Naujausios
Lietuviškos šeimos tragedija
Kelmiškio Regimanto Bajorūno vaikystė pažymėta 1941 metų birželio 14-osios tremtimi. Iš namų Musninkuose (dabar – Širvintų rajonas) buvo išvežta trijų asmenų šeima: tėtis mokytojas, šaulys Jonas Bajorūnas, mama Ermina ir tuomet ketverių Regimantas. Tėvas iš Rešotų lagerio negrįžo. Liko tik jo laikrodis ir iš lagerio rašyti laiškai, liudijantys meilę ir atsidavimą šeimai. Laiškai aptikti tik po E. Bajorūnienės mirties.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pasmerkti
R. Bajorūnas atverčia šeimos albumą. Prieš tremtį tėvas Jonas Bajorūnas buvo pradžios mokyklos Musninkuose vedėjas, šaulys. Mama – namų šeimininkė, puiki siuvinėtoja.
Nuotraukose liko laimingos tarpukario šeimos akimirkos: besišypsantys jaunavedžiai, išdidūs tėvai su sūnumi, iškylos, išvykos, šventės... Mama su pačiūžomis, maudynės... Paskutinė šeimos nuotrauka prieš tremtį – be nerimo šešėlio.
Šalia laimingo gyvenimo – ateities tragedija. R. Bajorūnas atverčia Rimvydo Racėno knygą „Rešotų aidai.“ Kalinių sąraše – trumpa informacija apie tėvą: „Bajorūnas Jonas, Kazio, 32 metų mokytojas. Ukmergės apskr. Musninkų k. Žuvo lageryje 1950 metais.“
Epizodas po epizodo R. Bajorūnas dėlioja šeimos likimo akimirkas. Apie kelionę į Sibirą žino tik iš mamos pasakojimų. Vaiko atmintis šį etapą ištrynė.
Tėvą atskyrė Lietuvoje. Vyrų ešelonas nudundėjo į lagerį, moterų su vaikais – į tremtį Altajaus krašte.
Ilga, varginanti kelionė gyvuliniame vagone. Iš jos mama yra pasakojusi ir humoristinį nuotykį. Tremiama dvarininkė, stotyje prisipylusi į dubenį vandens, prausėsi, bet pajudėjęs traukinys visą vandenį ištaškė. „Daugiau su tokiais niekada nevažiuosiu“, – rimtai pasakiusi sena moteriškė. Pragaras laukė ateityje.
Galutinę tremties vietą – Kutašo kaimą – tremtiniai pasiekė arklių traukiamais vežimais. Per purvą kratėsi apie 100 kilometrų.
Kai vargana kolona įvažiavo į kaimą, žmonės tarpduriuose, prie vartelių žiūrėjo baugščiai: „Kokie čia banditai atvažiuoja?“ Taip vietiniai buvo įbauginti apie tremtinius.
Dilgėlių kotleto skonis
Kutašas – miškų ūkis. Moterys 2–3 kilometrus su įrankiais išeidavo kirsti miško. Medį reikėjo nupjauti, nugenėti ir supjaustyti metro ilgio rąstais. Nustatyta norma: 4 kubiniai metrai. Neįvykdai – duonos davinys mažėja. Vaikams maistas nepriklausė.
„Vietos gyventojai kaime buvo labai draugiški. Badui žvelgiant į akis, mama eidavo mainyti marškinių į pieną. Paskui keliavo paltai, pagalvės... Palaipsniui atsivežtas turtas buvo iškeistas į maistą“, – sako R. Bajorūnas.
Pagrindinis maistas buvo dilgėlės. Dilgėliaudavo vaikai. R. Bajorūnas ir dabar atsimena tuomet gardų dilgėlių kotletų skonį: juos kepė iš dirvoje likusių pašalusių pernykščių bulvių krakmolo ir dilgėlių. „Vis galvoju vėl pabandyti iškepti“, – nusišypso vyras.
Buvo didelė šventė, kai tremtiniams leido suvalgyti kritusio arklio mėsą. R. Bajorūnas nusišypso: po Sibiro jam neskanių patiekalų nėra, o maistą išmesti į šiukšlių dėžę nekyla ranka.
