Lina Žutautė nebijo kalbėti

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Skai­to­miau­sia au­to­rė Li­na Žu­tau­tė sa­ko, kad su vai­kas ga­li­ma dis­ku­tuo­ti įvai­rio­mis te­mo­mis: "Ig­no­ruo­ti nuo­mo­nę ar sa­ky­ti, apie tai ne­gal­vok, ne­kal­bėk, tau ge­riau to ne­ži­no­ti – to ne­rei­kia."
Skai­to­miau­sia vai­kų ir jau­ni­mo li­te­ra­tū­ros bib­lio­te­ko­se au­to­rė, is­to­ri­jų apie „Ka­kę Ma­kę“ ra­šy­to­ja ir dai­li­nin­kė Li­na Žu­tau­tė kny­go­mis ne­no­ri mo­ra­li­zuo­ti. Ji nea­be­jo­ja, kad vai­kai ga­li dis­ku­tuo­ti įvai­riau­sio­mis te­mo­mis. L. Žu­tau­tei ne vis vien, kas vyks­ta jos gim­tuo­siuo­se Šiau­liuo­se. „Kiek ga­li­ma ty­lė­ti!“ – sa­ko ak­ty­viai Šiau­lių me­džių sau­go­ji­mo ju­dė­ji­me da­ly­vau­jan­ti kū­rė­ja.

Išs­kir­ti­nis sti­lius

– Ta­po­te skai­to­miau­sia vai­kų ir jau­ni­mo ra­šy­to­ja, ap­len­kė­te Vy­tau­tą Ra­čic­ką. Kuo trau­kia jau­nuo­sius skai­ty­to­jus jū­sų kny­gos?

– Tur­būt pir­miau­sia – iliust­ra­ci­jo­mis. Dau­giau vis­ko nu­pieš­ta ne­gu pa­ra­šy­ta, ga­li­ma kur­ti sa­vo ša­lu­ti­nę is­to­ri­ją. Vai­kai ir ku­ria.

– Ko­kiam vai­kui jūs ku­ria­te is­to­ri­jas, ar įsi­vaiz­duo­ja­te sa­vo skai­ty­to­ją?

– Vai­ko neį­si­vaiz­duo­ju: ku­riu, kad man pa­čiai bū­tų įdo­mu, ra­šau sau. Pas­te­bė­jau, jei man neį­do­mu, va­di­na­si, ne­bus įdo­mu ir vai­kui. Vai­kas pa­ste­bi "chal­tū­rą".

– Ar ti­kė­jo­te, kad Ka­kė Ma­kė taps sa­vo­tiš­ku reiš­ki­niu?

– Gal ne tiek reiš­ki­niu – ne­si­ti­kė­jau, kad bus pre­ki­nis ženk­las. To­kia pa­sau­li­nė ten­den­ci­ja: jei kny­ga po­pu­lia­res­nė, vi­sa­da, bent už­sie­ny­je, yra ir ly­din­čio­sios pre­kės. Lie­tu­vo­je ši ten­den­ci­ja ir­gi at­si­ran­da.

– Ar vai­kų li­te­ra­tū­ro­je vy­rau­ja ma­dos?

– Ma­da ne­la­bai do­miuo­si, ne­se­ku, bet ji tik­rai eg­zis­tuo­ja. Bu­vo "Ne­vy­kė­lio die­no­raš­čio" ban­ga, kai pa­si­py­lė iš pa­skos la­bai daug pa­na­šių kny­gų. Lie­tu­vo­je, ma­nau, da­bar ga­na po­pu­lia­rios pa­veiks­lė­lių kny­gos.

– O ar jus ko­pi­juo­ja?

– Iš pra­džių tą tik­rai pa­ste­bė­jau. Kai tik išė­jo pir­mos Ka­kės Ma­kės kny­gos, iš pa­skos pra­dė­tos leis­ti to­kio pat for­ma­to, tiek pat pus­la­pių lie­tu­viš­kos kny­gos.

Pas­kui, ko ge­ro, ban­dė ki­taip eks­pe­ri­men­tuo­ti: ne­bu­vo ko­pi­ja vie­nas prie vie­no.

Gal ir bū­tų sun­ku ma­ne ko­pi­juo­ti. Ieš­ko­jo­me dai­li­nin­kų, ku­rie pa­dė­tų pieš­ti. Vie­na iš są­ly­gų bu­vo, kad pieš­tų bent pa­na­šiai. Dai­li­nin­kų bu­vo daug, bet kad jiems pa­vyk­tų...

