Naujausios
Balto lapo eilėraščiai...
Gintarius VŽESNIAUSKAS
Viskas gerai
Šį rytą jau anksčiau švinta,
Saulė pakilo per gaidžio žingsnį.
Pirmoji pabunda rūbų spinta –
Girdžiu, kaip širdis jos tvinksi.
Rąžosi, girgždina garsiai duris,
Groja akordais terciją, kvintą.
Nusikvatoja juoku, kuris
Tarsi šešėlis ant grindų krinta.
Sliūkina sausis žiemos keliu –
Šiandien jau švinta devintą.
Jam apie spintą krizenti galiu,
Ir apie stebuklingą žibintą.
Plieno peilius Saulė galanda
Į žibantį deimantais langą.
Randa, šelmė, paliktą landą,
Į dūšią begėdiškai lenda.
Numoju ranka, po paraliais,
Prasmuko į širdį ir trys karaliai.
2014-01-08
Mėnesiena
Šiąnakt radau prinokusį Mėnulį —
Ir kam jis man? Mesiu į upę.
Žolėje prie kelio obuolys guli.
Ir varna grakščiai tupi.
Iš dangaus žvelgia veidai keli
Per pienuotą Paukščių kelią.
Šviesusis veidas sako: tu skristi gali —
Ir mirkteli man gelsvą akelę.
2013-10-20
Martynui mėlynas dangus
Vakare nuėjau
į kavinę pasimelsti.
Po devynių
nutūpė papūga
ant peties
ir pasakė: aš tave myliu.
Smagu girdėti.
Išsigandau.
Atsiprašau, sakau,
Ir apsiverkiau.
Netikiu laime.
Reikia į stalelį
tris kartus pabelsti.
Bet atlėkė
dvylika brolių
iš Šiupylių
ir šiūpeliu smėlio
takelį
į laimę užpylė...
Nereikia, Martynai,
į mėlyną dangų
ilgai žiūrėti
ir su meile delsti.
Rask Naisiuose panelę.
2013-07-29
Spektaklio vidury...
Veiksmo vidury vaikinui dūrė į vidurius
ir jis nėrė pro vidurines duris –
Džiuljeta atsiduso: jetau, jetau...
Finale sugrįžo į gyvenimą išpūtęs krūtinę,
režisierius užkabino komandoro
kryžių už drąsą ir dorą,
sufleris perskaitė
ang(e)lo sargo maldą paskutinę —
taip įvykdė Šekspyro norą:
kai jaunikaitis pamilsta mergaitę,
praregi net akli
ir mato gražiausią spektaklį.
2013-06-29
Pabaigos nėra
Plepios moterys
aštriais kaip adata žvilgsniais
ir blizgančiomis akimis
po išlenktais antakiais
lyg koketės
tiksliais dygsniais
prisiuva prie savęs
vyrus lyg naujo rūbo etiketes.
Guvūs vyrai
nustebusiais protingų
vaikų veidais
lyg žalčiai
gudriai pasislėpę
už nuogos pažinimo obels
taikliais žvilgsniais
šaudo į kojas.
Jei bent viena
suknelę pakels
aukščiau kelių,
seneliui Dievui
nervų priepuolį sukels.
Pavasarį jo barzda
pilna sėklų ir muselių.
Išeik, gėla
Angelo plunksna balta
Liečia kraštelį delčios.
Skęsta šviesa šalta
Alsiam vandeny erčios.
Angelas plauna akis –
Dangų vėl skaistų matys.
Laikas – paklydęs vagis
Mėnulio šviesoj atgis.
Žodį nuo kalno sakys –
Pažadinta kelsis siela.
Į dangų pakėlęs akis
Maldausi: išeik, gėla.
2013-04-28
Moteris ir Vakaras
Atskriejo vakaras labai vėluodamas ir nutūpė.
Ar kas garbingą poną bars ir pabaidys?
Gal moteris graži lyg skubanti tekėti upė,
Kai ją gaivina iš šiltų kraštų atklydęs atlydys?
Nurimęs vakaras žibėjo žvaigždėmis, toks rimtas.
Ir oriai moteriai galantiškas jo elgesys patiko.
Žavėjo veidas paslaptim tamsia paženklintas.
