Savanorių vadas: "Mes eisime pirmieji, bet visa kita - visuomenė"

Pri­si­kė­lu­si rink­ti­nė

M. Stat­kus gi­mė Kau­ne, užau­go, mo­kyk­lą bai­gė Pa­pi­lė­je (Ak­me­nės r.).

Į Šiau­lius ka­ri­nin­kas grį­žo po kiek dau­giau nei 20 me­tų: bai­gęs Ka­ro aka­de­mi­ją, 1997–1998 me­tais bu­vo pa­skir­tas va­do­vau­ti Mo­to­ri­zuo­to­sios pės­ti­nin­kų bri­ga­dos "Ge­le­ži­nis vil­kas" Šiau­lių KK Vai­do­to var­do mo­to­de­san­ti­niam ba­ta­lio­no bū­riui Bri­duo­se.

"Tuo­met bu­vau lei­te­nan­tas, da­bar ma­jo­ras. Tuo­met bu­vau ne­ve­dęs, da­bar į Šiau­lius at­vy­kau su šei­ma", – šyp­so­si va­das.

Apie ka­riuo­me­nę M. Stat­kus pra­dė­jo gal­vo­ti bū­da­mas aš­tun­to­je kla­sė­je.

"Jau­čiu, kad esu, kur tu­riu bū­ti. Kar­tais sun­ku, bet kar­tu – ir leng­va. Rei­kia gy­ven­ti čia ir da­bar, ati­duo­ti 100 pro­cen­tų to, ką ga­li, pa­da­ry­ti ge­riau­sia, nuo­lat to­bu­lė­ti. Po to dar­bai, poel­giai bus daug pasakantys", – sa­ko M. Stat­kus.

Va­do ka­bi­ne­te į akis kren­ta Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos 6-osios rink­ti­nės vė­lia­va. Jos is­to­ri­ja – ypa­tin­ga. Rink­ti­nė bu­vo įkur­ta 1991 me­tais, bet 2006 me­tų rug­sė­jo 29 die­ną reor­ga­ni­zuo­ta, vė­lia­va per­duo­ta Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jui. Kai 2011 me­tais spa­lio 3 die­ną rink­ti­nė iš nau­jo įkur­ta, vė­lia­va iš mu­zie­jaus grį­žo at­gal.

"Pats Pri­si­kė­li­mo rink­ti­nės pa­va­di­ni­mas ro­do, kad rink­ti­nė pri­si­ke­lia", – šyp­so­si va­das. Daug dė­me­sio ka­ri­nin­kas da­bar ski­ria is­to­ri­jai, do­mi­si par­ti­za­nų Pri­si­kė­li­mo apy­gar­da, sie­kia iš­siaiš­kin­ti mū­šių, bun­ke­rių, ka­pų vie­tas ir švies­ti ka­rius sa­va­no­rius.

"Kiek­vie­na šei­ma tu­ri sa­vo is­to­ri­ją, o vals­ty­bės is­to­ri­ja – mū­sų pa­grin­das. Ką po­ten­cia­lus prie­ši­nin­kas ban­do in­for­ma­ci­nia­me ka­re? Iš­muš­ti mū­sų iden­ti­te­tą, pa­vyz­džiui, kves­tio­nuo­ti Žal­gi­rio mū­šio svar­bą. Tie da­ly­kai yra ker­ti­niai, rei­kia su­vok­ti jų svar­bą. Is­to­ri­jos neiš­ma­ny­mas su­ke­lia chao­są, žmo­nės ne­be­ži­no, kuo ti­kė­ti", – sa­ko M. Stat­kus.

Len­ty­no­se ri­kiuo­ja­si da­lis M. Stat­kaus pro­gi­nių mo­ne­tų ko­lek­ci­jos, liu­di­jan­čios kar­je­ros žings­nius. Kiek­vie­na tu­ri sa­vo is­to­ri­ją: at­ke­lia­vo iš Ira­ko, Ko­so­vo ar Uk­rai­nos, nau­jau­sia – iš Bal­ti­jos gy­ny­bos ko­le­džo Es­ti­jo­je, mi­nė­ju­sio įkū­ri­mo 20-me­tį.

Pla­tus spekt­ras

– Ko­kia jū­sų rink­ti­nė?

– Rink­ti­nė­je yra apie 800 ka­rių sa­va­no­rių ir iki 100 pro­fe­si­nės ka­ro tar­ny­bos ka­rių. Aš esu pro­fe­si­nės ka­ro tar­ny­bos ka­rys.

