Naujausios
Gegužinės brandino Lietuvą
Šiemet sukanka 115 metų pirmajai Šiaulių gegužinei, vykusiai Aleksandrijos dvare. Pasak „Aušros“ muziejaus muziejininkės Vilmos Karinauskienės, greta gyvųjų paveikslų, vaidinimų gegužinėse susibūrusi šviesuomenė sprendė svarbius atbundančios Lietuvos klausimus.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pirmasis impulsas
Pirmosios gegužinės data laikoma 1899 metų birželio 12 diena. Gegužinė, Zubovų sutikimu, organizuota Aleksandrijos dvare netoli Šiaulių.
Pasak muziejininkės V. Karinauskienės, vienu metu pirmosios gegužinės data buvo nurodoma 1894 metai, bet tyrinėtojai šią datą paneigė.
Pirmoji gegužinė buvo organizuota šiauliečio Augustino Janulaičio, tuomečio Maskvos universiteto studento, vėliau – žinomo istoriko.
Gegužinėje daug žmonių nebuvo, dalyviai kviesti per pažįstamus.
„Ši gegužinė davė tradiciją kitoms gegužinėms, kurios buvo pramintos Didžiosiomis. Atrodo, iš kur toks pavadinimas, nes iš pirmo įspūdžio gegužinė – tam tikras susibūrimas, padainavimas, pasišokimas. Bet šios gegužinės turėjo kitą aspektą – greta gyvųjų paveikslų, vaidinimų gegužinėse susibūrusi šviesuomenė sprendė svarbius atbundančios Lietuvos klausimus. Į gegužines atvykdavo Lietuvos šviesuoliai“, – pasakoja V. Karinauskienė.
Teigti, kad gegužinė buvo slapta, negalima – toks susibūrimas kaip tik buvo būdas legalizuotis. Nors buvo draudžiama lietuviška spauda, ribojamas lietuvių kalbos vartojimas, bet šokti, dainuoti buvo galima.
Palankios sąlygos
Kodėl gegužinių judėjimas prasidėjo Šiauliuose? Pasak muziejininkės, Šiauliai buvo strategiškai patogi vieta dėl geležinkelio. Į gegužines atvykdavo studentija, inteligentija iš visos Lietuvos, Rusijos imperijos, užsienio universitetų.
Be to, XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje miestas buvo vienas iš kultūrinių centrų Lietuvos teritorijoje. Čia buvo susispietęs gausus lietuvių inteligentijos ratas.
Didelis indėlis atitenka Šiaulių gimnazijai. Nepaisant to, kad gimnazija buvo griežtai kontroliuojama carinės administracijos, ją pasiekdavo demokratinės idėjos, kalėsi lietuviškosios kultūros pradas.
Tai rodo įvairios slaptos organizacijos gimnazijoje. Slaptame lietuvių kalbos būrelyje susirinkę gimnazistai mokėsi lietuvių kalbos. Šio būrelio vadovas buvo iš tremties grįžęs ir kurį laiką Šiauliuose gyvenęs Jonas Jablonskis. Gimnazijoje išaugę visuomenininkai vėliau organizavo, koordinavo veiklą Šiauliuose.
Pasak muziejininkės, Šiauliai galėjo pasistiprinti bajorija, kuri pritariamai žiūrėjo į lietuvišką judėjimą. Tai – Lukauskiai, Gruzdžiai, Dobužinskiai, kitos šeimos. Išskirtinis vaidmuo tenka Zubovams, kurie labai palaikė lietuvišką kultūrą, buvo kultūros, švietimo mecenatai.
Zubovų dėka Šiauliuose buvo vienas iš draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimo punktų. Zubovų Gubernijos sandėliuose laikyta draudžiama spauda, tuščiose alaus statinėse ji buvo gabenama iš Gubernijos dvaro Karaliaučiaus keliu.
„Žinant šį kontekstą, nenuostabu, kad pirmosios gegužinės, pirmieji lietuviškosios kultūros pasireiškimai ir susibūrimai vyko būtent Šiauliuose“, – sako V. Karinauskienė.
Nepriklausomybės idėja
Po pirmosios gegužinės organizavimo tradiciją perėmė Povilas Višinskis, Šiaulių gimnazijos absolventas, mokytojavęs Kurtuvėnų dvare. Organizatoriai tardavosi J. Jablonskio bute.
1903 metais gegužinė vyko Bubiuose, Dmitrijaus Zubovo dvare.
