Pri­si­min­ta ra­šy­to­ja Jo­li­ta Skab­laus­kai­tė

Loretos RIPSKYTĖS nuo­tr.
At­mi­ni­mo va­ka­re pri­sta­ty­ta pa­sku­ti­nė, 12-oji, Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės kny­ga "Fa­tum".
Jo­niš­kio Jo­no Avy­žiaus vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vy­ko va­ka­ras ra­šy­to­jai Jo­li­tai Skab­laus­kai­tei at­min­ti, ku­ria­me pri­sta­ty­ta po jos mir­ties iš­leis­ta kny­ga "Fa­tum". Ren­gi­ny­je dar kar­tą už­si­min­ta apie idė­ją ra­šy­to­jos var­du pa­va­din­ti par­ke­lį prie se­ne­lių na­mų "San­ta­ra", ku­riuo­se pra­bė­go pa­sku­ti­niai jos gy­ve­ni­mo me­tai.

Re­dak­to­rė Ja­ni­na Riš­ku­tė, kal­bė­da­ma apie 2018-ai­siais, jau po mir­ties iš­leis­tą Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės 12-ąją kny­gą "Fa­tum", įžvel­gė sim­bo­li­nių ap­lin­ky­bių su­si­dū­ri­mų: ra­šy­to­ja sa­vo pir­mo­sios kny­gos "Tik švie­sūs paukš­čiai nak­ty­je" pir­ma­ja­me ap­sa­ky­me pa­sa­ko­ja apie dvie­jų kai­my­nų ke­lio­nę į Ry­gos tur­gų, kur vie­nas jų nu­si­per­ka neįp­ras­tą, raus­vą paukš­tį. O štai da­bar ji, at­vy­ku­si į Jo­niš­kį su ki­to­mis ren­gi­nio vieš­nio­mis, praei­na gat­ve Ry­gos kryp­ti­mi ir ren­gi­nio pra­džio­je nu­skam­ba jo­niš­kie­čių Ais­tės Tu­mi­nai­tės ir Jo­li­tos Gu­be­vi­čiū­tės at­lie­ka­ma dai­na taip pat apie paukš­tį – juo­dą var­ną.

Mi­nė­ta­me ap­sa­ky­me vie­nas iš kai­my­nų yra ne­re­gys, o pa­ti J. Skab­laus­kai­tė gy­ve­no Ak­lų­jų drau­gi­jos su­teik­ta­me aš­tuo­nių kvad­ra­ti­nių met­rų bend­ra­bu­čio kam­ba­rė­ly­je Vil­niu­je, kur til­po tik kny­gų len­ty­na, ku­še­tė ir sta­las, ji dir­bo ak­lų­jų lei­dyk­lo­je, re­da­ga­vo drau­gi­jos žur­na­lą. Tad kū­ry­bo­je ryš­kios są­sa­jos su rea­liu gy­ve­ni­mu, pa­tir­ti­mi, sa­vo kraš­tu, bet jos pro­za nė­ra konk­re­ti, rea­lis­ti­nė, au­to­rei ne­rū­pė­jo paim­ti siu­že­tą ir iš­ve­džio­ti.

"Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės kū­ry­bo­je glū­di di­de­lės, gi­lios pra­smės, ku­rių kar­tą per­skai­tę ne­ga­li­me per­pras­ti. Sa­ko­ma, kad rei­kia pa­bū­ti vie­to­se, kur žmo­gus gi­mė, gy­ve­no, pa­ma­ty­ti ka­pą, tik ta­da ga­li jį pa­jus­ti",– sa­kė Ja­ni­na Riš­ku­tė.

Pas­ku­ti­nią­ją kny­gą pa­ti ra­šy­to­ja ke­ti­no pa­va­din­ti "Pra­puo­lan­ty­sis", bet re­dak­to­rė pa­rin­ko vie­no ap­sa­ky­mo pa­va­di­ni­mą "Fa­tum", ku­ris reiš­kia li­ki­mą.

Anot re­dak­to­rės, J. Skab­laus­kai­tė bu­vo vi­siš­kai at­si­da­vu­si li­te­ra­tū­ros pa­sau­liui, tar­si sa­vo krau­ju mai­ti­no kū­ry­bą, ku­ri jai bu­vo šven­tas da­ly­kas.

