Naujausios
Gegužė, eisim į Mojavą
Kaimo žmonės išlaiko šimtametę tradiciją
Tik vieną vienintelį pavasarį Genutė Dailidonienė per visus 75-erius savo gyvenimo metus nebuvo Gegužinėse pamaldose, vienur dar vadinamose Mojava, kituose kraštuose – Mojumi. Mojavai moteris atveria savo namų duris kaimynams Pakalniškių kaime (Radviliškio rajonas, Šeduvos seniūnija) taip, kaip tai darydavo jos mama.
„Eisim į Mojavą! Valio!“ – krykščia iš džiaugsmo kaimo vaikai drauge su savo mamomis, senelėmis ir prosenelėmis susiruošę kiekvieną gegužės vakarą šlovinti Dievo Motinos. „Pasėtą sėklą reikia laistyti, purenti dirvą“, – sutaria kaimo žmonės, išlaikę daugiau nei šimtmetį gyvą tradiciją.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Gegužės laukimas
Dar tik pusę aštuonių vakaro, o Pakalniškių kaimo žmonės, nuprausę dienos darbų dulkes, renkasi į Genutės Dailidonienės seklyčią. Pasikalbės, aptars dienos naujienas. Lygiai aštuntą kiekvieną gegužės vakarą Genutės seklyčioje prasideda Gegužinės pamaldos.
Seklyčioje viskas paruošta, kaip ruošdavo Genutės mama, kaip priimta kaime. Mirtų lapelių girliandos, nupintos kaimo moterų. Mėlynos draperijos ant lango ir altoriaus. Marijos skulptūrėlė. Ryškios tulpės iš kaimo gėlių darželių. Ir rožės, Genutei dovanotos jos vaikų ir anūkų Motinos dienos proga. Genutės seklyčią kaimo žmonės vadina bažnyčia, nes Pakalniškiuose bažnyčios nėra.
Mojava seklyčioje vyksta nuo gegužės 1 iki 31 dienos. Gegužės 31-ąją į Genutės seklyčią atvažiuoja ir kunigai iš artimiausių parapijų aukoti šventų mišių.
G. Dailidonienė, buvusi prekybininkė, dabar pensininkė, gyvena Radviliškyje, bet jos širdis ir gyvenimas nuo pavasario iki tol, kol praeina Visų šventųjų diena – Pakalniškių kaime, name, kurį pastatė dar jos tėvai.
„Aš labiausiai per žiemą laukiu gegužės! Laukiu Mojavos. Kai palaidojau brangų vyrą, kartais toks liūdesys užeina... Malda visada nuramina, pakelia žmogų. Malda yra palaima ir didžiausia tvirtybė žmogui“, – sako G. Dailidonienė.
Iš tėvų gyvenimo
„Iš mano tėvų atėjo tradicija pas save kviesti kaimynus Mojui“, – šypsosi Genutės akys.
Genutės mama šviesaus atminimo Paulina Janušauskaitė-Adomavičienė kilusi iš Sidabravo apylinkių – Džiugonių kaimo. Į gretimą Pakalniškiams Veliakiemių kaimą mama atitekėjo.
P. Janušauskaitė-Adomavičienė su dar penkiais savo broliais ir seserimis buvo našlaičiai. Bet vieningi, linksmi, pamaldūs, muzikantai. Genutė pasakojo, kad būtent iš savo šeimos ji atsinešė į Veliakiemius tradiciją kviesti kaimynus Mojaus.
Adomavičiai turėję dviejų galų namą šiaudiniu stogu. Adomavičių seklyčioje jaunoji marti pradėjo ruošti Gegužines pamaldas, į kurias susirinkdavo visas kaimas.
Lygiai, kaip ir dabar Genutė, jos mama ruošdavo ir puošdavo altorių, mokėjusi pinti iš šiaudelių žvaigždutes ir saulytes, kuriomis nusagstydavo užuolaidą. Vietoj skulptūros ant altorėlio būdavo Marijos paveikslas, skulptūros kaimo žmonės tiesiog neturėjo.
„Gegužinių pamaldų laikas – tai ne tik malda, bet ir kaimynų bendravimas“, – žino G. Dailidonienė. Jaunimas kaime po giesmių, šlovinančių Mariją, grodavo armonika, šokdavo, linksmindavosi, vaikai žaisdavo.
„Mano gyvenime nebuvo nė vienos gegužės be Gegužinių pamaldų, išskyrus 1974 metų gegužę, kai tiesiog dar buvo nebaigtas statyti namas čia, Pakalniškiuose. Baigiu pasenti, bet man Mojus yra brangiausios mano dienos nuo vaikystės iki senatvės. Mamytė ne kartą sudvejodavo, o kas gi jai išėjus į aną pasaulį tęs tą tradiciją. Nieko nežadėjau mamai, bet kai jos neliko, net nesusimąstydama tęsiau tai, ką ji darė“, – šviečia Genutės akys.