– Kuo iš­skir­ti­nis Jū­sų sti­lius?

– Pie­šiu kom­piu­te­riu, bet iš pa­žiū­ros at­ro­do, kad pieš­ta ran­ka. Gal tai yra pa­grin­di­nis bar­je­ras, ku­rio ki­tiems ne­pa­vyks­ta per­ženg­ti.

Kai at­si­sė­di prie kom­piu­te­rio, vi­są lai­ką ži­nai, kad yra pa­leng­vi­ni­mų. Aš ne­da­rau pa­si­leng­vi­ni­mų. Ku­riu taip, tar­si su tik­ru pieš­tu­ku, tep­tu­ku, tik tiek, kad skait­me­ni­niu. Šiuo­lai­ki­niams dai­li­nin­kams gal tai jau per di­de­lis iš­šū­kis.

Lie­tu­vos pa­dan­gės keis­te­ny­bės

– Kas su­dė­tin­giau­sia ra­šant vai­kams?

– Su­gal­vo­ti vis nau­jų is­to­ri­jų. Bu­vo la­bai ge­rai, kai sū­nus bu­vo ma­žas, is­to­ri­jos at­si­ras­da­vo iš bui­ties. Da­bar su­dė­tin­giau, rei­kia at­si­min­ti, gai­la, kad ne vis­ką už­si­ra­šiau, nes bu­vo per­liu­kų.

Vai­kai au­ga, kei­čia­si. Šiuo­lai­ki­niams vai­kams ir te­mos tu­ri bū­ti šiek tiek ki­to­kios. Da­bar, man at­ro­do, vai­kams vi­siš­kai ne­beį­do­mu di­dak­ti­niai pa­sa­ko­ji­mai. Bet yra ki­ta pu­sė: tė­vai no­ri, kad bū­tų mo­ra­las.

Sun­ku la­vi­ruo­ti, nes lei­dyk­la no­rė­tų, kad di­dak­ti­kos bū­tų dau­giau, o aš no­riu ma­žiau. Pas mus te­bė­ra ste­reo­ti­pas, kad kny­go­je tu­ri bū­ti mo­ra­las.

Pa­vyz­džiui, Is­pa­ni­jo­je (anks­čiau iliust­ra­vau vie­ną kny­gą), su vai­kais kal­ba­ma to­kio­mis te­mo­mis kaip so­cia­li­nė ne­ly­gy­bė, yra po­li­ti­nių mo­ty­vų. Skan­di­na­vi­jo­je yra mir­ties te­ma, ji nė­ra ta­bu bend­rau­jant su ma­žais vai­kais.

Pas mus li­te­ra­tū­ro­je sun­ku ras­ti, kad tri­me­čiui ar ne­tgi vai­kui iki pir­mos kla­sės bū­tų kal­ba­ma apie mir­tį. „Siau­be, siau­be! Ne­ga­li­ma ši­tos te­mos lies­ti!“

Pas mus dar be­veik ne­pa­lies­ta te­ma, kaip at­si­ran­da vai­kai. Yra vers­ti­nių kny­gų, bet iš lie­tu­vių au­to­rių, man at­ro­do, nie­kas neišd­rį­so.

Bu­vo išė­ju­si lie­tu­vių au­to­rės Ne­rin­gos Dang­vy­dės kny­ga apie tos pa­čios ly­ties po­ras, ji bu­vo skir­ta mo­kyk­li­nu­kams. Jei ge­rai at­si­me­nu, au­to­rei bu­vo liep­ta jas su­si­rink­ti, ki­lo skan­da­las. Čia yra Lie­tu­vos pa­dan­gės keis­te­ny­bės.

– Ne­rei­kia vai­ko slėp­ti po gaub­tu ir ne­ro­dy­ti kas­die­ny­bės?

– Tik­rai ne, ma­nau, vai­kas ge­ba pa­dis­ku­tuo­ti, ži­no­ma, sa­vais žo­džiais, bet įvai­rio­mis te­mo­mis. Ig­no­ruo­ti nuo­mo­nę ar sa­ky­ti, apie tai ne­gal­vok, ne­kal­bėk, tau ge­riau to ne­ži­no­ti – to ne­rei­kia.

– Ar tu­ri bū­ti ta­bu vai­kų li­te­ra­tū­ro­je?

