Lina Žutautė nebijo kalbėti

Išs­kir­ti­nis sti­lius

– Ta­po­te skai­to­miau­sia vai­kų ir jau­ni­mo ra­šy­to­ja, ap­len­kė­te Vy­tau­tą Ra­čic­ką. Kuo trau­kia jau­nuo­sius skai­ty­to­jus jū­sų kny­gos?

– Tur­būt pir­miau­sia – iliust­ra­ci­jo­mis. Dau­giau vis­ko nu­pieš­ta ne­gu pa­ra­šy­ta, ga­li­ma kur­ti sa­vo ša­lu­ti­nę is­to­ri­ją. Vai­kai ir ku­ria.

– Ko­kiam vai­kui jūs ku­ria­te is­to­ri­jas, ar įsi­vaiz­duo­ja­te sa­vo skai­ty­to­ją?

– Vai­ko neį­si­vaiz­duo­ju: ku­riu, kad man pa­čiai bū­tų įdo­mu, ra­šau sau. Pas­te­bė­jau, jei man neį­do­mu, va­di­na­si, ne­bus įdo­mu ir vai­kui. Vai­kas pa­ste­bi "chal­tū­rą".

– Ar ti­kė­jo­te, kad Ka­kė Ma­kė taps sa­vo­tiš­ku reiš­ki­niu?

– Gal ne tiek reiš­ki­niu – ne­si­ti­kė­jau, kad bus pre­ki­nis ženk­las. To­kia pa­sau­li­nė ten­den­ci­ja: jei kny­ga po­pu­lia­res­nė, vi­sa­da, bent už­sie­ny­je, yra ir ly­din­čio­sios pre­kės. Lie­tu­vo­je ši ten­den­ci­ja ir­gi at­si­ran­da.

– Ar vai­kų li­te­ra­tū­ro­je vy­rau­ja ma­dos?

– Ma­da ne­la­bai do­miuo­si, ne­se­ku, bet ji tik­rai eg­zis­tuo­ja. Bu­vo "Ne­vy­kė­lio die­no­raš­čio" ban­ga, kai pa­si­py­lė iš pa­skos la­bai daug pa­na­šių kny­gų. Lie­tu­vo­je, ma­nau, da­bar ga­na po­pu­lia­rios pa­veiks­lė­lių kny­gos.

– O ar jus ko­pi­juo­ja?

– Iš pra­džių tą tik­rai pa­ste­bė­jau. Kai tik išė­jo pir­mos Ka­kės Ma­kės kny­gos, iš pa­skos pra­dė­tos leis­ti to­kio pat for­ma­to, tiek pat pus­la­pių lie­tu­viš­kos kny­gos.

Pas­kui, ko ge­ro, ban­dė ki­taip eks­pe­ri­men­tuo­ti: ne­bu­vo ko­pi­ja vie­nas prie vie­no.

Gal ir bū­tų sun­ku ma­ne ko­pi­juo­ti. Ieš­ko­jo­me dai­li­nin­kų, ku­rie pa­dė­tų pieš­ti. Vie­na iš są­ly­gų bu­vo, kad pieš­tų bent pa­na­šiai. Dai­li­nin­kų bu­vo daug, bet kad jiems pa­vyk­tų...

– Kuo iš­skir­ti­nis Jū­sų sti­lius?

– Pie­šiu kom­piu­te­riu, bet iš pa­žiū­ros at­ro­do, kad pieš­ta ran­ka. Gal tai yra pa­grin­di­nis bar­je­ras, ku­rio ki­tiems ne­pa­vyks­ta per­ženg­ti.

Kai at­si­sė­di prie kom­piu­te­rio, vi­są lai­ką ži­nai, kad yra pa­leng­vi­ni­mų. Aš ne­da­rau pa­si­leng­vi­ni­mų. Ku­riu taip, tar­si su tik­ru pieš­tu­ku, tep­tu­ku, tik tiek, kad skait­me­ni­niu. Šiuo­lai­ki­niams dai­li­nin­kams gal tai jau per di­de­lis iš­šū­kis.