Kai liemenį lengvai jis apkabino, ji sutriko.
Atvėsęs vakaras, nors mandagus, tačiau plevėsa.
Ji vėl nuliūdo, nes per daug žvaigždžių žadėjo.
Jo kvapas atgaivino ilgesį ir tuščio guolio vėsą,
Kurie jai liko nuo išlėkusio per langą karšto vėjo.
2011-08-13
Balto lapo eilėraščiai
Baltą lapą valgo alkani eilėraščiai
Išvaryti į pasaulį pamišėlio laiko.
Dar tokie lengvabūdžiai, beraščiai
Pasileidusią mintį ant lapo sulaiko.
Ji į paraštę sprūsta – gūdžiąją girią,
Nesutramdytą aistrą begėdė gaivina.
Naktis saldžiabalsė be galo ją giria,
Siurbdama iki ryto jausmus ir vyną.
Dirvon įmestą mažąją raidę augina,
Išpurenti šviesoj popieriniai arimai.
Žodžio garbę drąsiai kaip riteriai gina
Senamadiškai orūs ritmai ir rimai.
2011-08-10
Nuogi karaliai padebesiuos
Nusileido eilėraštis iš padebesių
ir užsikabino už eglės šakos,
sušalęs, murzinas, susivėlęs –
kas jį sušukuos?
Norėjo sušilti žvakučių šviesoje,
bet tik pasispardė kojytėmis ir numirė –
liko plakti krūtinėje dar gyva metafora,
tvirta kaip prokuroro tvora,
atskyrusi jį nuo poeto tvartelio,
kur kažkada gyveno,
ir pilkšvi vaizdai atmerktose akyse.
Viltis užgeso vėliausiai –
jau gerokai po paskutinės vakarienės.
Naktį prie velionio prisėlino trys karaliai –
žymūs ir protingi Rašto žinovai.
Ar čia eilėraštis? – paklausė sargo vienas,
geriausiu atveju tik juodos prozos kepalas,
suraikytas eilutėmis.
Apsižvalgė ir suvalgė.
Rytą jie atsibudo nuogi padebesiuose.
2014-01-01
Pradžia. Nuopuolis
Rojaus paukščiai išdavė Dievui Adomą,
kai norėjo pasislėpti žydinčių akacijų krūme.
Nuo Dievo rūstybės jis pabėgo į Sodomą,
bet molio lentelėse rašo: Babilono valdovo rūme
pamatęs grėsmingą angelo kalavijo
šešėlį, iš baimės bandė nuodytis obuoliu.
Išgelbėjo žaltys, kai pažinimo medį apsivijo
DNR spirale, patenkintas pirmuoju vyro nuopuoliu.
2013-11-10
Renkam lapus abu, arba Sąžinės pabudimas
Vakar buvo pasaulio pabaigos agonija —
sproginėjo kaštonai ir petardos.
Krito ir dužo žmonos pelargonija,
žmonės bučiavosi neklausdami vardo.
Pažadinta sąžinė nerimsta, vėl tardo.
Ar žinai, kad kaltas esi? Prieš ką?
Prieš vienintelę žmoną ir visą žmoniją.
Tebūnie meilė ir taika.
Imsiu kaltą ir iškalsiu
žmonos statulą kaip Afroditę,
į ausį kuždėsiu eiles, kviesiu valsui —
atgys žiedai po šalnų nuvytę.
Užgeso rudens uždegta dagtis —
pasaulio pabaigos daugiau nebus —
trumpą kaip pirma naktis
saulėtą dieną renkam abu aukso lapus.
2013-10-19
Varna turi gerą karmą
Kar kar kar,
turiu gerą karmą,
karkia juodasparnė varna.
Ir, atvėrusi varinę burną,
rėkia žodį durną,
užgauna varnėną —
varguolį tarną.
Kar kar kar,
turiu drūčiai turtų,
saugo pulkas kurtų,
brangenybių ir sūrių,
lapių kailių sočiai,
užburti giros ąsočiai,
geria draugai geri —
raganos, bočiai
garbūs.
Greitai skrendam į Sočį,
dabar ten ypač svarbūs.
Dar dar dar
darbo jai reikia mokintis,
kreivą raštą vos sukrapšto,
neužtenka gražios figūros
ir aštraus snapo
nuo priešo gintis.