– Ne­tu­rė­tų bū­ti at­vi­ro smur­to (smur­tas – pla­ti są­vo­ka), keiks­ma­žo­džių.

– O jūs ar tu­rė­jo­te mėgs­ta­miau­sią kny­gą vai­kys­tė­je?

– Vie­na įdo­miau­sių ma­no vai­kys­tės kny­gų – „Užuo­mar­ša se­nu­čiu­kė“. Kai bu­vau vy­res­nė, di­džiau­sią įspū­dį pa­da­rė Vy­tau­tės Ži­lins­kai­tės „Ke­lio­nė į Tan­dad­ri­ką“. Dar – „Skuz­dė­liu­ko Fer­dos nuo­ty­kiai“.

Mė­gau skai­ty­ti. Ma­nau, ir da­bar, ar vai­kai skai­to, pri­klau­so nuo tė­vų pa­vyz­džio. Jei tė­vai ap­si­ka­bi­nę te­le­fo­nus, tuo­met ir vai­kui nė­ra po­rei­kio skai­ty­ti. Vai­kai ko­pi­juo­ja tė­vus. Pra­dė­ki­me nuo sa­vęs.

Lau­kia nau­ja kny­ga

– Ar va­žiuo­ja­te į su­si­ti­ki­mus su skai­ty­to­jais? Vai­kai jus at­pa­žįs­ta?

– Bū­na su­si­ti­ki­mai bib­lio­te­ko­se: tur­būt vi­sur ap­va­žia­vau, kai kur po du kar­tus.

Yra bu­vę: at­va­žia­vau į su­si­ti­ki­mą ne­di­de­lia­me mies­te­ly­je, pil­na ak­tų sa­lė vai­kų. Atei­nu, vi­si plo­ja, ir stai­ga bal­sas: „O tai kur Ka­kė Ma­kė? Kas čia ta te­ta?“

– Ka­da skai­ty­to­jai su­lauks Jū­sų nau­jos kny­gos?

– Ru­de­nį tu­rė­tų išei­ti nau­ja Ka­kės Ma­kės kny­ga, ji jau nu­pieš­ta. Ko ge­ro, tai jau bus aš­tun­ta se­ri­jos kny­ga.

Tu­riu idė­ją: man pa­tin­ka monst­rai, gal rei­kė­tų monst­rų en­cik­lo­pe­di­jos? Tu­riu ir sva­jo­nę – gal rei­kė­tų pa­ra­šy­ti kny­gą suau­gu­siems?

Bū­tų įdo­mu pa­ra­šy­ti ir siau­bo pa­sa­ką – abu su sū­nu­mi mėgs­ta­me kur­ti siau­bo pa­sa­kai­tes.

– Va­sa­ra – kū­ry­bos ar poil­sio me­tas?

– Jei ne­pa­da­rai per­trau­kos, ne­lei­di sau ne­gal­vo­ti, sun­kiau kaž­ką nau­jo su­kur­ti. Tu­ri „iš­jung­ti“ gal­vą, leis­ti apei­ti dul­kė­mis. Kai dul­kes nu­pū­ti, vis­kas bū­na ki­taip. Svar­bu ne­per­deg­ti.

Ne­no­ri ty­lė­ti

– Esa­te ne tik ra­šy­to­ja, bet ir ak­ty­vi pi­lie­tė. Jums ne vis vien?

– Tik­rai ne. Esu tre­čios kar­tos šiau­lie­tė. Čia ma­no gim­ta­sis mies­tas ir liūd­na, kai žmo­nės, atė­ję į val­džią įsi­vaiz­duo­ja, kad ži­no ge­riau už tuos, ku­rie čia gy­ve­na. Stai­ga pa­si­kei­čia po­zi­ci­ja. Man tai ne­pa­tin­ka.

– Rei­kia drą­sos kal­bė­ti gar­siai?

– O ko bi­jo­ti? Stai­ga vien dėl to, kad kaž­kie­no dar­bo vie­ta yra Sa­vi­val­dy­bė­je, man tu­ri kel­ti bai­mę?

Mums vi­siems rei­kia įsi­są­mo­nin­ti, kad val­džia tu­ri dirb­ti dėl tų, ku­rie ją iš­rin­ko, o ne at­virkš­čiai. Jei gal­vo­ja­ma: iš­si­rin­ko­me ir jiems da­bar mel­si­mės, ta­da ky­la bai­mė. Ir to­kio gal­vo­ji­mo yra daug.