Šamanės pranašystė
Pirmaisiais metais žinių apie atskirtus vyrus nebuvo. Kankino nežinia. Vėliau pasiekė naujiena: vyrai – lageryje.
Pirmieji J. Bajorūno laiškai iš Krasnojarsko krašto, Kansko, atėjo apie 1942 metus.
„Kalbėdama mama dažniausiai dejuodavo: „Kur mūsų tėvas yra, ką jis veikia..?“ – sako R. Bajorūnas. – Sužinojome, kad tėvas gyvas, kad lageryje, kad nuteistas 10 metų.“
R. Bajorūnas paima barako, kuriame gyveno, nuotrauką. Ilgame lentų barake tebuvo viena krosnis. Būdavo, žiemos naktimis prišaldavo plaukai.
„Čia mūsų barakas, kur mes praleidome savo vargų dienas“, – kitoje pusėje užrašiusi jo mama.
Barake buvo įrengtas altorius, mokytoja Šalučkienė apeigas atlikdavo už kunigą. Giedodavo, dainuodavo: „Leiskit į Tėvynę“, „Marija, Marija“. Atėjusios pasiklausyti rusės kartu apsiverkdavo.
Pageltusios, liesos altajietės šamanės moterys vis prašydavo išburti, ar grįš į Lietuvą. Šamanė visada sakė: „Po karo sugrįšit.“ Nežinia, ar ji iš tiesų ateitį matydavo, bet moterys džiaugdavosi: „Sakė, kad sugrįšim!“
Vargo mokykla
Pirmasis ryškus R. Bajorūno prisiminimas iš Sibiro – penktasis gimtadienis. „Mama kažkaip sugebėjo pasiūti naujas kelnes. Vaikštau išdidžiai su tomis kelnėmis ir galvoju: „Koks aš jau didelis!“ – šypsosi vyras.
Sibire R. Bajorūnas baigė tris klases. Nebuvo popieriaus, plunksnakočių, rašalo. Moksleiviai rašydavo į brošiūras tarp eilučių. R. Bajorūnas prisimena kaimo parduotuvėje tam pirkęs brošiūrą „Bulvių auginimas“. Iš suodžių gamindavo rašalą. Plunksnos – paukščių. Tokia buvo vargo mokykla.
Jei spausdavo 40 laipsnių speigas, į mokyklą nereikėdavo eiti. Toks oras buvo dažnas.
„Mokykloje būdavo labai šalta. Rudenį, pavasarį taupydavome batus. Pamatome kupstą be sniego – greit ant jo bėgame. Patrypinėjame ir vėl – ant kito kupsto“, – prisimena R. Bajorūnas. Nebeišmanydami, kaip sušilti, vaikai vienas kito kojas šildydavo šlapimu. Kojos būdavo suskirdusios, kraujuotos.
Visi tremtinių vaikai mokėsi daug geriau negu vietiniai. Visi iš klasės baigė aukštuosius mokslus: kas Sibire, kas grįžę, per vargus, Lietuvoje.
Mamos pasakojimų Lietuva
Mama sūnui pasakodavo, kaip šeima gyveno Lietuvoje. Ji buvusi namų šeimininkė, auginusi karvę. Tėvo alga siekusi 300 litų.
„Pasakodavo, kad į svečius eidavo pas pašto viršininką, kleboną. Arba svečiai pas mus ateidavo. Klausdavau, ką valgydavo. Mama sakė, kad Smetonos laikais ūkininkai priaugino labai daug žąsų, eksportas strigo, tad kiekviena valdininkų šeima buvo įpareigota įsigyti po žąsį. Tad vieni pas kitus eidavę valgyti tų žąsų“, – apie tokią Lietuvą iš mamos girdėjo R. Bajorūnas.
Vaikui Lietuva atrodė labai tolimas ir labai geras kraštas, kur auga obuoliai. Kur gyvenimas linksmas ir geras. Kur viskas šviesu.
