Naujausios
Saulėtas Pusiaužiemis žada gražią vasarą ir gerus metus
Štai ir sulaukėme sausio 25 dienos – Pusiaužiemio. Vieni džiaugiasi žiemos išdaigomis, kiti keiksnoja, kad pagailėjusi sniego užleido speigą ir sukėlė rūpesčių. Sakoma, kad šiandien barsukas verčiasi ant kito šono. Jeigu Pusiaužiemis saulėtas, laukia graži vasara ir geri metai.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Barsukas išsigąsta šešėlio
Sausio 25-oji tradiciniame kalendoriuje – Pusiaužiemis. Mūsų senoliai pasakytų: „Diena pailgėjo per avinuko šuolį“. Nuo saulėgrįžos diena jau pailgėjo viena valanda ir devyniomis minutėmis.
Kam įkyrėjo žiema, gali išbandyti senolių patarimą. Tereikia sutikus ir suskaičiavus dvylika praplikusių vyriškių ties dvyliktuoju šūktelėti: „Prapulk!“ Ir šaltis dings. Tik kaip sužinoti, kuris sutiktasis visiškai plikas, kai spaudžiant šaltukui visi užsimaukšlinę kepures?
Liturginiame kalendoriuje ši diena skirta pirmųjų krikščionių persekiotojo Sauliaus stebuklingam atsivertimui paminėti. Jis tapo vienu uoliausių Kristaus mokslo skleidėjų tarp to meto pagonių, žinomu apaštalo Pauliaus vardu. Kadangi tai nėra privaloma bažnytinė šventė, žmonės tą dieną į bažnyčią neskubėdavo. Tačiau visi labai įdėmiai stebėdavo orus.
Etnologas Libertas Klimka „Šiaulių kraštui“ sakė, jog tikėta, kad tos dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę. Jeigu saulėta, buvo spėjama, kad bus graži vasara ir geri metai. Jeigu lyja ar sninga, javai dar laukuose supus. Pučia smarkus vėjas – tarp žmonių kilsią neramumų.
Sakoma, kad tą dieną miške savo oloje ir barsukas nubunda ir iškiša galvą apsidairyti. Jeigu šviečia saulė, išsigąsta savo šešėlio ir sprunka atgal į savo guolį. Žinoma, taip ir neprasimankštinęs. Koks gali būti miegas ant nugulėto šono? Prastas. Taigi – sniegas greit susmegs ir ateis ilgai lauktas ankstyvas pavasaris. Jeigu bus apniukę, barsukas pasivaikščios po mišką, visur pripėduos, o pagal tai ir suprasime, kad barsukas apsivertė ant kito šono ir vėl kietai įmigo. Pavasario sulauksime negreitai. Jis bus ir vėlyvas, ir šaltas.
Pusiaužiemio darbai
L. Klimkos žodžiais, liaudiški papročiai pataria šią dieną žadinti gamtos gyvastį. Ūkininkai pasižiūrėdavo, ar dar pakankamai likę pašaro gyvuliams kitai žiemos pusei. Šeimininkės – ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki pat naujo derliaus. Jeigu naminuką kaukutį šeimininkė pamalonino, pasiūdama lininius marškinėlius, skalsos ir daržinėje, ir troboje nepritrūks.
Sodininkai apeidavo sodą, papurtydavo apšarmojusias obelis ir pažadindavo gyvybę. Bitininkai nuėję į savo bityną pabelsdavo į apsnigtus avilius. Išgirdę bitelės persikels ant kito korio.
Tik jokiu būdu nereikėtų liesti nieko, kam gali kirmėlės pakenkti. Ne veltui ši diena dar ir Kirmėline vadinta. Dzūkai tą dieną net bulvių niekada nevalgydavo, kad vasarą jos nesukirmytų. Vyrai malkų iš miško neveždavo ir net nekapodavo, kad į medieną graužėjai neįsiveistų.
Žemaičių moterys vilnų neverpdavo ir jų nekaršdavo, nes kandys įsiveis, drabužius išvarpys. Vyrai kirvio į rankas neimdavo, nieko iš medžio nedarydavo, kad kinivarpos medienos neišvagotų. Aukštaičiai net be obuoliukų, morkų, burokų tą dieną stengdavosi išsiversti.
Archajiška šventė
Kodėl Pusiaužiemis dar vadinamas Kirmėline, Kirmių diena, Krikštais, Kumeliuko krikštynomis?
Etnologas E. Klimka pasakojo, kad kitados labai svarbus laiko atskaitos taškas būdavo pirmasis plono mėnulio pjautuviuko pasirodymas vakaro žarose po žiemos saulėgrįžos. Tradicinėje kultūroje tai išliko dabar jau visai užmirštos Krikštų šventės nuotrupomis. Senaisiais laikais būdavo žadinami troboje laikomi žalčiai, kviečiami paragauti – „pakrikštyti“ apeiginių valgių.
Jei lininiu rankšluosčiu užsliuogę ant stalo žalčiai dvišakiu liežuvėliu „pakrikštydavo“ visus patiekalus, žmonės tikėdavosi gerų metų. Todėl ir pagoniškasis Krikštų šventės pavadinimas – Kirmių, arba Kirmėlių, diena.
Aukštaitijos jaunimas dar XIX – XX amžių sandūroje pirmąkart tais metais pasirodžiusį ploną mėnulio pjautuviuką sutikdavo „Kumeliuko krikštynomis“. Vaišėms būdavo ruošiami savotiški pyragiukai – „kamukai“ iš šutintų žirnių, sutrintų aguonų ir kanapių bei medaus. Šventės pavadinimas susijęs su senuoju kalendoriumi. Jo algoritmas užkoduotas mįslėje: „Seredoj, subatoj gimė Dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom. Kas?“ Atsakymas: „Jaunas mėnulis“.
Anot E. Klimkos, priešistoriniais laikais medžiotojų genčių žmonės skirdavo tik du metų laikus – žiemą ir vasarą. Šiltąjį pusmetį miške viešpatauja meška, snieguotąjį – briedis. Įdomu, kad mūsų tautos tradicinėje kultūroje iki šiol dar žymūs šių žvėrių kulto pėdsakai. Sakoma, kad per Pusiaužiemį meška ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną.
„Pusiaužiemis – tik viena iš tradicinių metų švenčių. O kokios tautos istorinės patirties gelmės prasiveria ėmus gilintis į jos papročius!“ – susižavėjęs sako etnologas E. Klimka.
Redakcijos archyvo nuotr.
PAPROČIAI: Etnologas, profesorius Libertas Klimka kviečia ir šiuolaikiniame gyvenime prisiminti senuosius papročius. „Pusiaužiemis – tik viena iš tradicinių metų švenčių. O kokios tautos istorinės patirties gelmės prasiveria ėmus gilintis į jos papročius!“, – susižavėjęs sako jis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PUSIAUŽIEMIS: Šįmet Pusiaužiemį gamta pasitinka su speigu, bet beveik be sniego.
STEBĖJIMAS: Per Pusiaužiemį žmonės įdėmiai stebėdavo orus: tos dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę.
