Naujausios
Juozas Žibūda: scenoje gali kalbėti ir tylėdamas
Šiaulių dramos teatro aktoriui Juozai Žibūdai sukanka 60 metų. Jubiliejų aktorius švęs su žiūrovais rytoj – vaidins šykštuolį Harpagoną Moljero komedijoje „Šykštuolis“. Beveik šimtą vaidmenų sukūręs aktorius iki šiol jaudinasi scenoje gavęs gėlių.
„Jautru būti viešumoje, jautru, kai tave giria, jautru, kai tave peikia...“ – sako J. Žibūda.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Aktorius ir dėstytojas
Juozas Žibūda iš mašinos prie Šiaulių universiteto Mokomojo teatro išlipa su sula – atvyko tiesiai iš sodybos Kelmės rajone, netoli Palendrių benediktinų vienuolyno. Į sodybą su žmona Marija Žibūdiene, Teatro katedros vedėja, skuba kaskart laisvu laiku. Ten – jų erdvė ir ramybė.
Mokomajame teatre paskaitos-užsiėmimai vyksta iki vėlaus vakaro. Po paskaitos koridoriumi nuskamba studentiška daina. Energingas studentas kyšteli galvą ieškodamas dėstytojo Juozo Žibūdos. Teatro katedros dėstytoju jis dirba nuo 2005 metų.
Netyla ir aktoriaus telefonas: prieš akis – jubiliejaus rūpesčiai ir džiaugsmai. Rytoj teatro scenoje J. Žibūda taps nepakeičiamu Moljero šykštuoliu. Šiam vaidmeniui – jau beveik du dešimtmečiai.
Šeši dešimtmečiai
– Kokius svarbiausius šešis kiekvieno gyvenimo dešimtmečio įvykius išskirtumėte šiandien?
– Pirmasis dešimtmetis – pirmoji klasė ir mokykla. Mama liepė nunešti gėlę mokytojai. Buvo didžiulis stresas: kaip aš tą gėlę paduosiu?! Kaip čia berniukas su gėlėmis eis per visą Kapčiamiestį...
Sako, artistai prie gėlių turėtų būti įpratę. Nepripratau. Man iki šiol didžiulis įvykis, jei į sceną atneša gėlę. Galvoju, kas atnešė, kodėl atnešė, gal gerai vaidinau, kad atnešė... Tas pirmojo dešimtmečio įvykis man iki šiol gyvas.
Antras dešimtmetis – mokyklos baigimas, studijų pradžia. Vyresnėse klasėse lietuvių kalbos mokytoja Birutė Stacevičienė atkreipė dėmesį į mano balso tembrą, ragino deklamuoti eilėraščius. Būdavau renginių vedėjas, važiuodavau į respublikinius moksleivių skaitovų konkursus. Komisijoje sėdėdavo šviesaus atminimo Arnas Rosenas, Marija Rasteikaitė. Prisimenu ir Antaną A. Jonyną, pradedantį poetą, Alytuje skaičiusį savo poeziją.
Mano brolis, kaimynė Veronika Janulevičiūtė (dainininkė Veronika Povilionienė) vaidino mokykloje. Matyt, ir mane užkrėtė. Nors tėvelis norėjo, kad būčiau miškininkas. Specialybę rinkausi pagal tėvelio norą – įstojau į Žemės ūkio akademiją, miškininkystę. Bet lankiau dramos studiją pas Kauno aktorius Algirdą Vrubliauską ir Aldoną Jodkaitę. Pradėjau vesti renginius. Dekanas P. Džiaukštas manęs kitaip ir nevadino, tik Pasakinėtoju. Nes pasakinėdavau numerius, kas koncertuos.
Savo noru nutraukiau studijas. Galvojau, čia taip sunku mokytis, eisiu, kur lengviau. Priimant į aktorystės studijas profesorė Irena Vaišytė klausė, kodėl prisistatau „Juozas Žibūda iš Kauno rajono": „Juk jūs iš Dzūkijos, Kapčiamiesčio!“ Man atrodė, kas mane priims studijuoti nuo Kapčiamiesčio – lenkų, gudų krašto... Bet profesorė akcentavo individualumą: nebijoti savęs.
Studijos nebuvo lengvesnės. Jos išskirtinės, nes turi atlikti kokybinį šuolį, atrasti save, kaip asmenybę. Save vartoji, naudoji kaip įrankį, priemonę, instrumentą kūrybiniam procesui inspiruoti. Studijos nukreiptos į kūrybos proceso pažadinimą.