Ka­rio sa­va­no­rio su­tar­tį pa­si­ra­šo tin­kan­tys pa­gal fi­zi­nes, mo­ra­li­nes sa­vy­bes, ne­baus­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čiai.

Mū­sų rink­ti­nės sta­tis­ti­nis vi­dur­kis – 26 me­tai. Pa­gal įsta­ty­mą Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­go­se pi­lie­čiai ga­li tar­nau­ti nuo 18 iki 60 me­tų, spekt­ras pla­tus. Pas mus vy­riau­si yra 58 me­tų, jie se­niai tar­nau­ja sa­va­no­riais.

Atei­na įvai­riau­sių spe­cia­ly­bių žmo­nės, yra ir dak­ta­rų, ir po­li­ci­nin­kų, ir ug­nia­ge­sių, ir vi­rė­jų. Iš­si­la­vi­ni­mas – nuo vi­du­ri­nio iki ma­gist­ro laips­nio.

Mer­gi­nų tu­ri­me iki 20 pro­cen­tų.

– Ki­lus ka­rui Uk­rai­no­je, pa­dau­gė­jo no­rin­čių­jų tar­nau­ti Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je. Ko­kia da­bar si­tua­ci­ja?

– 2014 me­tų įvy­kiai Uk­rai­no­je su­pur­tė vi­suo­me­nę. Ga­liu nu­ra­min­ti, esa­me sau­gūs, bet džiau­giuo­si, kad di­džio­ji da­lis vi­suo­me­nės su­pra­to, jog jie yra tai­kos ir vals­ty­bės sau­gu­mo da­lis. Mes, ka­riuo­me­nė, esa­me strė­lės ant­ga­lis, ei­si­me pir­mie­ji, bet vi­sa ki­ta – vi­suo­me­nė. Vi­suo­me­nės pa­lai­ky­mas yra be ga­lo svar­bus. Po įvy­kių Uk­rai­no­je su­si­do­mė­ji­mas tar­ny­ba suin­ten­sy­vė­jo ir da­bar jis yra pa­sto­vus, be svy­ra­vi­mų.

–- Kiek per me­tus į rink­ti­nę atei­na nau­jų žmo­nių?

– Sta­tis­tiš­kai šim­tas žmo­nių atei­na, de­vy­nias­de­šimt išei­na, vyks­ta at­si­nau­ji­ni­mo pro­ce­sas. Vie­ni atei­na no­rė­da­mi iš­ban­dy­ti sa­ve, ki­tam drau­gai re­ko­men­duo­ja, tre­čias no­ri įgy­ti ži­nių, įgū­džių ar at­lik­ti al­ter­na­ty­vią tar­ny­bą.

Pas­te­bė­jau: jei vai­kai paau­gin­ti, vy­res­niems tai – kaip ho­bis, lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­das, sa­vait­ga­lį iš­va­žiuo­ti į pra­ty­bas, pra­leis­ti lai­ką ki­taip, nei įpras­ta. Tuo pa­čiu taip ren­gia­si kraš­to gy­ny­bai. Žmo­gaus po­rei­kiai – nau­da vals­ty­bei.

– Bu­vo lai­kas, kai ka­riai sa­va­no­riai jau­tė­si nu­skriaus­ti dėl fi­nan­sa­vi­mo. Kaip yra šian­dien?

– Jei pa­si­kvies­tu­mė­me ka­rį sa­va­no­rį ir pa­žiū­rė­tu­mė­te į ma­ne, ne­pa­ma­ty­tu­mė­te jo­kio skir­tu­mo – tu­riu gal­vo­je ap­ran­gą, ap­rū­pi­ni­mą, gink­luo­tę. Aš neat­si­me­nu to­kio lai­ko. Da­bar su­da­ry­tos tos pa­čios fi­nan­si­nės są­ly­gos, kaip ir pri­va­lo­mo­sios ka­ro tar­ny­bos ka­riams, mo­ka­mas at­ly­gis už tar­ny­bą, prie­dai, esant po­rei­kiui, kom­pen­suo­ja­mos trans­por­to iš­lai­dos ir ki­ta.

Ta­po la­biau ma­to­mi

– Į Šiau­lius at­vy­ko­te iš Es­ti­jos, kur Bal­ti­jos gy­ny­bos ko­le­dže bai­gė­te Jung­ti­nio va­do­va­vi­mo ir ope­ra­ci­nio šta­bo lyg­mens kur­sus. Ką jie su­tei­kė?

