyg po begalybės labirintą.
DARBAI: Bonaventūras Šaltis. Aktoriaus Sigito Jakubausko portretas.
AUTOPORTRETAS: Bonaventūro Šalčio autoportretas.
Asmeninio albumo nuotr.
ŽVAIGŽDĖ: Bonaventūras Šaltis 1960 metais. Jau tada jis buvo Kelmės rajono Žukančiškių kaimo dailės žvaigždė.