Lie­tu­vos pa­dan­gės keis­te­ny­bės

– Kas su­dė­tin­giau­sia ra­šant vai­kams?

– Su­gal­vo­ti vis nau­jų is­to­ri­jų. Bu­vo la­bai ge­rai, kai sū­nus bu­vo ma­žas, is­to­ri­jos at­si­ras­da­vo iš bui­ties. Da­bar su­dė­tin­giau, rei­kia at­si­min­ti, gai­la, kad ne vis­ką už­si­ra­šiau, nes bu­vo per­liu­kų.

Vai­kai au­ga, kei­čia­si. Šiuo­lai­ki­niams vai­kams ir te­mos tu­ri bū­ti šiek tiek ki­to­kios. Da­bar, man at­ro­do, vai­kams vi­siš­kai ne­beį­do­mu di­dak­ti­niai pa­sa­ko­ji­mai. Bet yra ki­ta pu­sė: tė­vai no­ri, kad bū­tų mo­ra­las.

Sun­ku la­vi­ruo­ti, nes lei­dyk­la no­rė­tų, kad di­dak­ti­kos bū­tų dau­giau, o aš no­riu ma­žiau. Pas mus te­bė­ra ste­reo­ti­pas, kad kny­go­je tu­ri bū­ti mo­ra­las.

Pa­vyz­džiui, Is­pa­ni­jo­je (anks­čiau iliust­ra­vau vie­ną kny­gą), su vai­kais kal­ba­ma to­kio­mis te­mo­mis kaip so­cia­li­nė ne­ly­gy­bė, yra po­li­ti­nių mo­ty­vų. Skan­di­na­vi­jo­je yra mir­ties te­ma, ji nė­ra ta­bu bend­rau­jant su ma­žais vai­kais.

Pas mus li­te­ra­tū­ro­je sun­ku ras­ti, kad tri­me­čiui ar ne­tgi vai­kui iki pir­mos kla­sės bū­tų kal­ba­ma apie mir­tį. „Siau­be, siau­be! Ne­ga­li­ma ši­tos te­mos lies­ti!“

Pas mus dar be­veik ne­pa­lies­ta te­ma, kaip at­si­ran­da vai­kai. Yra vers­ti­nių kny­gų, bet iš lie­tu­vių au­to­rių, man at­ro­do, nie­kas neišd­rį­so.

Bu­vo išė­ju­si lie­tu­vių au­to­rės Ne­rin­gos Dang­vy­dės kny­ga apie tos pa­čios ly­ties po­ras, ji bu­vo skir­ta mo­kyk­li­nu­kams. Jei ge­rai at­si­me­nu, au­to­rei bu­vo liep­ta jas su­si­rink­ti, ki­lo skan­da­las. Čia yra Lie­tu­vos pa­dan­gės keis­te­ny­bės.

– Ne­rei­kia vai­ko slėp­ti po gaub­tu ir ne­ro­dy­ti kas­die­ny­bės?

– Tik­rai ne, ma­nau, vai­kas ge­ba pa­dis­ku­tuo­ti, ži­no­ma, sa­vais žo­džiais, bet įvai­rio­mis te­mo­mis. Ig­no­ruo­ti nuo­mo­nę ar sa­ky­ti, apie tai ne­gal­vok, ne­kal­bėk, tau ge­riau to ne­ži­no­ti – to ne­rei­kia.

– Ar tu­ri bū­ti ta­bu vai­kų li­te­ra­tū­ro­je?

– Ne­tu­rė­tų bū­ti at­vi­ro smur­to (smur­tas – pla­ti są­vo­ka), keiks­ma­žo­džių.

– O jūs ar tu­rė­jo­te mėgs­ta­miau­sią kny­gą vai­kys­tė­je?

– Vie­na įdo­miau­sių ma­no vai­kys­tės kny­gų – „Užuo­mar­ša se­nu­čiu­kė“. Kai bu­vau vy­res­nė, di­džiau­sią įspū­dį pa­da­rė Vy­tau­tės Ži­lins­kai­tės „Ke­lio­nė į Tan­dad­ri­ką“. Dar – „Skuz­dė­liu­ko Fer­dos nuo­ty­kiai“.