R. Bajorūnui įstrigo, kaip tremtiniai stengėsi išlaikyti orumą. Viena dvarininkė sugebėjo išsaugoti drabužius ir vaikščiodavo su skrybėle. Kitas dvarininkas paskrudindavo sorų kruopas ir įsivaizduodavo geriąs kavą.
Iš kiek vyresnio berniuko Vytauto Daukanto, vadinto Profesoriumi, R. Bajorūnas iš kartono pasidarytomis figūromis išmoko žaisti šachmatais.
Po kelių dešimtmečių šis pomėgis taps darbu: Kelmės rajono šachmatų čempionas, įvairių turnyrų nugalėtojas R. Bajorūnas sėkmingai dirbs šachmatų treneriu, jo treniruojami Kelmės šachmatininkai skins pergales Lietuvoje.
R. Bajorūnas labai norėtų sužinoti, kaip susiklostė V. Daukanto likimas. Atmintyje liko tik nuotrupos. Prisimena, kad Vytautas buvo su mama. Spėja, kad jie buvo iš dvarininkų šeimos, nes Daukantienė pasakodavusi, kaip Lietuvoje naktį važiuodavo karieta, rankinėje turėdavo brauningą.
Skaudi žinia
Į Lietuvą dešimtmetis Regimantas grįžo 1947 metais.
„Kutaše daug žmonių mirė iš bado, liko daug našlaičių. Rusai leido juos parvežti į Lietuvą. Mama kažkaip tarp našlaičių įtaisė ir mane. Ryžosi tam tikėdama, kad Lietuvoje man bus geriau. Gelbėjo mane. Sutarė, kad priims tėvo motina“, – sako R. Bajorūnas.
Iš kelionės traukiniu labiausiai įstrigo Lietuvos sodai, pilni obuolių. Apsigyveno pas močiutę Panevėžyje, pradėjo lankyti ketvirtą klasę. Pirmą trimestrą iš lietuvių kalbos gaudavo kuolus, bet mokslo metų pabaigoje jau buvo geriausias lietuvių kalbos žinovas, penktoje klasėje lankė literatūros būrelį ir kūrė eilėraščius.
1950 metais Lietuvą pasiekė skaudi žinia: „Atsimenu, baba pradėjo šaukti, rėkti: „Mirė Jonelis!“ Iki bausmės atlikimo laiko tėčiui buvo likę 10–11 mėnesių. Baba buvo nupirkusi medžiagos, sakė, kai grįš, kostiumą pasiūsime, aprengsime, juk neturės ką... Nesulaukėme.“
Kostiumu motina sūnaus negalėjo papuošti ir paskutinei kelionei – jo palaidojimo vieta nežinoma. J. Bajorūnas mirė nuo išsekimo ir ligų. Prieš mirtį tesvėrė 47 kilogramus.
„Turiu vienintelį tėvo daiktą – laikrodį, jį po mirties atsiuntė iš Rešotų...“, – suvirpa R. Bajorūno balsas.
Jautė nuoskaudą
Baigęs 9 klases, R. Bajorūnas nuvažiavo aplankyti mamos, ji jau buvo išsikėlusi į miestą Gorno Altajsk, dirbo siuvimo fabrike. Išsiuvinėti suknių į ją kreipdavosi gydytojos, viršininkų žmonos.
Mama į Lietuvą grįžo 1956 metais. Nors kartu gyveno iki mamos mirties, vidinio ryšio taip abu ir neberado.
„Mama Sibirą prisimindavo dažnai. Aš irgi dažnai prisimenu. Bet ne kaip baisybę, o kaip vaikystės vietą. Gamta labai graži, klimatas geras. Uogaudavome, grybaudavome, žuvaudavome. O sunkumas išbluko. Sunkumas atiteko mamai, – sako R. Bajorūnas. – Mama jautė didžiulę nuoskaudą, kad taip susiklostė likimas. Tai buvo visos Lietuvos šeimų tragedija. Tremiamas šeimas išskyrė, sužlugdė visą gyvenimą. Tėvai nespėjo pasidžiaugti: tremčiai buvo pasmerkti 32-ejų.“
Kol buvo mažas, R. Bajorūnas sukdavo galvą, kodėl juos ištrėmė, ką tėvas negero padarė. Buvo neramu, skaudino, jaudino, kodėl visi į juos žiūri kaip į nusikaltėlius. Ūgtelėjęs ir viską susižinojęs, nusiramino. Nes tėvo kaltė tilpo dviejuose žodžiuose: mokytojas, šaulys.
