Naujausios
Žvalgyboje išlieka klasika
Kompromitavimas ir materialinė nauda. Šios agentų verbavimo priemonės nesikeičia, kaip ir žmogaus prigimtis – teigia istorikas, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, išleidęs knygą „Lietuvos žvalgyba. 1918–1940“.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Moteriška legenda
Knygą „Lietuvos žvalgyba. 1918–1940“ A. Anušauskas pristatė apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje.
Istorikas šios knygos idėją įgyvendinti pradėjo maždaug prieš 25-erius metus. 1993 metais išleido leidinį „Lietuvos slaptosios tarnybos (1918–1940). Atsivėrus archyvams Lenkijoje, Vokietijoje, Rusijoje, grįžo prie šios temos.
Knygoje atskleidžiama Lietuvos slaptųjų tarnybų veikla, operacijos, pateikiamos žvalgybos karininkų biografijos, pasakojama apie garsiausius agentus ir šnipus, didžiuosius šnipų valymus, bausmes už šnipinėjimą bei agentų apmokėjimą, slaptas dvikovas tarp šalių, sąmokslus bei kasdienį žvalgų darbą.
„Įvairiatautė, daugiakalbė, patriotiška“, – taip Lietuvos žvalgybos užuomazgas ir pirmuosius žingsnius apibūdina A. Anušauskas. Pirmuosius metus tarpusavio susirašinėjimas vyko vokiečių, rusų, lietuvių kalbomis.
Lietuvos žvalgybos legenda vadinama Marcelė Kubiliūtė (rezidentė Elza). Šį titulą ji pelnė dėl darbo prieš Lenkijos žvalgybą 1919–1922 metais. A. Anušauskui pavyko rasti jos nuotraukų.
Lietuvos priešininkai, pasak A. Anušausko, buvo stiprūs, patyrę. Pavyzdžiui, 1920 metais du mėnesius Lietuvos žvalgybos rankose buvo šveicarų socialdemokratas Fritzas Platenas, kurio lėktuvas dėl gedimo nusileido netoli Kauno. F. Platenas – vienas garsiausių V. Lenino bendražygių, kuris 1917 metais Leninui padėjo išvykti iš Šveicarijos ir patekti į Rusiją.
Permainingos draugystės
Lenkai, pasak A. Anušausko, viską žinojo apie Lietuvos kariuomenės pasirengimą, judėjimą, analogiškai žinias turėjo ir Lietuva.
Dažniausiai užsienio agentai (daugiausia – nacistinės Vokietijos, Sovietų Sąjungos, Didžiosios Britanijos) Lietuvoje dirbo po diplomatine priedanga. Tada toks darbo metodas buvo naujovė, šiandieniniame gyvenime – gerai pažįstamas.
Lietuva iki 1933 metų glaudžiausius santykius palaikė su Vokietija. Po Hitlerio atėjimo į valdžią santykius nutraukė, bet Lietuva savo agentų tinklą jau turėjo – iki karo Vokietijoje Lietuvos agentais dirbo per 100 žmonių.
Istorikas pateikė apmokėjimo pavyzdžių. Pavyzdžiui, agentas „Diplomatas“ iš Lietuvos per trejus metus gavo 20 tūkstančių litų. Tarpukariu už tokią sumą Kauno centre buvo galima pasistatyti namą.
„Su Kremliumi santykiai buvo geri, baigėsi okupacija“, –- primena A. Anušauskas. Politikos viršūnės, istoriko teigimu, buvo demoralizuotos bendravimo su Rusija. Politinės žvalgybos žinias apie lenkus lietuviai atiduodavo tiesiai į rusų diplomatų rankas.
Artėjant sovietų kariuomenės įvedimui į Lietuvą, Lietuvos žvalgyba degino, slėpė svarbius žvalgybos dokumentus. Aukšti politikai tuo metu dar tikėjosi susitarimo.
Pažįstamos pavardės
A. Anušauskas parodė knygoje pateiktą 1934 metais sudarytą įtartinų asmenų sąrašą, jame – 1,5 tūkstančio kauniečių pavardžių. Sąraše buvo ir istorikas Adolfas Šapoka, buvęs prezidentas Aleksandras Stulginskis, diplomatas Evaldas Turauskas.
