Tautiškumas stumiamas į pogrindį

Tautiškumas stumiamas į pogrindį

Kelmiškis etninės kultūros mokytojas metodininkas Valdas Rutkūnas vienas iš pirmųjų Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje parengė etninės kultūros mokymo programą. Ją patvirtino švietimo ir mokslo ministras. V. Rutkūnas mano, jog šiandien tautiškumas stumiamas į atokią pakampę, o gyvosios tautinės kultūros entuziastai atsiduria pogrindyje.

Regina MUSNECKIENĖ

reginamus@skrastas.lt

Aiškinosi partijos komitetui

Vilniaus inžineriniame institute statybos mokslus baigęs Valdas Rutkūnas 1982 metais tuometėje Kelmės pirmojoje vidurinėje mokykloje subūrė mokinių ir mokytojų folkloro ansamblius.

Dvasinė veikla inžinierių traukė labiau negu statybos. Įtakos turėjo tai, kad gyveno tarp mokytojų lituanisčių – mamos Genovaitės, sesers Rimos ir žmonos Genovaitės. Nemažai įtakos turėjo ir sostinėje gyvenančios sesers Inijos bei jos vyro Jono Trinkūno senąją lietuvių kultūrą puoselėjanti veikla.

Folkloro ansambliai rengdavo garsias vakarones, išvykas į Latviją, Ukrainą. Respublikose budo tautiškumo dvasia, žmonės vis labiau gilinosi į tautinį savo identitetą ir jį propagavo.

Tuometis Kelmės pirmosios vidurinės mokyklos direktorius Zigmas Petrauskas dėl plačios tautinės Valdo Rutkūno veiklos buvo kviečiamas aiškintis į partijos komitetą. Tačiau nežlugdė mokykloje įsivyravusių patriotinių nuotaikų ir tautiškumo dvasios. Vis tiek skyrė pamokų tautiniam ugdymui, išvykoms parūpindavo transportą.

Aukso amžius

„Žadinamam tautiškumui tai buvo aukso amžius, – mena V. Rutkūnas. – Mane palaikė ir pakvietė suburti ansamblį Edvardas Žakaris, vadovavęs Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Šiaulių skyriui. Taip gimė „Ramočia“.

1987 metais surengė pirmuosius folkloro kursus. Juose kelios dešimtys žmonių mokėsi kankliuoti, gaminti kankles ir kitų tautos identitetą atskleidžiančių dalykų. Tokie kursai buvo vieninteliai Lietuvoje. Kitais metais į juos susirinko dar daugiau mokinių.

1989 metais Kelmėje surengta „Ramuvos mokykla“. Joje dalyvavo 300 žmonių. Kitais metais dalyvių skaičius padvigubėjo. Trečiaisiais jų susirinko per tūkstantį.

Kelmė tapo reikšmingu tautiškumo centru. Čia buvo rengiami seminarai mokytojams. Įkurtas Jaunimo folkloro centras. Žmonės suvokė, jog turi pažinti pamatinę savo tautos kultūrą, mylėti savo kraštą ir būti jame laimingi. Tautiškumo idėja išsiūbuota plačiai.

Naujai įkurtame Jaunimo folkloro centre įsteigta pusantro etato. Darbuotojai organizavo tautines ir kalendorines šventes, apeigas. Toliau buvo rengiami folkloro ir liaudies amatų kursai. Kadangi jie buvo mokami, sukaupta lėšų. Buvo galima įsteigti dar vieną etatą.

Bet situacija pasikeitė. „Suveikė dėsnis: jei darai 10 procentų geriau negu kiti, tave pagiria, jei 20 procentų – jau tyli, jeigu darai 50 procentų geriau, tampi priešu, kurį reikia pašalinti“, – taip vėlesnius pokyčius etnokultūros srityje apibūdina Valdas Rutkūnas.

Persona non grata

– Sakote, jog būtent tada, kai tautinės idėjos Kelmėje buvo labiausiai išsiūbuotos, jūs, tų idėjų pirmeivis, tapote persona non grata. Kodėl?

– Patyriau savo atžvilgiu šmeižto ir kitokios neteisybės. Iš darbo Jaunimo folkloro centre atleido dėl etatų mažinimo. Po kurio laiko etatų buvo įsteigta dar daugiau, tačiau ten jau įdarbinti kiti žmonės. Keitėsi valdžios mokykloje. Ten taip pat neliko vietos etninei kultūrai. Teko važiuoti į užsienį užsidirbti duonai.

Mano tikslas buvo kuo daugiau žmonių įtraukti į gyvąją etninę kultūrą. Kad kelmiškiai sueitų į būrį ne tik įtemptai repetuoti, bet ir bendrauti, švęsti, linksmintis taip, kaip linksminosi mūsų senoliai. Tai ir senosios kultūros perimamumas, ir natūralus tautos identiteto įsisavinimas, ir poilsis, ir gera sveikata.

