Naujausios
KOMENTARAS
Apie laisvės vertę ir kainą
Regina MUSNECKIENĖ
Sausio tryliktąją miesto vidury sukūrėme laužą. Kas atėjo paklausyti patriotinių kalbų. Kas pavalgyti veltui dalijamos kareiviškos košės.
Jaunas gimnazijos mokytojas atnešė melsvų neužmirštuolių. Kad nepamirštume, jog laisvė kainavo keturiolika gyvybių.
To neįmanoma pamiršti. Nes lyg ugnikalnis išsiveržęs kelis dešimtmečius slėptas lietuvių susitelkimas ir patriotizmas tąkart neturėjo analogų pasaulyje.
Istorine data tapusios sausio tryliktosios simboliai lyg piniginėje saugomas čekis, nuolat kalba apie skausmingai didelę laisvės kainą.
O kokia yra mūsų laisvės vertė? Ar visi išmokome ją pažinti ir patirti? O gal ne visiems tai duota? Ne visi esame to verti? Bet ar ne mes patys kasdien turime kurti ir didinti Tėvynės laisvės vertę? Deja, atrodo, jog mūsų gyvenimas kuriamas taip, kad laisvė kuo greičiau nuvertėtų.
Laisvė pati savaime nesuteikia didesnių galimybių. Galimybes atrasti arba sukurti turime patys. O kurti sunkiau negu pasinaudoti tuo, kas sukurta. Tai ir naudojamės.
Valdžios viršūnėlės skina ir su apetitu valgo tautos išauginto laisvės medžio vaisius. Kas lieka, atiduoda be perstojo besiveisiančioms biurokratinėms kontoroms.
Didžioji dalis lietuvaičių dirba už gyvybei palaikyti numetamus grašius, o už galimybę egzistuoti moka pasaulinėmis kainomis. Tai palūkanos už paranormalią išrinktųjų laisvę.
Nenorintys to daryti braukia į užsienį ir naudojasi ten jau sukurtomis galimybėmis.
Kai kas smerkia juos, kad paliko Tėvynę, neuždirba pensijų savo tėvams. Tačiau klausti galima ir kitaip. Ar ne juos apleido ir paliko Tėvynė?
Atminties dar nepraradusi vyresnioji karta mūsų laisvę kartais lygina su sovietine okupacija. Ir dar drįsta pasakyti, kad žmogui gyventi anais laikais buvo lengviau ir geriau. Tuomet juos kaltina sovietinių laikų nostalgija.
„Bet ar tie ponai, kurie kaltina, patys ne iš sovietinių laikų? Gal jie atėjo iš antikos? – klausia mokytoja Janina iš Radviliškio rajono. – Ar toje keikiamoje sovietinėje erdvėje mes išaugome blogesni? Ar buvo anksčiau tiek banditų? Kad Lietuvoje taip gerai, kodėl tų pačių seimūnų ir ministrų vaikai bėga į užsienius? Sako, buvome rusinami. Bet lietuvių kalba buvo labiau gerbiama ir puoselėjama negu dabar. Dar skaityti nemokantis darželinukas jau vograuja angliškai. Visokiuose šou – vien angliškos dainos. Lietuviška daina tapo tokiu pat deficitu kaip anuomet žirneliai.“
Daugelį brandesnio amžiaus Lietuvos eilinių, kuriems sovietiniais laikais nereikėjo dalyvauti nuožmioje konkurencinėje kovoje dėl duonos kąsnio, žeidžia rūsti, geresnės ateities jau nebežadanti šiandiena. O jie dar kaltinami sovietinių laikų nostalgija.
Bepigu gudruoliams, kurie lyg iš žalčio odos per akimirką išsinėrė iš sovietinio kailio ir tapo laisvi laisvos Lietuvos patriotai, prezidentai, ministrai, merai, vedėjai, patarėjai, Briuselio veikėjai...
Ar jie tikrai toliaregiškesni už kaimo mokytoją, renkančią parašus, kad užsieniečiams nebūtų galima parduoti Lietuvos žemės? Ar tik bestuburiai ir bedvasiai, kas savaitę galintys išpurtyti senąją patirtį lyg dulkes iš prie durų gulinčio kilimėlio?
Kartais dingojasi, kad mūsų iškovota laisvė buvo sukeista su kažkuo kitu. Kaip ligoninėse kartais netyčia sukeičiami naujagimiai...
Gal tas kelerių metų džiaugsmas, kai patys tvarkėmės kaip tinkami buvo tik laisvės miražas? Tik gerai apgalvotas naujojo Europos padalijimo planas?
Kuo dabar pasireiškia laisvos Lietuvos žmogaus laisvė? Galimybe išvažiuoti padirbėti užsienio ponams? Galimybe visiškai palikti Lietuvą? Galimybe išsižadėti tėvų, pasislėpti nuo artimųjų? Galimybe svetur slapstytis nuo teisingumo? Galimybe parduoti senelių prakaitu aplaistytą Lietuvos žemę?
Ar tai yra ta tikroji laisvė ar tik jos surogatas?
Juk daug naujų dalykų naiviai mūsų tautai brukama vietoj tradicinių laiko patikrintų vertybių. Šalia skirtingų lyčių žmonių santuokos siūlo įteisinti dviejų vyrų ir dviejų moterų šeimas.
Vietoj sąžiningo darbo savo Tėvynei ir galimybės oriai gyventi savo namuose atsiveria galimybė nerti į globalėjantį pasaulį.
O tai reiškia paminti rūpestį Tėvyne. Sumenkinti sunkiai iškovotos laisvės vertę.
„Ne už tokią laisvę kovojau, – viename renginyje išėjęs į tribūną rėžė Sausio tryliktąją prie parlamento šalęs kelmiškis. – Bijau užeiti į parduotuvę. Kad neužsimanyčiau skanesnio kąsnio. To, kas iš pensijos lieka nuo vaistų, užtenka tik manams.“
Kokia laisvės vertė šitam laisvės gynėjui ir šimtams tūkstančių kitų Lietuvos pensininkų? Ką davė laisvė milijonui dar dirbančių žmonių? Ir kam naudinga, kad laisvės vertė taip niekingai sumažėtų? Gal tiems, kurie ruošiasi ją perparduoti lyg komiso prekę?
Kartais atrodo, jog ne mes emigruodami paliekame Tėvynę, o Tėvynė palieka mus. Kasdien po pėdą kažkokia nematoma jėga ją stumia į globalizacijos nasrus.
Ar laisvė buvo verta tik tiek, kad pasaulis mus laisvai prarytų?
Patriotai surinko per tris šimtus tūkstančių parašų, kad dėl žemės pardavimo užsieniečiams tauta referendumu išreikštų savo valią. Gal referendumas, jeigu jis įvyks, sustabdys nuo mūsų sparčiu žingsniu tolstančią Tėvynę?