Svar­biau­sia, kad tie, ku­riuos iš­si­ren­ka­me, ir­gi ima gal­vo­ti, kad jie yra aukš­čiau, ant de­be­sė­lio pa­si­li­pę, ar­čiau Die­vo.

– Esa­te ak­ty­vi ju­dė­ji­mo „Sau­go­ki­me Šiau­lių me­džius“ da­ly­vė. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo Kaš­to­nų alė­jos?

– Kaip ty­čia, ne­da­ly­va­vau mi­tin­ge Kaš­to­nų alė­jo­je, vi­sa šei­ma la­bai su­si­rgo­me, bet da­ly­va­vau vė­les­niuo­se su­si­ti­ki­muo­se.

Kaš­to­nų alė­ja man bran­gi, aš mo­kiau­si Dai­lės fa­kul­te­te. Kaš­to­nai yra ir ma­no ma­mos, ji mo­kė­si anks­čiau Zu­bo­vų rū­muo­se vei­ku­sio­je Me­di­ci­nos mo­kyk­lo­je. Ma­no vai­kys­tė pra­bė­go alė­jo­je ren­kant kaš­to­nus.

O da­bar kaž­kas su­gal­vo­ja, kad tam, kad at­nau­jin­tų grin­di­nį, rei­kia iš­kirs­ti kaš­to­nus! Ab­sur­das. Kiek ga­li­ma ty­lė­ti!

Pas­kui atė­jo ei­lė bul­va­ro me­džiams. Sa­vi­val­dy­bė kaž­ko­dėl už­mer­kia akis į kli­ma­to kai­tą. Man sun­ku su­vok­ti: jei me­džių ne­lie­ka, koks bus karš­tis? Ir bai­ki­me su ta es­te­ti­ne būk­le – gal­vo­ki­me tru­pu­tį glo­ba­liau. Ne­sa­ky­siu, kas, bet taip sa­ko: ga­li­ma at­si­sto­ti na­mo pa­vė­sy. Tai jau yra že­miau kri­ti­kos, aš da­bar ne­be­da­ly­vau­ju feis­bu­ko dis­ku­si­jo­se. Be­vil­tiš­ka. Lai­ko gai­ši­mas.

Kai bu­vo ga­lu­ti­nis bul­va­ro re­konst­ruk­ci­jos pri­sta­ty­mas Sa­vi­val­dy­bė­je, me­ras at­si­sto­jo ir išė­jo. Sup­ran­tu, šei­mos šven­tė, bet prio­ri­te­tus ga­li­ma pa­si­dė­lio­ti. Toks žings­nis la­bai daug pa­sa­ko apie po­žiū­rį į pi­lie­čius. Kiek juos gir­di ir kiek no­ri gir­dė­ti.

Juk idė­jos atei­na me­ni­nin­kų – žmo­nių, ku­rie mąs­to be nu­sta­ty­tų rė­mų. Spe­cia­lis­tai, be abe­jo, rei­ka­lin­gi, bet tik­ri spe­cia­lis­tai. Mo­kyk­lo­je vie­ni mo­kė­mės tre­je­tais, ki­ti de­šim­tu­kais ir vi­si bai­gė­me. Da­bar vi­si tu­ri­me dip­lo­mus, bet kiek iš­si­ne­šė­me moks­lo ži­nių, tą dar rei­kė­tų pa­tik­rin­ti.

– Ma­to­te Šiau­liuo­se „gi­lu­mi­nį pro­ver­žį“?

– Ne­gir­dė­jau to­kios fra­zės. La­biau ma­tau tik re­mon­tą. O ar pa­pras­tą re­mon­tą ga­li­me va­din­ti pro­ver­žiu, abe­jo­ju. Jei su to­kiu gi­lu­mi­niu pro­ver­žiu im­čiau tvar­ky­ti sa­vo na­mus, ma­ne iš na­mų iš­va­ry­tų.

Apie es­te­ti­nį gi­lu­mi­nį pro­ver­žį – at­ski­ra dis­ku­si­ja. Ar ga­li­ma dė­ti ly­gy­bės ženk­lą tarp nau­jų trin­ke­lių ir gro­žio? Gro­žį su­da­ro tik­rai ne vien nau­ja dan­ga ar nau­jos trin­ke­lės. Ar gra­žu es­te­ti­nis ste­ri­lu­mas?

– Sun­ku iš­ju­din­ti šiau­lie­čius jung­tis?