– Prieš tai tar­na­vau Vil­niu­je (Sau­su­mos pa­jė­gų šta­bo vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jas per­so­na­lui ir ad­mi­nist­ra­vi­mui – red.). Stu­di­jos ko­le­dže su­tei­kė ga­li­my­bę įsi­gi­lin­ti į re­gio­no sau­gu­mo si­tua­ci­ją, iš­mok­ti veik­ti ope­ra­ci­nia­me lyg­me­ny­je.

Kad pa­ma­ty­tum bend­rą pa­veiks­lą, rei­kia at­si­trauk­ti. At­sit­rau­kęs pa­ma­tai, jog sau­gu­mas nė­ra vie­nin­te­lis Lie­tu­vos iš­šū­kis. Jie įvai­ria­ly­piai – ne tik ka­ri­nės di­men­si­jos, bet ir po­li­ti­nės, eko­no­mi­nės, in­for­ma­ci­nės. Vi­sos da­lys są­vei­kau­ja sau­gu­mo sri­ty­je, svar­bu su­vok­ti pro­ce­sus. Ka­riuo­me­nė yra to pa­veiks­lo da­lis.

– KASP 6-ajai rink­ti­nei va­do­vau­ja­te nuo lie­pos mė­ne­sio, tar­ny­bą pra­dė­jo­te ak­ty­viai, su­si­ti­ki­mais. Ska­ti­na­te bend­ra­dar­bia­vi­mą?

– Ma­no tiks­las toks – jei čia ma­no at­sa­ko­my­bės ra­jo­nas, aš jį tu­riu su­vok­ti: pa­žin­ti vie­to­vę, žmo­nes, sa­vo ka­rius, pa­ma­ty­ti, kaip ga­liu vyk­dy­ti iš­kel­tas už­duo­tis.

Pir­mas eta­pas – su­si­pa­žin­ti su vi­so­mis kuo­po­mis. Ma­no re­gio­nas api­ma Ma­žei­kius, Ak­me­nę, Jo­niš­kį, Pak­ruo­jį, Rad­vi­liš­kį, Kel­mę, Tel­šius, Šiau­lius: dvi ap­skri­tys.

Kuo­pos iš­dės­ty­tos re­gio­ni­niu prin­ci­pu ir mū­sų, sa­va­no­rių, prin­ci­pas yra te­ri­to­ri­nė gy­ny­ba. Žmo­nės gins sa­vo gy­ve­na­mą­ją vie­tą, sa­vo kai­mus, mies­te­lius. Ka­ry­bai la­bai svar­bu ži­no­ti vie­to­vę – ko­kie kal­ne­liai, upe­liai ir pa­na­šiai. Vie­to­vė – le­mia­mas fak­to­rius, ku­ris ne­kin­ta.

Bū­ti­na glau­džiai bend­ra­dar­biau­ti su me­rais, val­džios at­sto­vais, kad jie ži­no­tų mū­sų ga­li­my­bes, ir, rei­ka­lui esant, vie­ni ki­tus pa­rem­tu­me, jei kil­tų ekst­re­ma­li si­tua­ci­ja ci­vi­li­nia­me sek­to­riu­je.

Tuo la­biau, kad Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gos nuo lie­pos 1 die­nos pra­dė­jo vyk­dy­ti Tai­kos me­to už­duo­čių pa­jė­gų funk­ci­jas.

– Rug­sė­jį ofi­cia­liai iš Pak­ruo­jo gat­vės per­si­kė­lė­te į bu­vu­sį teis­mo pa­sta­tą Vil­niaus gat­vės bul­va­re. Kaip po­ky­čiai?

– Man pa­si­se­kė, per­si­kraus­ty­mas – anks­tes­nio va­do įdir­bis. Ma­tau, kad žmo­nių mo­ra­lė, po­žiū­ris į dar­bą pa­ge­rė­jo: pa­ge­rė­jo ir dar­bo są­ly­gos, su­si­sie­ki­mas, mies­to cent­ras ska­ti­na pa­si­temp­ti, esa­me la­biau ma­to­mi.

– Ar mies­tie­čiams įdo­mu, kas įsi­kū­rė cent­re?