„Antroji Šiaulių gegužinė jau vadinama Didžiąja. Ši gegužinė labai reikšminga, joje dalyvavo Žemaitė, J. Biliūnas. Greta meninės, kultūrinės programos buvo aptariami draudžiamos lietuviškos spaudos – „Varpo“ – leidybos klausimai“, – sako V. Karinauskienė.
Šioje gegužinėje, ko gero, pirmą kartą P. Višinskio kalboje nuskambėjo pareiškimas apie politiškai nepriklausomą Lietuvą – iškelta mintis, kad lietuvių tauta turi turėti savo valstybę.
1904 metais gegužinė vyko Kairiuose, Zubovų dvare. Šioje gegužinėje greta meninių, kultūrinių reikalų vyko Lietuvos demokratų partijos suvažiavimas.
1905 metų gegužinė persikėlė į Andrijavos dvarą. Čia politiniuose debatuose įvairius klausimus sprendė susirinkę socialdemokratai.
Pasak muziejininkės, revoliucinių metų nuotaikos persidavė ir į Lietuvą, situacija tuo metu buvo įtempta. 1905 metų gegužinė pasižymėjo po spektaklio įvykusiu susirėmimu su carine kariuomene.
„Vienas iš gegužinės dalyvių pabėrė atsišaukimų, caro valdininkai į tai reagavo. Kitose gegužinėse jie laikėsi nuosaikiai, gal padėjo ir Zubovų įtaka. Žinoma, į gegužinių reiškinį buvo žiūrima neigiamai, bet didesnių susidūrimų nebuvo“, – sako V. Karinauskienė.
Tęsė tradiciją
Pasak muziejininkės, vėlesnės gegužinės keitėsi. Lietuviškojo sąjūdžio vaidmuo nuėjo į antrą planą, gegužinės įgavo kultūrinio renginio pobūdį.
Įsisteigusi „Varpo“ draugija pradėjo specialiai gegužinėms rengti spektaklius. Spektaklius šiai draugijai režisavo Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė. Sustiprėjo meninė programa: režisuoti spektaklių atvažiuodavo ir G. Landsbergis-Žemkalnis. Gegužinėse yra dalyvavęs K. Petrauskas, vėliau – J. Tallat-Kelpša.
Šiauliuose gegužinės vyko iki Pirmojo pasaulinio karo, tradicija išliko ir tarpukariu.
1934 metais gegužinė vėl nuskambėjo – buvo minimas pirmosios Šiaulių gegužinės 35-metis.
Vėl susirinkta Aleksandrijoje, simboliškai prie tikro skruzdėlyno, kuris simbolizavo nuveiktą darbą, atidengtas akmuo, ant jo buvo iškalta „1899 Labora 1934“.
Vėliau gegužinės dalyviai patraukė į Bubius, čia vyko liaudies meno darbų paroda-pardavimas, varžybos, konkursai, suvaidintos inscenizuotos lietuviškos vestuvės, dalytasi prisiminimais iš pirmųjų gegužinių.
1992 metais gegužinė buvo sugrįžusi į Aleksandriją, o 2008 metais – į grafo Zubovo parką Bubiuose.
Būta aistrų
„Gegužines amžininkai įvardijo pirmaisiais lietuvių parlamentais. Jose susirinkdavo įvairių besiformuojančių politinių pažiūrų atstovai. Jie sutarė Lietuvos kūrimo klausimu, bet turėjo skirtingas pažiūras, gimdavo debatai, netgi nesutarimai. Tai – lietuviškojo politinio gyvenimo užuomazgos“, – sako V. Karinauskienė.
Gegužinės turi ir dar vieną aspektą – į gegužines rinkdavosi lietuviškos kultūros puoselėtojai, tad kūrėsi ir lietuviškos šeimos.
P. Višinskis su žmona Juzefa Mikuckaite susipažino būtent gegužinėje.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
REIKŠMĖ: „Gegužinės buvo labai reikšmingos Lietuvos istorijai, jos buvo pradžia tolesnių darbų, kurie vėliau persikėlė į Vilnių“, – sako „Aušros“ muziejaus muziejininkė Vilma Karinauskienė.
AKMUO: Paminklinis akmuo Aleksandrijoje, skirtas pirmajai Šiaulių gegužinei paminėti.
Fotografijos iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių
DALYVIAI: 1904 metų Šiaulių gegužinės dalyviai Gimbutiškių miške, tarp Gubernijos ir Ginkūnų. Manoma, kad fotografavo Bronius Laucevičius-Vargšas.
SUGRĮŽTUVĖS: 1992 metų gegužinės Aleksandrijoje dalyviai prie paminklinio akmens.
GEGUŽINĖ: Muzika ir šokiai Aleksandrijos gegužinėje 1992 metais.