Jono TAMULIO nuotr.
UŽSISPYRIMAS: Regimantui Bajorūnui Lietuvoje teko kentėti dėl įrašo „tremtinys“. Buvo sunku įstoti mokytis, rasti darbą. Gelbėjo geri žmonės. Baigęs aukštąjį mokslą, dirbo vyriausiuoju zootechniku, dėstytoju, šachmatų treneriu.
LAIŠKAI IŠ PRAEITIES
VESTUVĖS: Jonas ir Ermina Bajorūnai tremtinių dalios sulaukė būdami 32-ejų.
R. Bajorūnas ištiesia tėvų laiškus. Juos rado sąsiuvinyje po mamos mirties 1989 metais. Sąsiuvinyje mama buvo nupiešusi ir taigą, virš jos skrendančius paukščius. Praeitis niekur nebuvo dingusi.
R. Bajorūnui aptikti laiškai buvo didelis sukrėtimas. Sunku juos skaityti ir dabar. Dažniausiai laiškus paima į rankas birželio 14-ąją – šeimos tragedijos pradžios dieną.
Laiškuose – begalinė tėvo meilė, rūpestis mylima žmona ir sūneliu. Nuolatinis patikinimas, jog jam viskas gerai, esąs sotus, nors iš tiesų sąlygos buvo itin sunkios, mirtingumas – didžiulis... Laiškai baigiami švelniai: „Bučiuoju karštai... Tavo Jonelis“, „Tave mylintis ir ištikimas Jonelis“.
Liko ir E. Bajorūnienės laiškas, greičiausiai nebepasiekęs adresato, rašytas devintais vyro kančios lageryje metais. Tiek laiko jam ir tebuvo lemta ištverti.
Jono Bajorūno laiškai žmonai
1947 metų rugsėjo 28 diena:
„Brangi mano Erminute! Vakar gavau iš Tavęs laišką. Sužinojau, kad Regytis į tėvynę išvyko. (...) Aš jaučiuosi neblogai. Ilsiuosi. Greit turbūt padarys (...) operaciją. Bet tai nesunki operacija. Taisyk, kaip įmanydama savo sveikatą. (...) Tavęs ir visų labai pasiilgau. O gaila visų labiausiai Regyčio. Jis dar vaikas – o mes suaugę. Daugiau pusės gyvenimo pragyvenome, o jam gyvenimas dar priešaky. Niekaip neįsivaizduoju, kaip Regytis atrodo. Mes, žinoma, jau ir pasenti suspėjome. Ir pas mane po vieną randasi sidabrinių plaukų. Bet tai niekis. Kad tik greičiau gyvenimas sugrįžtų į normalias vėžes. (...) Būk sveika ir tvirta, nenusimink. Visa ko tenka žmogui pergyventi.“
1947 metų lapkričio 30 diena:
„Mylima mano Erminute! Sveika, mano vargšele! Dėkui Tau už viską, bet kartu ketinu ir išbarti. Kam siuntei man siuntinį? Nesykį rašiau – nesiųsk. Pati vargsti, negaluoji. Aš gi sotus esu. (...) Aš gerai atrodau, kūnu pasitaisęs, bet po truputį, nedaug, pleuritas atsiliepia, inkstai šiek tiek negaluoja. (...) 7 mėnesius buvau ligoninėje, o dabar jau antrą mėnesį esu pusiau stacionare – pusiau ligoninėje ilsiuos. Tik nenusigąsk, nieko baisaus nėra. (...) Daryk žygių, kaip nors pas Regytį nuvažiuoti. Tada aš būsiu visiškai ramus. (...) Visus gautus laiškus išskaičiau. Ypač Regyčio laiškai mane iki ašarų sujaudino. Visi jį gali matyti, mylėti, o aš, jo tetytė, jau 6 su puse metų nemačiau ir dar 3 su puse metų turbūt nematysiu. (...) Koks jis dabar savarankiškas, sumanus, kad tik gerai mokytųsi, netingėtų.“