A. Anušausko teigimu, jų karjerai šie įrašai įtakos neturėjo: ko gero, sąrašas buvo sudarytas po voldemarininkų perversmo politiniu užsakymu ir padėtas į stalčių.
Sąraše yra ir rašytojo Petro Cvirkos pavardė, kuris, pasak A. Anušausko, mielai bičiuliavosi su rusų konsulatu.
Kitas pavyzdys – paieškos žurnalo duomenys. Tarp tarpukariu ieškomų asmenų – Nachmanas Dušanskis, vėliau – aktyvus teroro organizatorius ir vykdytojas, Antanas Sniečkus, tarpukario Lietuvoje gyvenęs fiktyviais Prano Masiulio dokumentais.
Slapta iš Sovietų Sąjungos per Kopenhagą, Londoną, Stokholmą A. Sniečkus per mėnesį gaudavo 21 tūkstantį litų – komunistų partijos reikmėms, veiklai. Tokia suma tuo metu buvo mokama ir Ispanijos komunistų partijai.
Įdomus faktas, kad ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kone kas antras anuomet pogrindinės komunistų partijos Lietuvoje narys visgi buvo užverbuotas Lietuvos saugumiečių.
Nusižiūrėtas pavyzdys
– Susitikime įžvelgėte paralelių tarp šių dienų įvykių Kryme ir Klaipėdos krašte ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Minėjote, kad nacionalsocialistų išgrynintas modelis veikti Klaipėdos krašte yra labai neblogai išnagrinėtas Rusijos. Kuo šios istorijos panašios?
– Klaipėdos krašte ir Kryme egzistavo autonomijos, kurios nesistengė būti lojalios centrinei valdžiai. Tai, manau, esminis panašumas.
Nors tuo metu pronacistiškai nusiteikusios jėgos tiesiog reikalavo: „Prijunkite mus prie Vokietijos!“, Vokietija neskubėjo, laukė momento, kada tai galės padaryti be didelio vargo, be lietuvių pasipriešinimo. Tas momentas atėjo 1939 metais. Vokiečiai nevedė karinių pajėgų, Klaipėdos kraštą pasiėmė kaip prinokusį obuolį, kuris jiems nukrito, Lietuvai jau nekontroliuojant situacijos.
Tam tikro panašumo yra ir Krymo atveju. Krymas užimtas be pasipriešinimo, teritorija irgi buvo „prinokusi“ pajungimui.
Kitos paralelės susijusios su veikla. Pavyzdžiui, nacionalsocialistai organizavo paramą užsienyje veikusioms jų organizacijoms. Anksčiau buvo vokiečiams remti draugija, dabar yra rusų „Rossotrudničestvo“.
Anuo metu buvo sprendžiamas pašalpų klausimas Pirmojo pasaulinio karo dalyviams, dabar mokama sovietų kariškiams.
Noriu pabrėžti, kad tai nėra visiškai tapatu, bet panašumų, kaip bebūtų keista, egzistuoja.
– Viešojoje erdvėje buvo pasirodžiusi peticija dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Rusijos, prisimenama ir Vilniaus krašto problematika. Kas po tuo slypi?
– Vilniaus, Klaipėdos kraštas – tai istorinės sąvokos. Čia nėra jokių atskirumų, jokių autonomijų.
Bet kelti tokias mintis paranku, nes vidaus gyvenimo destabilizavimas valstybę daro pažeidžiamą. Valstybės pažeidžiamumas didinamas per priešpriešą tarp tautų. Toks suinteresuotumas labai akivaizdus iš Rusijos pusės.
Anksčiau mes sakydavome – „trečiosios valstybės“. Manau, dabar laikas įvardyti tiesiai šviesiai: tai yra Rusija, kuri suinteresuota situacijos destabilizavimu.
– Kokiose srityse labiausiai juntamas svetimos šalies įtakos suaktyvėjimas?
– Pirmiausia matyti informacinėje erdvėje. Visuomet spaudžiama per tuos taškus, kurie, kaip jiems atrodo, yra jautrūs Lietuvai.