– Tur­būt, kaip ir bet ko­kį lie­tu­vį, sun­ku. Toks jau mū­sų bruo­žas. Pap­ras­čiau pa­kal­bė­ti feis­bu­ke. Tu­ri nu­tik­ti kaž­kas to­kio, kad at­si­kel­tų nuo so­fos. Kol as­me­niš­kai ne­pa­lies, tol nie­ko ne­da­rys.

Kaš­to­nų alė­ja su­si­ju­si su kar­tų at­min­ti­mi, ji da­vė pra­džią.

– Mi­tin­ge dėl bul­va­ro me­džių iš­sau­go­ji­mo skai­tė­te re­zo­liu­ci­ją. Ar ga­vo­te at­sa­ky­mą?

– Da­bar šti­lis. Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius yra pa­ža­dė­jęs, kad kaž­ką iš mū­sų ini­cia­ty­vi­nės gru­pės pa­kvies į dis­ku­si­jas su ran­go­vais ir ar­chi­tek­te. Pa­ža­das yra nu­fil­muo­tas, bet kol kas ty­lu.

– Ar ti­ki­te, kad dar kaž­ką ga­li­te lem­ti bul­va­ro is­to­ri­jo­je?

– Ma­nau, tu­rė­tų lem­ti. Lai­kai kei­čia­si, kiek ga­li­ma ig­no­ruo­ti. Re­konst­ruk­ci­ja tu­ri bū­ti pro­tin­ga: ne tik pa­mo­juo­ti kir­viais. Sa­ko­ma, kad ne­ga­li­ma spręs­ti šios pro­ble­mos, nes dings pi­ni­gai – toks ar­gu­men­tas.

Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­ni­gai da­vė daug ge­ro, bet ir at­si­su­ko ki­tu ga­lu. Lai­kas ri­bo­tas, pa­da­ry­ti ge­rą pro­jek­tą už­trun­ka, pro­jek­tai tam­pa „co­py-pa­ste“.

O juk bul­va­ras tu­ri bū­ti iš­skir­ti­nis. Prieš ke­le­tą me­tų bu­vau Me­chi­ke, ten yra bul­va­ras, ja­me maž­daug kas 15 met­rų sto­vi skulp­tū­ros. Viso­kiau­sių ga­li­ma ras­ti: ir mo­der­nių iki tra­di­ci­nių. Ei­ni ir vis su­sto­ji.

O pas mus žiū­rė­si­me į trin­ke­les. Sa­kiau: ga­lės reng­ti trin­ke­lių ga­min­to­jų su­va­žia­vi­mus.

xxxx

Skai­to­miau­sia au­to­rė

Aso­cia­ci­jos LAT­GA su­da­ry­ta­me 2018 me­tų po­pu­lia­riau­sių bib­lio­te­ko­se au­to­rių de­šim­tu­ke Li­na Žu­tau­tė – pir­mo­ji vai­kų ir jau­ni­mo li­te­ra­tū­ros gru­pė­je. Jos kny­gos paim­tos per 23 tūks­tan­čius kar­tų.

L. Žu­tau­tė ap­len­kė il­gai šia­me to­pe ka­ra­lia­vu­sį ra­šy­to­ją Vy­tau­tą Ra­čic­ką, jo kny­gos per­nai bu­vo paim­tos per 21 tūks­tan­tį kar­tų.

Vai­kams ir jau­ni­mui skir­tų kny­gų de­šim­tu­ke yra ke­tu­rios L. Žu­tau­tės kny­gos – „Ka­kė Ma­kė ir dan­tu­kų fė­jos puo­ta“ (2 vie­ta), „Ka­kė Ma­kė ir pa­vog­tas lai­kas“ (3), „Ka­kė Ma­kė ir sva­jo­nių gim­ta­die­nis“ (6) ir „Ka­kė Ma­kė ir su­per­tė­čio die­na“ (7).