Tuo tarpu oficialioji etninė kultūra nuėjo kitu keliu. Ji įgavo sceninio folkloro kryptį. Manau, jog tai sustabarėjęs modelis. Tokia kultūra vartotojas gali pasisotinti ir iš televizijos ekrano.

Sistema gyvosios tautinės kultūros neatpažįsta

– Jūs nenuleidote rankų. Už nė ketvirčio minimalaus atlyginimo nesiekiantį atlygį vadovaujate „Ramočios“ kolektyvui. Jis pelnė „Aukso paukštę“. Beveik visuomeniniais pagrindais dirbate su mokiniais ir suaugusiaisiais dviejuose „Knituvos“ ansamblio kolektyvuose. Iš savivaldybės gaunate šiek tiek lėšų tik projektinei veiklai. Garsūs jūsų vadovaujamų entuziastų rengiami jaunimo naktišokiai, ant piliakalnių organizuojamos kalendorinės šventės, į kurias suvažiuoja žmonių iš visos Lietuvos, įvairios apeigos.

Ar gali tautinė kultūra gyvuoti vien iš entuziazmo?

– Sistema neatpažįsta gyvosios tautinės kultūros. Faktiškai mes esame pogrindyje.

Keletas entuziastų galime numoti ranka ir toliau plėtoti tautai gyvybiškai svarbią veiklą. Tačiau dauguma žmonių, kurie dalyvauja šioje veikloje, jaučiasi diskriminuojami.

Pavyzdžiui, kultūros centrams priklausantiems kolektyvams iš biudžeto lėšų nuperkami koncertiniai drabužiai, muzikos instrumentai, apmokamos koncertinės kelionės į Vokietiją ar Italiją. Mūsų veikloje dalyvaujantys žmonės viską finansuoja patys. Jei ko nors paprašome, sako: „Jūs nepriklausote kultūros centrui“.

Bet kai rengiamos liaudies meno šventės, praverčia ir mūsų kolektyvai. Tada mus paskatina rėmėjai. Duoda porą "bambalių" alaus ir dešros lanką.

Kai mūsų kolektyvus komisija išrenka kaip geriausius ir pakviečia dalyvauti respublikinėje dainų šventėje, tada iki Vilniaus paveža.

Kai kas skleidžia dezinformaciją – esą negaliu vadovauti moksleivių folkloro kolektyvui, nes neturiu pedagogo kvalifikacijos.

Turiu etninės kultūros mokytojo metodininko kvalifikaciją, kurią man suteikė Švietimo ir mokslo ministerija. Parengiau vieną iš pirmųjų etninės kultūros dėstymo programų, kurią patvirtino ministras. Esu rengęs strategines programas ir seminarus mokytojams. Nors aukštąjį išsilavinimą įgijau ne pedagoginiame universitete, bet galiu užsiimti neformaliu ugdymu.

– Kokia etninės kultūros situacija Kelmės rajono mokyklose šiandien?

– Apverktina. Mokyklose vyko apklausos. Čia jau beveik nebeliko folkloro ansamblių, nedėstoma etninė kultūra. Moksleiviai buvo surinkę kelis šimtus parašų, kad tarp kitų dalykų galėtų pasirinkti ir etninės kultūros modulį.

Darželiuose tam skiriama šiek tiek dėmesio, bet mokyklose nėra šios veiklos tęstinumo.

Kelmės rajone buvo galima sukurti pavyzdinę tautinės kultūros bazę, tačiau etninė kultūra nelaikoma prioritetine. Į mūsų vakarones ateinantys mokiniai klausia, kodėl jų mokyklose nerengiamos tokios vakaronės.

Etninės kultūros globos pagrindų įstatymas numato puoselėti tautines tradicijas. Tačiau šalia įstatymo dar reikia ir tautinės savigarbos ir bent minimalios praktinės bazės įstatymui įgyvendinti.

Keista, bet prieš dvidešimt metų buvo žymiai daugiau folkloro ansamblių. Tada kūrėme tautinio ugdymo sistemą. Tautinės nuotaikos augo. Šiandien kažkoks gėdingas atoslūgis.

Į jaunimo smegenis pumpuojama amerikoniškai europietiška kultūra. Kai kurie moksleiviai jau ir kalba su anglišku akcentu. O mes žiūrime nuleidę rankas ir nieko nedarome, kai tautiškumas lyg ujamas šuo slepiasi atokiausioje pakampėje.

Asmeninės nuotr.

GYVYBĖ: Kelmiškis etninės kultūros skleidėjas ir puoselėtojas Valdas Rutkūnas sako, jog vien scenoje atliekamos liaudies dainos ir šokiai neįleis šaknų į jaunosios kartos širdis, nes ji yra tik stebėtoja. Etninė kultūra gyvuos ir nepasimirš tik tada, kai visi ja gyvensime.

TRADICIJOS: Daug „Knituvos“ ansamblio švenčių vyksta gamtoje.

SUSIDOMĖJIMAS: Į senosiomis tradicijomis garsias vakarones susirenka labai daug jaunimo.