Pavyzdžiui, kai kurie istorijos dalykai. Jie pas mus atrasti, apie juos kalbėta, bet žinome, kad Lietuvos istorikų tyrimai ne visų gyventojų perskaityti. Yra visokių baimių, mitų, mitologijos. Mitais, baimėmis ir nežinojimu dažnai naudojamasi, spekuliuojama.
– Kokios lėšos iš Rusijos Lietuvą pasiekdavo tarpukariu ir dabar?
– Sakyčiau, tuo metu duodavo daugiau. Bet dabar su mažesne pinigų suma galima pritaikyti efektyvesnį veikimo būdą. Pavyzdžiui, dabar poveikis viešajai nuomonei gali būti žymiai efektyvesnis negu tuo metu su gana didele pinigų suma. Bet šie dalykai sunkiai palyginami, nes trūksta tyrimų.
Technologinis perversmas
– Tarpukariu Lietuva aktyviai domėjosi Sovietų Sąjungos, Vokietijos, Lenkijos žvalgybos. Kokias šalis, be Rusijos, šiandien labiausiai dominame?
– Įdomiausi, aišku, esame mūsų kaimynams – Rusijai ir Baltarusijai, kurie turi savą interesą. Kartais agresyvesnį, kaip iš Rusijos pusės. Baltarusijos atveju siekiama paprastesnės politikos – nevertinti režimo politiškai, laikytis santykio „bendraukime-draugaukime“. Bet turime matyti, kad kita pusė Lietuvoje tikrai nenustoja savo veiklos.
Su sąjungininkais Lietuva keičiasi informacija. Lietuvos tarptautinis bendradarbiavimas yra nepalyginamas su tarpukario. Tuo metu tebuvo regioninis bendradarbiavimas.
– Kaip verbuojami, kuo spaudžiami šiandieniniai agentai?
– Tradicinėmis priemonėmis. Nuo kompromitavimo iki materialinės naudos. Priemonės niekada nesikeičia, kaip ir žmogaus prigimtis.
– Kaip naujosios technologijos žvalgyboje pakeitė žmogiškuosius resursus?
– Radikaliai. Virtuali erdvė leidžia surinkti tą informaciją, kuri savo laiku buvo neprieinama. Virtualioje erdvėje yra daug asmeninės informacijos.
Anksčiau, norint surinkti informaciją apie sekamo asmens pomėgius, reikėjo labai intensyvaus darbo. Reikėjo surasti artimuosius, papildomą informaciją, kuri leistų sekamą asmenį kaip nors paveikti, įtakoti, išgauti iš jo informaciją. Dabar gi virtualios erdvės informacijos gausa leidžia tai daryti be didelių sąnaudų.
Techninės priemonės leidžia efektyviai kontroliuoti sekamus asmenis, juo rasti, identifikuoti. Vien ką reiškia vaizdo kameros, kurios leidžia kompiuterine programa įvesti sekamo asmens veidą ir, jam pasirodžius teritorijoje, iš karto atpažinti.
– Ar apskritai šiais laikais įmanoma apsaugoti informaciją?
– Įmanoma tradiciniais metodais. Be techninių priemonių yra agentūriniai metodai – jie niekur nedingo. Informacija išsaugoma. Tik žmogiškas faktorius gali padėti tą slaptą informaciją išgauti ir išsaugoti.
– Tiesiog reikia prikąsti liežuvį?
– Iš esmės, taip.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
INTERESAS: „Valstybės pažeidžiamumas didinamas per priešpriešą tarp tautų. Toks suinteresuotumas labai akivaizdus iš Rusijos pusės“, – sako Arvydas Anušauskas.
AUTORIUS: Rašydamas knygą „Lietuvos žvalgyba. 1918–1940“, Arvydas Anušauskas naudojosi atsivėrusiais Lenkijos karo istorijos, Rusijos „Kominterno“ archyvais. „Rusijoje Baltijos šalių istorikams yra apribojimų, nors apie juos neskelbiama. Savo pavyzdžiu patyriau fiktyvūs biurokratinius atsirašinėjimus“, – sako istorikas.
