Naujausios
GYVYBĖS MEDIS
Nijolė SAIMININKIENĖ,
žurnalistė, „Kelmės krašto“ redakcinės kolegijos narė
Kurdama karkasą vienam savo kultūriniam projektui išeities tašku pasirinkau Gyvybės medį. Kadangi, kaip ir privalo būti tarptautiniuose projektuose, turėjo dalyvauti kelių šalių menininkai, atlikėjai, Gyvybės medis buvo tas simbolis, kuris mus galėjo sujungti ir per bendrą vardiklį parodyti kiekvienos tautos tapatumą.
Kodėl tai svarbu? Pasaulis pasikeitė. Susimaišė tautos ir rasės, sava žemė, tautos tapatumas dažnam tėra mitas, kliuvinys ar tiesiog pasenęs reikalas.
Tie, kas bent kiek giliau pasižiūri į tautos savastį, stebi kitus dalykus. Milijonus metų kažkurią grupę žmonių formavusi geografinė vieta, klimatas, mitybos ypatumai įpratino gyventi tam tikru ritmu, vartoti tam tikrą maistą, derinti prie savo aplinkos garsus, ritmus, spalvas ir formas.
Naivu tikėtis, kad per tūkstantmečius įsitvirtinę elgsenos ar mitybos poreikiai staiga pasikeistų per kelis dešimtmečius. Kiekvienas žolininkas pasakys, kad žmogaus organizmui paveikios tik tos žolės, kurios auga aplink jį. Ir geriausiai įsisavinamas tas maistas, kuris užaugintas artimoje aplinkoje.
Vis prisimenu vieną Šiaulių Fredericijos bičiulių klubo viešnagę Danijoje, kur etniniai skirtumai pasimatė ypač ryškiai.
Bendraudami su bičiuliais danais mes patyrėm, kad jie būtinai pageidauja į keliones pasikviesti folkloristų. Juk per etninę kultūrą geriausiai pažįstama tautos dvasia. Bet tą kartą ne daniški ir lietuviški etniniai aspektai (o jie, beje, ne kažin kiek skiriasi) mane nustebino.
Nustebino lietuvės vertėjos vyro, indo, dalyvavimas mūsų vakaronėje. Jis, kaip ir priklauso lietuvės moters šeimos nariui, stojo į gretą su dainuojančiais lietuviais. Kadangi dainuoti lietuviškai jam nebuvo lengva, jis atsinešė savo tautinius mušamuosius instrumentus ir, įsiklausęs į mūsų dainavimą, ėmė akompanuoti savo būgneliais.
Jis, pats to nenorėdamas, tiesiog turėdamas savyje per kartų kartas paveldėtą KITOKĮ ritmo pojūtį, iš mūsų dainų padarė tokią aranžuotę, kad negalėjom atsistebėti – kaip mes patys nesugalvojom tokiu ritmu dainuoti?
Reikėjo girdėti, kuo virto mūsų tęvais balsais traukiamas „Ant kalno klevelis“. Trečiame posme mums jau magėjo šokti pilvo šokį. Bet nešokom. Nugalėjo tautinis drovumas, dar gyvas tarp vyresnės kartos inteligentų. O paskui supratome – be jo akompanimento mes tokio ritmo paprasčiausia nejaučiame, nes tai – jo kraujyje, ne mūsų.
Viskas susiję. Kaip ir Gyvybės medis, kitur vadinamas Pasaulio medžiu. Visos tautos jį turi, visose jis apima pagrindines gyvenimo sferas. Tačiau vaizduojamas visose tautose skirtingai. Ir užtektų pažiūrėti vien į tautinius Gyvybės medžius, kad suvoktume: tautos tapatumas seniai mumyse užkoduotas ir bandymai jo nepaisyti atrodo graudžiai arba skaudžiai. O tie, kas turi išminties tautinę savastį išsaugoti, atrodo ypatingi, išskirtiniai, kaip ir mano paminėtasis indas, vardu Vivabhanantanas.
Mes, lietuviai, jį pamilom ir draugiškai vadinom Antanu. Jis nesiginčijo, o išlydėdamas mus oro uoste nuoširdžiai apsiverkė.
Kai man buvo keturiolika, vienas atostogas su vaikų grupe iš visos Lietuvos praleidau stovykloje Taškente. Pamačiau gražiausius Uzbekistano miestus, susipažinau su bendraamžiais iš tos šalies. Iki šios dienos gyvi įspūdžiai ir nesibaigianti nuostaba dėl skirtingos kalbos, drabužių, muzikos, šokio ir šukuosenų – šešiolikos juodų kasyčių mergaitėms aplink galvą.
Bandė jos ir man tiek supinti, bet nepavyko – plaukų per mažai. Arba per skysti, kad į šešiolika kasų pasidalintų ir neprimintų pelės uodegyčių. Tada, dar būdama paauglė, supratau, kokie yra įdomūs žmonės, kai jie yra skirtingi. Kokie jie patrauklūs, paslaptingi, saviti. Ir labai apsidžiaugiau patyrusi, kad ir aš jiems esu tokia pati egzotika, kokia jie yra man.
Neimsiu pamokslauti ir liūdnai linguoti galva, kad dabar viskas kitaip, kad visi turi supermarketus, geria vienodą pepsikolą, kremta vienodus hamburgerius, rengiasi vienodais džinsais (ar kuo ten dar iš tų marketinių uniforminių apdarų) ir linguoja pagal tų pačių melodijų ritmus.
Jie kažkokie neramūs, todėl geriau neerzinti. Visai gali būti, kad žmonių prasta dvasinė būsena, amžinos alergijos ir depresijos iš dalies yra dėl savo aplinkos ir tapatumo neturėjimo.
Esu bėjėgė keisti pasaulį. Galiu tik tvarkytis „savo kieme“, t.y. savo vaikams, anūkams ar tiems, kam įdomu, savo veikla ir patirtimi priminti, kad pasauliui esame įdomūs ne tuo, kuo į kitus panašūs, o tuo, kuo vieni nuo kitų skiriamės.
Sergėk Dieve nesiūlau kasdien vilkėti tautinius drabužius, krimsti ropes ir žirnius bei dainuoti tik etnografines dainas. Tačiau yra momentai, kai tai turėti, mokėti ir žinoti būtina.
Būtina prisiminti, kad turime savo gyvastį, savo Gyvybės medį, simboliškai perduodamą iš kartos į kartą (jeigu dar perduodamą) piešiniu ant skrynios dangčio, durų ar langinės. Bet net eidami per pasaulį turime jo laikytis, bent į vieną mažą šakelę būtį įsikabinę. Kitaip išnyksim kaip tauta.
Taip, jūs teisūs – ir kitos pasaulio tautos turi savo Gyvybės medžius. Bet pasižiūrėkit – visose tautose jie kitokie. Ir ant jų šakų – ne mūsų etniniai vaisiai.
Nijolė SAIMININKIENĖ