Komentarai

miestietis    Šeš, 2019-08-10 / 09:20
Pavydžiu tai poniai, nes ji viską a priori žino, kas geriausia, o aš vis svarstau, lyginu, priešpastatau, abejoju ir dvejoju, bet kai nusprendžiu, tai...
Staselė    Šeš, 2019-08-10 / 11:14
Įtariu, kad išaugote iš šios rašytojos skaitytojų būrio, o gaila...Derėtų susipažinti, tai vertinimai būtų solidesni.
Hipokritas    Šeš, 2019-08-10 / 12:31
Kiek medžių kainuoja vienas Škrašto tiražas? Kiek medžių kainavo kakėmakė? Tikriausiai matuotina hektarais, nebe bulvarais.
Stasiukas    Šeš, 2019-08-10 / 12:41
Gyvena Šiaulių rajone, aiškina, kad išrinko valdžią, nors už ją net negalėjo balsuoti ir dabar visų vardu aiškina "valdžiai", kaip vadovauti, kokius sprendimus priimti. Tegu Vilniuj Šimašiuj aiškina tada. Miestiečiai išsirinko miesto vadovus ir nereikia čia rajoninių šarkų mums
Pimpačkiukiai    Sek, 2019-08-11 / 14:55
Šaunuolė, Lina. Nekreipk dėmesio į pimpačkiukų komentarus.
miestietis    Sek, 2019-08-11 / 15:05
Jei nuo manęs priklausytu, tai tokių vaikiškų knygų herojų vardų neprileisčiau nė iš tolo, ir dar labai atidžiai tų knygelių turinį pakedenčiau, o jau nebekalbu apie pačios autorės turimą intelektualinį potencialą, jei tiek ta jos fantazija teišgali sugeneruoti. Pabrėžiu- atidžiai pasidomėčiau, mažu gal ir yra koks prasmės grūdelis tose knygutėse, gal aš ir klystu su savo nuomone? O tas faktas, kad mažiems vaikams ne viskas sueina, tai jau seniai paneigtas, tuo labiau šiais laikais labai lengva niekalą įkišti, apvyniojus blizgučiais.
Pagarba autorei!    Sek, 2019-08-11 / 16:23
Labai puikios knygos! Giluminė kūryba! Kaifuojam skaitydamos drauge su anūke :) Pagarba dėl žalio požiūrio!
Pritariu Linai    Sek, 2019-08-11 / 16:29
Visuotinis ištrinkelinimas vykdomas praktiškai dėl miesto įvaizdžio turistams, bet deja svečiai mieliau selfinasi senų medžių fone
jooo    Sek, 2019-08-11 / 17:15
Iš bartulio gaus kokią kėdę ir nurims. Kažkada vysuskis irgi maištavo - dabar aklas lyg kurmis. Alga gera.
Skaitytoja    Sek, 2019-08-11 / 19:42
Labai mielos istorijos ir iliustracijos. Kurkite, leiskite knygas, o mes skaitysime
Siaulietis    Sek, 2019-08-11 / 20:41
Bandziau skaityti vaikams. Psirodė kažkoks iškrypes mastymas.
sena mokytoja    Pir, 2019-08-12 / 11:17
Lina nuo vaikystės yra kovotoja už teisybę. Dėl savęs nesikaudavo, o dėl draugės yra ėjusi pas mane aiškintis, kodėl ana "neteisingai" įvertinta :) Puiku, kad gina miestą. Tik šioje vietoje derėtų prisiminti, kad trinkelės iš principo nėra blogis. Senosios miestų gatvės buvo grindžiamos ir rieduliais, tai tiesiog epochos ir technologijų reikalas. Blogis yra, kai tos trinkelės klojamos be fantazijos ir meninio polėkio. Štai ko, matyt, trūksta menininkams šiandieninėje miesto rekonstrukcijoje. O kas link Kaštonų alėjos, tai noriu priminti, kad Linos vaikystėje ten buvo ir skulptūros, kurių menininkai - deja - taip negynė, kaip senų kaštonų. Kur jos šiandien? Kieno kiemuose nutūpusios? Kur dabar "sėdi" tas liesutis bronzinis berniukas iš alėjos, kam šypsosi moters veidas?
virgis    Pir, 2019-08-12 / 12:58
Nebijo kalbėti... Užtat, kad finansiškai nesusijusi su miestu. Honoraras už knygas jai suteikia galimybę gyventi nepriklausomai. O kai žmogus metų metais eina į savivaldybę prašyti pinigų savo idėjoms, ir vis negauna, tada aukoja savo 'balsą". Gauna ir tyli. Arba pritaria. Tokia idėjų įgyvendinimo kaina. Ir savivaldybės darbuotojai neina prieš vadovus, nes visų pirma, tai būtų neetiškas pavaldinio elgesys (nepatinka darbdavys - eik pas tą, kuris patinka, tavo valia rinktis), o antra - baisu prarasti darbo vietą ir pajamų šaltinį.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.