– Kai ei­nu į tar­ny­bą, už­klau­sia. Kar­tais dar ieš­ko teis­mo. Su­si­da­rė įspū­dis, kad ap­lin­ki­niams ge­rai, jog pa­sta­tas ne­tuš­čias. Pa­si­džiau­gia, kad ka­riš­kiai draus­mins.

Su­tar­tis su Tur­to ban­ku yra pa­si­ra­šy­ta ke­le­riems me­tams. Kol kas mums čia vis­kas tin­ka ir pa­tin­ka, į nau­dą bū­ti ar­čiau vi­suo­me­nės, Šiau­lių bend­ruo­me­nės. Už­mez­gė­me kon­tak­tus su Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čia, Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­ja, Didžd­va­rio gim­na­zi­ja. Vie­nas me­ras vie­no­je pu­sė­je (Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė – red.), ki­tas – ki­to­je (Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė), čia tik­rai pa­to­gu.

– Ko­kie ar­ti­miau­si rink­ti­nės pla­nai, pra­ty­bos?

– Šią sa­vai­tę vyks­ta "Tvir­to sky­do" pra­ty­bos Pa­ne­vė­žio ap­skri­ty­je, de­le­guo­ja­me vie­ną prie­šo veiks­mų imi­ta­vi­mo kuo­pą. Spa­lio 25–27 die­no­mis vyks pa­grin­di­nės sky­rių ver­ti­na­mo­sios pra­ty­bos "Sau­lės kir­tis" Ma­žei­kių priei­go­se.

Es­mi­nis tiks­las – įver­tin­ti, kaip at­lie­ka­me tai­kos me­to už­duo­tis, kaip ge­ba­me vyk­dy­ti mū­šį ap­gy­ven­din­to­je vie­to­vė­je, mies­to priei­go­se.

Da­bar­ti­nių ka­ri­nių konf­lik­tų ten­den­ci­ja – vis­kas vyks­ta ap­gy­ven­din­to­je te­ri­to­ri­jo­je. Rei­kia įver­tin­ti daug fak­to­rių: ski­ria­si gar­sas, at­stu­mai, vei­kia ci­vi­liai. Mies­te ženk­liai sun­kiau vyk­dy­ti už­duo­tis.

Kal­bant apie iš­šū­kius – ki­tais me­tais tu­ri­me pa­ruoš­ti bū­rį į Ma­lį. Vie­na pa­mai­na šio­je mi­si­jo­je jau bu­vo. Pra­dė­jo­me at­ran­kos pro­ce­są, pa­grin­das bus ka­riai sa­va­no­riai.

Mi­si­jų pa­tir­tis

– Tu­ri­te so­li­džios pa­tir­ties: 2003 me­tais da­ly­va­vo­te tarp­tau­ti­nė­je mi­si­jo­je Ira­ke, 2007 me­tais – Ser­bi­jo­je ir Juod­kal­ni­jo­je (KFOR šta­bas), 2016 me­tais – mo­ky­mo mi­si­jo­je Uk­rai­no­je. Kas ryš­kiau­siai įsi­mi­nė iš mi­si­jų?

– Ira­ke bu­vau Len­ki­jos di­vi­zi­jos šta­be, vyk­dė­me ira­kie­čių ka­rių ap­mo­ky­mą, kad jie pe­rim­tų sa­vo kraš­to kont­ro­lę. Mū­sų už­duo­tis bu­vo mo­ky­ti NA­TO pro­ce­dū­rų, stan­dar­tų, gink­lų val­dy­mo. Bu­vau pla­na­vi­mo ka­ri­nin­kas, bu­vo­me at­sa­kin­gi už tam tik­rų ira­kie­čių ka­ri­nį ren­gi­mą.

Kai nu­si­lei­do­me Ku­vei­te, ryš­kiau­siai įstri­go sau­sas karš­tis. Bu­vo lie­pa, apie 40 laips­nių. Iš­li­pant iš lėk­tu­vo gal­vo­jau, kad ši­lu­ma ei­na iš va­rik­lio. Pa­si­ro­do, na­tū­ra­li.

Ne­per­šau­na­ma lie­me­nė, šal­mas, gau­siai pra­kai­tuo­ji. Or­ga­niz­mas ste­bė­ti­nai per pu­sant­ro mė­ne­sio pri­si­tai­kė, pa­skui karš­čio ne­be­jau­čiau. Dar – dul­kės, kil­da­vo smė­lio aud­ros.