Mė­gau skai­ty­ti. Ma­nau, ir da­bar, ar vai­kai skai­to, pri­klau­so nuo tė­vų pa­vyz­džio. Jei tė­vai ap­si­ka­bi­nę te­le­fo­nus, tuo­met ir vai­kui nė­ra po­rei­kio skai­ty­ti. Vai­kai ko­pi­juo­ja tė­vus. Pra­dė­ki­me nuo sa­vęs.

Lau­kia nau­ja kny­ga

– Ar va­žiuo­ja­te į su­si­ti­ki­mus su skai­ty­to­jais? Vai­kai jus at­pa­žįs­ta?

– Bū­na su­si­ti­ki­mai bib­lio­te­ko­se: tur­būt vi­sur ap­va­žia­vau, kai kur po du kar­tus.

Yra bu­vę: at­va­žia­vau į su­si­ti­ki­mą ne­di­de­lia­me mies­te­ly­je, pil­na ak­tų sa­lė vai­kų. Atei­nu, vi­si plo­ja, ir stai­ga bal­sas: „O tai kur Ka­kė Ma­kė? Kas čia ta te­ta?“

– Ka­da skai­ty­to­jai su­lauks Jū­sų nau­jos kny­gos?

– Ru­de­nį tu­rė­tų išei­ti nau­ja Ka­kės Ma­kės kny­ga, ji jau nu­pieš­ta. Ko ge­ro, tai jau bus aš­tun­ta se­ri­jos kny­ga.

Tu­riu idė­ją: man pa­tin­ka monst­rai, gal rei­kė­tų monst­rų en­cik­lo­pe­di­jos? Tu­riu ir sva­jo­nę – gal rei­kė­tų pa­ra­šy­ti kny­gą suau­gu­siems?

Bū­tų įdo­mu pa­ra­šy­ti ir siau­bo pa­sa­ką – abu su sū­nu­mi mėgs­ta­me kur­ti siau­bo pa­sa­kai­tes.

– Va­sa­ra – kū­ry­bos ar poil­sio me­tas?

– Jei ne­pa­da­rai per­trau­kos, ne­lei­di sau ne­gal­vo­ti, sun­kiau kaž­ką nau­jo su­kur­ti. Tu­ri „iš­jung­ti“ gal­vą, leis­ti apei­ti dul­kė­mis. Kai dul­kes nu­pū­ti, vis­kas bū­na ki­taip. Svar­bu ne­per­deg­ti.

Ne­no­ri ty­lė­ti

– Esa­te ne tik ra­šy­to­ja, bet ir ak­ty­vi pi­lie­tė. Jums ne vis vien?

– Tik­rai ne. Esu tre­čios kar­tos šiau­lie­tė. Čia ma­no gim­ta­sis mies­tas ir liūd­na, kai žmo­nės, atė­ję į val­džią įsi­vaiz­duo­ja, kad ži­no ge­riau už tuos, ku­rie čia gy­ve­na. Stai­ga pa­si­kei­čia po­zi­ci­ja. Man tai ne­pa­tin­ka.

– Rei­kia drą­sos kal­bė­ti gar­siai?

– O ko bi­jo­ti? Stai­ga vien dėl to, kad kaž­kie­no dar­bo vie­ta yra Sa­vi­val­dy­bė­je, man tu­ri kel­ti bai­mę?

Mums vi­siems rei­kia įsi­są­mo­nin­ti, kad val­džia tu­ri dirb­ti dėl tų, ku­rie ją iš­rin­ko, o ne at­virkš­čiai. Jei gal­vo­ja­ma: iš­si­rin­ko­me ir jiems da­bar mel­si­mės, ta­da ky­la bai­mė. Ir to­kio gal­vo­ji­mo yra daug.

Svar­biau­sia, kad tie, ku­riuos iš­si­ren­ka­me, ir­gi ima gal­vo­ti, kad jie yra aukš­čiau, ant de­be­sė­lio pa­si­li­pę, ar­čiau Die­vo.