Per amžius ir šalis atėjusi tradicija
Anksčiau kiekvienas Lietuvos kaimas turėjo tokius namus, kurie priimdavo Gegužinių giesmių kaimynus. Dabar retame kaime išlikusi ši daugiau nei šimtmetį gyva tradicija.
„Vos keliuose kaimuose šiuo metu Šeduvos parapijoje giedama Mojava. Viename kaime numirė ši tradicija, nes žmonės sutarė rinktis ne kieno nors namuose, o vaikų darželio pastate. Patalpos didelės, nejauku, vis dėlto ne namai – ir žmonės pradėjo nebesirinkti giedoti. Žmonėms reikia jausti vienas kito artumą, o valdiškos patalpos to neduoda“, – pasakojo Genutė.
Genutė domėjosi Gegužinių pamaldų tradicija. Tradicija garbinti gegužę Mariją – Dievo Motiną – užgimė Italijoje, regis, XIV amžiuje. Per Vokietiją ir Lenkiją XIX amžiuje atėjusi ir iki Lietuvos.
Gegužinės pamaldos vyksta paprastai ne bažnyčioje, o kieno nors, kas turi didesnį kambarį ir gali sutalpinti daugiau žmonių, namuose.
„Kiek žinau, dabar Mojus yra švenčiamas tik Lenkijoje ir Lietuvoje“, – pasakojo Genutė.
Genutė pasakojo, kad ir Lenkijoje, ir Lietuvoje išliko tokių pačių giesmių giedojimo tradicija. Marijos garbei giedama Marijos litanija, giesmės „Sveika, Marija“, „Pavasario žalio takais vėl žengi“.
Nuo senų laikų žmonės Gegužines pamaldas pradėdavo giedoti 20 valandą. Kai nudirbti dienos darbai.
Vaikų giesmė
Tą dieną, kai lankėmės Gegužinių pamaldų metu, į Genutės seklyčią susirinko apie keturiasdešimt Pakalniškių kaimo žmonių. Vaikai, jaunos mamos, močiutės. Genutės sūnus Algirdas ir anūkas Dovydas Kavaliauskas laikė vyriškų balsų „frontą“.
Dovydas gyvena Šiauliuose, neretai 47 kilometrus nuo namų iki Pakalniškių važiuoja dviračiu, nes suaugo su Gegužinių pamaldų tradicija nuo vaikystės.
Iš bendros giesmės labai aiškiai išsiskyrė vaikiški balsai – skaidrūs, kaip varpelio skambėjimas. Vos pramokę skaityti pradinukai giedojo drauge su suaugusiaisiais ir Marijos litaniją, ir kitas giesmes.
Pakalniškių pagrindinės mokyklos tikybos mokytoja Irena Durienė, atlydinti savo mokinukus į Gegužines pamaldas Genutės seklyčioje, juokėsi: „Vaikai, sužinoję, kad eisime į Gegužines pamaldas, šaukia „Valio!“ Niekas jų nevaro, jie patys labai nori čia dalyvauti.“
Vaikų į Genutės seklyčią susirinkdavo kartais ir dešimt. Ypaė patinka giedoti su suaugusiaisiais pradinukams. Kaimo paaugliai jau ne visada išdrįsta.
„Daugiausia mūsų giedotojų jau su lazdutėmis“, – atsidūsta Genutė.
„Vaikuose pasėta sėkla visada išdygsta“, – atitaria viena giedotojų apie tai, ar neišnyks Gegužinių pamaldos ateityje.
„Sėkla išdygsta, bet reikia purenti dirvą, kad išaugtų geras vaisius. Ir jaunimas turi žinoti, kad be Dievo palaimos nekoks bus gyvenimas“, – žino kaimo tradicijų puoselėtojai.
Jono TAMULIO nuotr.
MOJAVA: Visą gegužės mėnesį kiekvieną vakarą Pakalniškių kaimo žmonės renkasi giedoti Mojavos.
TĘSTINUMAS: Genutė Dailidonienė tęsia savo mamos beveik prieš šimtą metų pradėtą tradiciją su kaimynais giedoti Mojavą.
ALTORĖLIS: Seklyčioje Gegužinių pamaldų proga paruoštas altorėlis su mirtų lapelių girliandomis, gėlėmis ir Marijos skulptūra. Genutės Dailidonienės anūkas Dovydas Kavaliauskas uždega žvakes prieš maldą.
ATEITIS: Labiausiai kaimo žmonės norėtų, kad Mojavos tradiciją būtų kam tęsti. Kol kas kaimo vaikai šaukia „Valio!“, kai sužino, kad galima eiti į Gegužines pamaldas pas Genutę.
GIESMĖS: Kaimo žmonės susirenka giedoti Marijos garbei kiekvieną gegužės mėnesio dieną.