Jos bend­ra­kur­sės Dai­lės ins­ti­tu­te Ma­ri­jos Kuo­die­nės, su ku­ria vi­są gy­ve­ni­mą iš­li­ko drau­gės ir ku­ri taip pat at­vy­ko į kny­gos pri­sta­ty­mą, pa­sa­ko­ji­mu, ra­šy­to­ja iš­si­kirp­da­vo fo­tog­ra­fi­jas iš laik­raš­čių, žur­na­lų ir im­da­vo­si per­pieš­ti, juos šar­žuo­da­ma, leis­da­ma sa­vo fan­ta­zi­jai lie­tis. Taip gim­da­vo tie vy­rai – neū­žau­gos, mo­te­rys – ra­ga­nos ir ki­ti neįp­ras­tos iš­vaiz­dos vei­kė­jai. Il­gai­niui ji la­bai ėmė do­mė­tis mi­to­lo­gi­ja, tau­to­sa­ka.

M. Kuo­die­nės at­min­ty­je iš­ky­la toks J. Skab­laus­kai­tės vaiz­das iš 1972-ųjų, kai sep­ty­nios mer­gi­nos bu­vo priim­tos į Dai­lės ins­ti­tu­to me­no­ty­ros spe­cia­ly­bės pir­mą­jį kur­są: ji vi­sur ėjo pir­ma ki­tų, plaz­den­da­ma pla­čiais si­jo­nais, il­gais pal­tais su gob­tu­vais. Iš­sis­ky­rė sa­vi­tu sti­liu­mi, Kau­no Ste­po Žu­ko tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me bu­vo bai­gu­si rū­bų mo­de­lia­vi­mą.

Itin svar­bi jos gy­ve­ni­me bu­vo ma­ma, pa­ste­bė­ju­si ryš­kų ta­len­tą, nors mo­kyk­lo­je bū­si­mai ra­šy­to­jai se­kė­si vi­du­ti­niš­kai, iš lie­tu­vių kal­bos ne­tgi yra tu­rė­ju­si dve­je­tą. Svar­bus veiks­nys jos kū­ry­bo­je bu­vo kon­ku­ren­ci­ja su ra­šy­to­ja Jur­ga Iva­naus­kai­te, ku­ri ga­vo ne vie­ną ap­do­va­no­ji­mą, o J. Skab­laus­kai­tė ne­bu­vo pa­kan­ka­mai įver­tin­ta. Tik kū­ry­bi­nio ke­lio pra­džio­je ap­sa­ky­mų ir apy­sa­kų rin­ki­nys "Tik švie­sūs paukš­čiai nak­ty­je" 1987 me­tais ap­do­va­no­tas An­ta­no Jo­ny­no pre­mi­ja, o 1998 me­tais už ro­ma­ną "Mė­ne­sie­nos ska­li­kas" jai ati­te­ko Že­mai­tės pre­mi­ja.

J. Skab­laus­kai­tė mi­rė 2018 me­tų ko­vo 10 die­ną. Pa­lai­do­ta Jo­niš­kio se­no­sio­se ka­pi­nė­se. Ti­kė­jo­si bū­ti pa­lai­do­ta Vil­niu­je An­ta­kal­nio ka­pi­nių Me­ni­nin­kų kal­ne­ly­je. Dar bū­da­ma gy­va, kai su­ži­no­jo, kad Jur­gos Iva­naus­kai­tės var­du pa­va­din­tas skve­ras Vil­niu­je, ten pa­sta­ty­ta jos ka­ti­no skulp­tū­ra, taip pat vy­lė­si pa­na­šaus at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo. Gal­būt jos no­rui bus lem­ta iš­si­pil­dy­ti – pra­šy­mą Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės var­du pa­va­din­ti skve­re­lį tarp Var­po gat­vės, kur ji su tė­vais gy­ve­no, ir se­ne­lių na­mų "San­ta­ra" ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei yra pa­tei­ku­si Ra­šy­to­jų Są­jun­ga, raš­tą ren­gia ir Žiem­ga­los kul­tū­ros drau­gi­jos Jo­niš­kio sky­rius.

Susijusios naujienos