– Esa­te ak­ty­vi ju­dė­ji­mo „Sau­go­ki­me Šiau­lių me­džius“ da­ly­vė. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo Kaš­to­nų alė­jos?

– Kaip ty­čia, ne­da­ly­va­vau mi­tin­ge Kaš­to­nų alė­jo­je, vi­sa šei­ma la­bai su­si­rgo­me, bet da­ly­va­vau vė­les­niuo­se su­si­ti­ki­muo­se.

Kaš­to­nų alė­ja man bran­gi, aš mo­kiau­si Dai­lės fa­kul­te­te. Kaš­to­nai yra ir ma­no ma­mos, ji mo­kė­si anks­čiau Zu­bo­vų rū­muo­se vei­ku­sio­je Me­di­ci­nos mo­kyk­lo­je. Ma­no vai­kys­tė pra­bė­go alė­jo­je ren­kant kaš­to­nus.

O da­bar kaž­kas su­gal­vo­ja, kad tam, kad at­nau­jin­tų grin­di­nį, rei­kia iš­kirs­ti kaš­to­nus! Ab­sur­das. Kiek ga­li­ma ty­lė­ti!

Pas­kui atė­jo ei­lė bul­va­ro me­džiams. Sa­vi­val­dy­bė kaž­ko­dėl už­mer­kia akis į kli­ma­to kai­tą. Man sun­ku su­vok­ti: jei me­džių ne­lie­ka, koks bus karš­tis? Ir bai­ki­me su ta es­te­ti­ne būk­le – gal­vo­ki­me tru­pu­tį glo­ba­liau. Ne­sa­ky­siu, kas, bet taip sa­ko: ga­li­ma at­si­sto­ti na­mo pa­vė­sy. Tai jau yra že­miau kri­ti­kos, aš da­bar ne­be­da­ly­vau­ju feis­bu­ko dis­ku­si­jo­se. Be­vil­tiš­ka. Lai­ko gai­ši­mas.

Kai bu­vo ga­lu­ti­nis bul­va­ro re­konst­ruk­ci­jos pri­sta­ty­mas Sa­vi­val­dy­bė­je, me­ras at­si­sto­jo ir išė­jo. Sup­ran­tu, šei­mos šven­tė, bet prio­ri­te­tus ga­li­ma pa­si­dė­lio­ti. Toks žings­nis la­bai daug pa­sa­ko apie po­žiū­rį į pi­lie­čius. Kiek juos gir­di ir kiek no­ri gir­dė­ti.

Juk idė­jos atei­na me­ni­nin­kų – žmo­nių, ku­rie mąs­to be nu­sta­ty­tų rė­mų. Spe­cia­lis­tai, be abe­jo, rei­ka­lin­gi, bet tik­ri spe­cia­lis­tai. Mo­kyk­lo­je vie­ni mo­kė­mės tre­je­tais, ki­ti de­šim­tu­kais ir vi­si bai­gė­me. Da­bar vi­si tu­ri­me dip­lo­mus, bet kiek iš­si­ne­šė­me moks­lo ži­nių, tą dar rei­kė­tų pa­tik­rin­ti.

– Ma­to­te Šiau­liuo­se „gi­lu­mi­nį pro­ver­žį“?

– Ne­gir­dė­jau to­kios fra­zės. La­biau ma­tau tik re­mon­tą. O ar pa­pras­tą re­mon­tą ga­li­me va­din­ti pro­ver­žiu, abe­jo­ju. Jei su to­kiu gi­lu­mi­niu pro­ver­žiu im­čiau tvar­ky­ti sa­vo na­mus, ma­ne iš na­mų iš­va­ry­tų.

Apie es­te­ti­nį gi­lu­mi­nį pro­ver­žį – at­ski­ra dis­ku­si­ja. Ar ga­li­ma dė­ti ly­gy­bės ženk­lą tarp nau­jų trin­ke­lių ir gro­žio? Gro­žį su­da­ro tik­rai ne vien nau­ja dan­ga ar nau­jos trin­ke­lės. Ar gra­žu es­te­ti­nis ste­ri­lu­mas?