Dailininkas ar kompozitorius gali kurti, kai ateina įkvėpimas. O aktorius turi kurti tada, kai yra scenoje, kai yra žiūrovas. Tai – chemija, reakcija, kuri įvyksta arba neįvyksta...
Jei nepavyksta, esi sužeistas, nes buvo viešas kūrybinio dvasinio akto atlikimas... Todėl su tomis gėlėmis iki šiol jautru. Jautru būti viešumoje, jautru, kai tave giria, jautru, kai tave peikia...
Trečias dešimtmetis – konservatorijos Vilniuje baigimas, vedybos su Marija. Sūnų Tado ir Martyno gimimas. Darbas Šiaulių dramos teatre. Šis įvykis tebesitęsia iki šiol.
Į Šiaulius mūsų kursas atvažiavo kartu – kaip šeima. Devyni vaikinai, trys merginos. Berods, mūsų diplominiai spektakliai buvo septyni. Juos adaptavo profesorė I. Vaišytė: ir „Vaikų dienas“, ir V. Šukšino „Iki trečiųjų gaidžių“, ir V. Sarojano „Žmogiškąją komediją“.
Mūsų atvykimas Šiaulių kultūriniam gyvenimui buvo didžiulis šviežio oro gurkšnis. Tuo metu į Šiaulius atvažiavo daug jaunimo: visa karta architektų, dailininkų. Tuo metu miesto galvos, tegul neužsigauna dabartinės, buvo didesni miesto patriotai.
Buvo viena partija, bet ta partija rūpinosi ne partiniais dalykais, o miestu. Ir universitetas tuo metu klestėjo. Dabar visi braškam, braškam...
Teatras – verslas, pramoga, ieškojimai
– Šiaulių dramos teatre vaidinate nuo 1977 metų. Kaip keitėsi teatras? Ar šiandien teatras turi savo veidą?
– Šiaulių dramos teatras keitėsi su kiekvieno režisieriaus etapais. Sauliaus Varno, Rolando Atkočiūno... Gyčio Padegimo etapas atėjo su Atgimimu. Vyko ir lietuviškos dramaturgijos festivaliai, buvo leidžiamas festivalio laikraštis. Gytis mokėjo uždegti.
Kai iškovojome nepriklausomybę, teatre nebežinojome, kur, ko ir kaip reikia. Anksčiau buvo paprasčiau: kalbėti prieš priespaudą, agresiją, okupaciją Ezopo kalba. Dabar lyg ir pramogos reikia, lyg ir misiją turėtume vykdyti ar valstybės, Kultūros ministerijos užsakymą.
Man atrodo, kad šiuo metu Šiaulių dramos teatras nėra toks laimingas, koks buvo anksčiau. Dabar teatrų daug ir visokio plano. Teatras-verslas, teatras-pramoga, teatras-ieškojimai... Sunku įvardyti, koks teatras dabar yra, ir kur jis eina.
Teatrui linkėčiau meninės krypties, jėgos... Dirbti į teatrą žmonės atėjo ne dėl didelių atlyginimų. Visi be išimties teatro žmonės yra daugiau ar mažiau idealistai, turi ambicijų, meilės, patriotizmo savo teatrui.
Norėtųsi, kad jie labiau skleistųsi, atiduotų savo energetiką. Bet gal dabar tokia visuomenė? Pastebiu, kad dabar atėję studentai turi daugiau individualumo: „aš“ – pasaulio centras ir man visiškai nerūpi kažką dėl kažko daryti, aukotis. Nesvarbu, kaip Lietuva gyvens. Svarbu, kaip aš gyvenu.
Nesakau, kad man nesvarbu, kaip gyvensiu. Bet, mano galva, anksčiau buvo daugiau idealizmo, patriotizmo... O gal tik taip atrodo, kaip visuomet jaunystėje... Ir žvyras geresnis buvo smetoniškas.
– Kokia šiuolaikinio teatro funkcija – klausti ar duoti atsakymą?
– Ko gero, bendrauti. Rasti partnerį, žiūrovą, kuris turi klausimų, ir kartu ieškoti atsakymo. Kartu išgyventi dėl pasimetusių, agresyvių, nelaimingų, ieškančių, klausiančių žmonių.
Teatras turėtų būti visoks. Nes visoks yra žiūrovas. Kiekviena prekė turi savo pirkėją. Nors kartais gaila, kai žiūrovai ateina į tam tikro pobūdžio spektaklius ir stengiasi atsijuokti už tą 100 litų, kurį paliko.