Ki­to­kia kul­tū­ra, re­li­gi­jų niuan­sai, rei­kė­jo su­si­pa­žin­ti su Ko­ra­nu, is­la­mo ti­kė­ji­mu, kad neį­žeis­tu­me, kad ne­kil­tų pro­ble­mų. Mes, krikš­čio­nys iš Eu­ro­pos, tą pa­tį da­ly­ką su­pran­ta­me ki­taip. Is­la­mo ša­lies kul­tū­ra ki­to­kia – ir žmo­nių elg­se­na ki­to­kia, tu­rė­jo­me tai su­pras­ti ir priim­ti, mes ten bu­vo­me sve­čiai.

Bū­da­vo ir pa­sa­lų, sprog­di­ni­mų pa­lei ke­lius, nes vei­kė prie­šiš­kos te­ro­ris­ti­nės gru­puo­tės, ku­rios bu­vo ne­suin­te­re­suo­tos, kad Ira­ke įsi­ga­lė­tų sta­bi­lu­mas.

La­bai įdo­mi pa­tir­tis Bal­ka­nų re­gio­ne. At­ro­do, ki­lo­met­rais ne­to­li nuo Lie­tu­vos. Bet kai pra­de­di su­vok­ti re­gio­no komp­lek­siš­ku­mą, per­si­py­nu­sias re­li­gi­jas... Ko­so­vas – al­ba­nų ap­gy­ven­din­ta vie­to­vė, bet ser­bams is­to­riš­kai yra jų že­mė. Pa­ma­čiau tą re­gio­ną iš vi­daus. Bu­vau Priš­ti­no­je, KFOR'e, pa­grin­di­nė­je va­da­vie­tė­je Ko­so­ve.

Si­tua­ci­jos su Ira­ku kaip ir ne­ga­li­ma ly­gin­ti, sta­bi­liau: Bal­ka­nuo­se pa­grin­di­nė funk­ci­ja bu­vo jaus­ti vi­suo­me­nės pul­są. San­ty­ki­nai – ra­mu, bet al­ba­nai ir ser­bai vie­ni ki­tus ste­bė­da­vo ir ne­ži­no­da­vai, ko­kio­mis ap­raiš­ko­mis konf­lik­tai ga­li es­ka­luo­tis. Es­mė jaus­ti, kur ga­li kil­ti ne­ra­mu­mai, or­ga­ni­zuo­ti pre­ven­ci­nius, švie­ti­mo ren­gi­nius. Tai­ka yra, bet vis­kas ga­nė­ti­nai tra­pu.

Nau­jau­sia pa­tir­tis – Uk­rai­no­je. Į mo­ky­mo mi­si­ją iš­vy­kau iš mo­to­ri­zuo­tos pės­ti­nin­kų bri­ga­dos "Že­mai­ti­ja". Už­duo­tis – pa­dė­ti pa­reng­ti uk­rai­nie­čių ba­ta­lio­ną.

At­si­ra­do ga­li­my­bė pa­ly­gin­ti: juk kaž­ka­da bu­vo­me to­je pa­čio­je sis­te­mo­je, tik mes nuė­jo­me, jie už­buk­sa­vo. Įsi­ti­ki­nau, kaip pa­si­kei­tė mū­sų mąs­ty­mas – ir la­bai į tei­gia­mą pu­sę.

Iki konf­lik­to bu­vo vis­kas da­ro­ma, kad Uk­rai­nos ka­riuo­me­nė bū­tų nu­ste­ken­ta. Ka­riuo­me­nė tu­ri gink­lų, tu­ri žmo­nių, rei­kia lai­ko, kad kaip Fe­nik­sas pri­si­kel­tų iš pe­le­nų. Konf­lik­tai su­pur­tė, iš­gry­ni­no, kas yra kas. Grįž­ta uk­rai­nie­čių do­mė­ji­ma­sis is­to­ri­ja, pa­vel­du.

– Ar tu­ri­te iš­si­kė­lęs tiks­lą Šiau­liuo­se, ku­rį įvyk­dęs, ra­miai ga­lė­si­te iš­vyk­ti?

– Ge­rin­ti pra­ty­bų lan­ko­mu­mą, pa­da­ry­ti jas įdo­mes­nes, bū­ti ino­va­ty­viems.

Mes, ka­riuo­me­nė, esa­me strė­lės ant­ga­lis, ei­si­me pir­mie­ji, bet vi­sa ki­ta – vi­suo­me­nė. Vi­suo­me­nės pa­lai­ky­mas yra be ga­lo svar­bus.