– Sun­ku iš­ju­din­ti šiau­lie­čius jung­tis?

– Tur­būt, kaip ir bet ko­kį lie­tu­vį, sun­ku. Toks jau mū­sų bruo­žas. Pap­ras­čiau pa­kal­bė­ti feis­bu­ke. Tu­ri nu­tik­ti kaž­kas to­kio, kad at­si­kel­tų nuo so­fos. Kol as­me­niš­kai ne­pa­lies, tol nie­ko ne­da­rys.

Kaš­to­nų alė­ja su­si­ju­si su kar­tų at­min­ti­mi, ji da­vė pra­džią.

– Mi­tin­ge dėl bul­va­ro me­džių iš­sau­go­ji­mo skai­tė­te re­zo­liu­ci­ją. Ar ga­vo­te at­sa­ky­mą?

– Da­bar šti­lis. Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius yra pa­ža­dė­jęs, kad kaž­ką iš mū­sų ini­cia­ty­vi­nės gru­pės pa­kvies į dis­ku­si­jas su ran­go­vais ir ar­chi­tek­te. Pa­ža­das yra nu­fil­muo­tas, bet kol kas ty­lu.

– Ar ti­ki­te, kad dar kaž­ką ga­li­te lem­ti bul­va­ro is­to­ri­jo­je?

– Ma­nau, tu­rė­tų lem­ti. Lai­kai kei­čia­si, kiek ga­li­ma ig­no­ruo­ti. Re­konst­ruk­ci­ja tu­ri bū­ti pro­tin­ga: ne tik pa­mo­juo­ti kir­viais. Sa­ko­ma, kad ne­ga­li­ma spręs­ti šios pro­ble­mos, nes dings pi­ni­gai – toks ar­gu­men­tas.

Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­ni­gai da­vė daug ge­ro, bet ir at­si­su­ko ki­tu ga­lu. Lai­kas ri­bo­tas, pa­da­ry­ti ge­rą pro­jek­tą už­trun­ka, pro­jek­tai tam­pa „co­py-pa­ste“.

O juk bul­va­ras tu­ri bū­ti iš­skir­ti­nis. Prieš ke­le­tą me­tų bu­vau Me­chi­ke, ten yra bul­va­ras, ja­me maž­daug kas 15 met­rų sto­vi skulp­tū­ros. Viso­kiau­sių ga­li­ma ras­ti: ir mo­der­nių iki tra­di­ci­nių. Ei­ni ir vis su­sto­ji.

O pas mus žiū­rė­si­me į trin­ke­les. Sa­kiau: ga­lės reng­ti trin­ke­lių ga­min­to­jų su­va­žia­vi­mus.

xxxx

Skai­to­miau­sia au­to­rė

Aso­cia­ci­jos LAT­GA su­da­ry­ta­me 2018 me­tų po­pu­lia­riau­sių bib­lio­te­ko­se au­to­rių de­šim­tu­ke Li­na Žu­tau­tė – pir­mo­ji vai­kų ir jau­ni­mo li­te­ra­tū­ros gru­pė­je. Jos kny­gos paim­tos per 23 tūks­tan­čius kar­tų.

L. Žu­tau­tė ap­len­kė il­gai šia­me to­pe ka­ra­lia­vu­sį ra­šy­to­ją Vy­tau­tą Ra­čic­ką, jo kny­gos per­nai bu­vo paim­tos per 21 tūks­tan­tį kar­tų.

Vai­kams ir jau­ni­mui skir­tų kny­gų de­šim­tu­ke yra ke­tu­rios L. Žu­tau­tės kny­gos – „Ka­kė Ma­kė ir dan­tu­kų fė­jos puo­ta“ (2 vie­ta), „Ka­kė Ma­kė ir pa­vog­tas lai­kas“ (3), „Ka­kė Ma­kė ir sva­jo­nių gim­ta­die­nis“ (6) ir „Ka­kė Ma­kė ir su­per­tė­čio die­na“ (7).