Laimės žybsniai
– Šykštuolio Harpagono vaidmuo vadinamas jūsų vizitine kortele. Ar sunku nešioti vizitinę kortelę?
– Taip. Nuo jos stengiesi bėgti, ieškoti kitų raiškos priemonių. Aprimsti, kai pagalvoji, jog kokį romaną bepaimsi, iš karto atpažinsi, tai – Jurga Ivanauskaitė, Juozas Baltušis, Antanas A. Jonynas ar Sigitas Parulskis. Dailininko, kompozitoriaus irgi viena stilistika girdisi. Tai yra individualybė. Mano individualybė ryškiausiai atsiskleidė „Šykštuolyje“.
Ne visada tavo metai, gebėjimai atitinka vaidmenis, kuriuos gauni. Turi būti daug sėkmės, atsitiktinumo, laimės, kantrybės, tikėjimo, kad atsitiktų laimės žybsnis, žiežirbėlė, pasitenkinimo katarsis.
– Ar scenoje patyrėte daug laimės žybsnių?
– Būna. Su metais atsiranda kitas požiūris į šį meną. Supratau, kad turi nebijoti būti be teksto tyloje, pauzėje. Ir akių užmerkimas turėtų kalbėti, ne vien tik žodžiai. Ir susigūžimas gali kalbėti.
Aktorystės profesija turi daug paslapčių, per kelis dešimtmečius ją suprasti ir perprasti – per trumpas laikas. Man daug paslapčių padeda suprasti darbas su studentais.
Kuo sudėtinga ši profesija? Tavo augimas, tobulėjimas priklauso ne vien nuo tavęs, priklauso nuo užimtumo teatre, nuo vaidmenų, kuriuos gauni, nuo partnerių, su kuriais vaidini, režisierių, pas kuriuos dirbi. Gali arba užželti, arba pats ieškoti būdų, kaip neleisti sau užželti.
– Kokie jūsų būdai neužželti?
– Įvairių išbandžiau. Ir su saviveiklininkais dirbau, ir režisavau. Su kolegomis buvome sukūrę humoro grupę „Kakava“. Buvo ir desperatiškų bandymų rasti save, kapeiką užsidirbti.
– Kokia dramaturgija jums arčiausiai širdies?
– Visokia. Nėra blogos dramaturgijos. Net telefonų knygą galima pastatyti. Temos yra amžinos, jau Mozė akmenyje yra jas iškalęs. Klausimas tik, kaip apie jas kalbėti, kokia forma atkreipti dėmesį, kaip sudominti. Apie tai kalbu ir studentams.
– Dabar pats esate mokytojas. O kokias svarbiausias savo mokytojų pamokas iki šiol prisimenate?
– Profesorės Irenos Vaišytės. Pirmiausia – ji buvo inteligentė. Labai pagarbiai su visais bendravo. Visus studentus vadino „jūs“. Profesija yra amatas, jo išmokstama. Bet santykis su visuomene, kolegomis, teatru yra vertybė, kurią ji davė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
AKTORYSTĖ: Aktorius Juozas Žibūda sako, jog aktorystės paslaptims perprasti keli dešimtmečiai – per trumpas laikas. „Man daug paslapčių padeda suprasti darbas su studentais“, – sako 60-metį minintis aktorius.
KŪRYBA: Aktoriui Juozui Žibūdai nėra blogos dramaturgijos. Jo nuomone, net pagal telefonų knygą galima spektaklį pastatyti. Svarbiausia – su kuo kuri.
KALBĖJIMAS: „Supratau, kad turi nebijoti būti be teksto tyloje, pauzėje. Ir akių užmerkimas turėtų kalbėti, ne vien tik žodžiai. Ir susigūžimas gali kalbėti“, – sako aktorius Juozas Žibūda.
TRUMPAI APIE VAIDMENIS
J. Žibūda Šiaulių dramos teatro scenoje yra sukūręs beveik šimtą vaidmenų. Jis – ir Estragonas S. Dupui „Antrajame išvaryme“, Pulkininkas Malketas „Juodojoje komedijoje“, Henrikas Tyla L. Andrejevo „Šunų valse“, Čarlzas N. Kovardo „Išdykėlėje dvasioje“, Grafas de Gišas E. Rostand „Sirano de Beržerake“. Naujausi aktoriaus vaidmenys – Markizas M. Panjolio „Duonkepio žmonoje“ ir Anelės tėvas „Nebylyje“ pagal Juozą Tumą-Vaižgantą.