1948 metų gegužės 19 diena:
„Miela mano Erminute! Sveika! (...) 15 gegužės siuntinį gavau ir Regyčio foto. Koks jis didelis. Vyras. Džiaugiuos ir verkiu į jį žiūrėdamas. Aš jo, jis manęs nepažįsta. Kaip jis baigė šiuos mokslo metus, egzaminai ar gerai pasisekė? Ar tau kas padeda, ar ne? (...) Taip norisi dar geresniu, gražesniu gyvenimu pragyventi. Jau mes ir susenti suspėjom. Jau daugelis vaikų mane „diadia“ vadina. Mat man tenka tarp laisvųjų mieste pasivaikščioti. Esu sotus, šiaip taip ir pasitaisęs. Na, ką čia daug norėti.“
1949 metų rugpjūčio 6 diena:
„Kaip ilgai tęsis Tavo ir Regyčio atsiskyras gyvenimas? Gerai, kol mama gyva, o paskum? Na, bet nėra to blogo, kas į gera neišeina... Aš atrodau iš kūno neblogai, žinoma, truputį pasenau... Bet jei mylėjai mane anksčiau, manau, ir dabar, bet toli vienas nuo kito... Taip, čia yra skaudi gyvenimo ironija, geriau pamoka, jei būtų ateičiai tas naudinga...“
E. Bajorūnienės laiškas vyrui (laiškas be datos)
„Brangus mano Joneli!
(...) Iš Regytėlio gavau laišką, jis gyvena gerai, pasidarė artistu, dalyvauja dramos krūžoke, važinėja su gastrolėmis patenkintas. Joneliuk, aš apie Regytėlį stengiuosi negalvoti, taip pat ir apie tave, kitaip gali būti blogai, labai sunku. Apie tave negaliu prisiminti, nes be ašarų neapsieinu. (...) Ar susitiksim, ar gyvensime dar kartu? Ar tu toks pats būsi? Turbūt ne, turbūt tu pasikeitei, sužiaurėjai taip pat, kaip ir aš, bet vis tiek Tavyje, taip pat ir manyje, pasiliko nors kibirkštėlė pirmykščio, ir aš manau, jeigu susitiktume, pas mus vėl atgytų tie patys jausmai.
Man po devynių metų jau sunku beįsivaizduoti Tave. Oj, koks nuostolis, vargšas Regimantėlis gyvena be mamytės, dabar pats tas laikas, kada jam reikalinga mamytė ir man kaip būtų įdomu su juo. O tu patį įdomiausią laiką nematei, kaip jis augo, koks buvo. Jis pas mus buvo ypatingas vaikas, visi jį mylėjo ir man pavydėjo, toks paklusnus buvo, tykus, toks jis ir pasiliko, geras. (...) Gaila man jo, gal jis jaučia skriaudą, gal nedrįsta ko nors paprašyti bobutės. Ką padarysi, likimas, likimas žaidžia žmogumi.
Mano sveikata šiaip sau, energijos nėra, didelė mažakraujystė, silpnumas ir dešinė ranka skauda. O Tu kaip jauties? Rašyk. Tie devyni metai labai paveikė mane, aš jau pati savęs nepažįstu, prisitaikau prie naujo, persiauklėjau, o Tu?“
RELIKVIJA: Regimanto Bajorūno tėvo laikrodis, parsiųstas iš Rešotų lagerio.
PRISIMINIMAS: Nuotraukų albume – Bajorūnų šeimos gyvenimas tarpukariu.
ŠEIMA: Ermina, Jonas ir jų sūnus Regimantas Bajorūnai Lietuvoje. Už nugaros – E. Bajorūnienės siuviniai.
LAIŠKAS: Jono Bajorūno iš Rešotų lagerio rašytas laiškas.
PATIRTIS: Regimantas Bajorūnas grybus pažinti išmoko Sibire. Grybų pasaulio subtilybių išmokė ir anūkę Rugilę.