Krito trupiniai ant lapo
beržo partitūros
po garsios avantiūros
su ruda lape
ir sūriu.
Kar kar ir dar
negražu garbę prarast...
Nutraukusi barnius
plast plast
ir išskrido į Varnius...
Pamiršo karmą.
Tikra varna.
2013-08-24
Barsuko sausis
Bundu.
Pakaušį kasausi.
Ką sausis sako į ausį
Klausausi.
Saldžių sapnų negausi –
Su žiema augsi,
Krimsi šakas, naktį kauksi,
Sausas alkanas sausi...
Įkąsi į ausį – užgausi.
Po olą sausį vaikausi.
Šešėlį apgausi?
Versiuos ant kito šono,
Sako barsukas.
Saulutė vasarop
Po truputį sukas
Op, op...
Hrrr...
2013-02-19
Sapnai
Prieš gimtadienį sapnavau sapnus baisius –
Kad miriau negimęs, kai buvau dar vaisius.
Na, šitą sapną šiek tiek pataisius
Gali išeiti geras fantastinis filmas.
Esu jo režisierius ir pagrindinis aktorius,
Taip pat prodiuseris ir bilietų pardavėjas,
Senoviškų popierinių reklamų klijuotojas –
Na tų, kurias nuplėšdavo vaiku pasivertęs vėjas.
Po gimtadienio sapnuoju sapnus gerus,
Kad valdau Visatą, žinau moterų kerus.
Na, šitą sapną šiek tiek pataisius
Gali išeiti tikrai neblogas gyvenimas.
2012-12-22
Gimtadienis
Metus jausmingai surūkęs
žiemą radau ramybę:
ilgiausių metų, išsidūkęs,
būk sveikas – laimingas.
Kaip viskas dėsninga –
nurimo vėjai iš rytų,
penkiakampėm sninga
snaigėm didelių gabaritų.
Esu ką tik gimęs –
vėl nuo grandinės nutrūkęs –
pradingstu baltame
žiemos rūke...
Gimtadienio rytą
laikrodžio gegutė
vėl metus man ku kū...
Ar ne per daug, brangute?
2012-12-20
Teisinga pasaka
Kartą vienoje karalystėje,
kurią geras karalius valdė,
gyveno ji, laukdama jo.
Sykį abu ėjo iš skirtingų pusių,
kad atrastų vienas kitą,
ir susitiko A taške.
Ji sugundė jo šešėlį,
šaltą širdį perskėlė
šypsenos aštriu kirveliu
į dvi širdeles,
ant krūtinės dėjo galvą
ir dėles,
kurios siurbė kraują kaip vyną,
kol atgavo kūną ir spalvą.
Ir taip iki šventų Kalėdų.
Per Naujus
ji nulipdė iš jo besmegenį,
lūpose paliko kaltą šypsenėlę
ir paprašė kalvį genį
kai ką dar nukalti iš plieno...
Kreivų akių angliukai,
uždegė amžiną ugnį
kritusiam (meilės) kareiviui.
Vasarop jis amžinai pas ją atsikėlė
gyventi ir iš juoko numirti,
tiesiog atskrido, atplasnojo
su varnėnais ir gandrais,
atsinešė sudaužytą šešėlį
ir širdį.
Jie ilgai ir laimingai gyveno.
2012-12-15
Akimirkos
Naktis tyli. Ir aš tyliu
apsimetęs nebyliu.
Šluosto juodus langus
nakties sapnai brangūs.
Kandis kantriai kanda,
landą gyventi suranda.
Uodas nosį galanda,
bučiuoti ranką bando.
Laukia klastingos užuolaidos
paskutinės uodo klaidos.
2012-09-15
Tvermės dėsnis
Mylinti moteris pakorė ant virvės
vyro marškinius, išteptus lūpdažiais
ir palydėjo pavėjui savo gyvenimą
svetimais žodžiais – grubiais, negražiais.
Dabar ji stipri, nes žino,
kad valdo visas Visatos paslaptis,
todėl neatgailaus prieš pasaulį,
kur meilė – pats nepatvariausias metalas
visoje Paukščių Tako galaktikoje.
2012-08-28