Naujausios
Gydytojas turi būti dvigubai žmogus
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kas yra gydytojas savo pacientui? Jo sveikatos saugotojas, visomis išgalėmis naikinantis ligos priežastis, lengvinantis simptomus? Bičiulis, patarėjas, globėjas, nuo žmogaus gimimo iki mirties kantriai besirūpinantis jo gyvenimo kokybe? Narsus ir atsidavęs kovotojas už kiekvieną gyvybę? Gyvenimo puoselėtojas?
Ar paslaugos teikėjas, suteikiantis geresnę paslaugą tam, kuris brangiau sumoka?
O gal viršininkas, besielgiantis su pacientu lyg su niekingu pavaldiniu?
Atsitiktinis pakeleivis, kuriam pacientas trukdo pabūti vienatvėje?
Bejausmis robotas, kuriam nusispjauti į paciento skausmą ir beviltišką situaciją?
Tokie klausimai kyla po skandalingo įvykio, kai į Kelmės ligoninę greitosios pagalbos automobiliu atvežta 74 metų moteris tą pačią dieną buvo išleista, o po kelių dienų rasta mirusi toli nuo namų, patvorės šabakštyne.
Tokių atvejų būta ir anksčiau. Ne tik Kelmėje. Pasirodo, ir Pakruojyje keli žmonės, atvežti greitosios pagalbos automobiliu, bet nepaguldyti į ligoninę, paslaptingai dingo. Ko gero, tokių istorijų rastum ir kitose šalies ligoninėse.
Kodėl taip nutinka? Publikaciją „Šiaulių krašte“ komentavo kelios dešimtys skaitytojų. Daugelis smerkia sergančią moterį į nežinią išleidusį gydytoją. Tiksliau, jo abejingumą pacientei.
Gydytojas viešoje erdvėje teisinasi, jog 74 metų kelmiškė pati labai veržėsi namo. Jis siūlęs net iškviesti taksi, bet ji atsisakiusi.
Gal ir veržėsi. Bet gydytojas šioje situacijoje buvo stiprioji pusė. Juk galėjo pasitelkti visas savo psichologines ir medicinos žinias, kad įtikintų moterį gultis į ligoninę. Daktaras – vyresnio amžiaus žmogui – didžiulis autoritetas.
„Jeigu ligonis dėl skaudančio danties prašys nupjauti galvą, gal daktaras ir pjaus?“ – klausė viena iš publikacijos komentatorių.
Tikriausiai, ne. Nes tai vyktų ligoninėje. O už tai, kas įvyko už ligoninės ribų, kur moteris dar šiaip taip išėjo savo kojom, medikas jau neatsako. Juolab, kad medikų teigimu, ligonė pasirašė ir taip pati prisiėmė atsakomybę. Ar suvokė dėl ko rašosi? Čia jau kitas klausimas. Juolab, kad ir mirusios dabar jau nebepaklausi.
O jeigu moteris ir prašėsi namo, kodėl iš karto taip ir nebuvo pasakyta iš Vilniaus skambinusiai jos seseriai? Kodėl jai tvirtinta, kad ligonei pasidarė geriau, ir ji išleista į namus? Kodėl prieš tai sakyta, kad Nervų ligų skyriuje nėra vietų?
Galbūt teisėtvarkos pareigūnai ištirs ir atsakys į visus šiuos abejonių keliančius klausimus. Kas nutiko moteriai? Kur ji klajojo? Kokia buvo jos mirties priežastis? Kas kaltas, kad visą gyvenimą dorai dirbusi, vaikus išauginusi kelmiškė negalėjo bent numirti oriai – savo namuose ar ligoninės lovoje?
O kol teisėsauga tiria, kita komentatorių grupė, kuri, ko gero, reziduoja toje pačioje ligoninėje, vietoj užuojautos žodžio dėl nelemto įvykio, dar kaltina netekties skausmo prislėgtus vaikus. Esą jie turėjo pasirūpinti sena motina. Medikai – ne socialiniai darbuotojai.
Ne socialiniai, bet ir ne asocialūs mūsų visuomenės nariai, kuriems visiškai nerūpėtų, kas dedasi aplink. Jų priedermė įvertinti situaciją ir priimti geriausią sprendimą.
Juk tūkstančiai Lietuvos senukų gyvena vieni, nors jų vaikai ir neišvykę į užsienius. Susirgę jie pirmiausia kviečiasi greitąją medicinos pagalbą. Nes tiki, kad medikas atvyks greičiau ir bus kompetentingesnis padėti, negu iš Vilniaus, Kelmės ar Londono parpuolę vaikai.
O gal medikai nori paneigti šį tikėjimą? Gal pirmiausia reikėtų kviestis vaikus, drauge su jais paruošti vokelį ir tik tuomet, jeigu dar išgyvensi, kviestis greitąją pagalbą?
Galiausiai ir vaikų smerkimas už tai, kad dirba užsienyje, mažų mažiausia – neetiškas. Išsilavinę komentatoriai turėtų žinoti, jog Lietuvoje ne visiems užtenka darbo. Ar geriau būtų, jeigu vaikai gyventų iš pašalpų? O gal iš mamos pensijos?
Vienas komentatorių kaltino ir žiniasklaidą. Esą žurnalistai vaikosi sensacijų. Bet ar žurnalistai patys sugalvoja skandalingus įvykius? Ar tik juos pastebi? O gal reikėtų užrišti žiniasklaidai akis, užkimšti ausis ir nuimti raiščius tik tuomet, kai išrinktieji norės ką nors gražaus apie save pasakyti?
Ar žmonės, visą gyvenimą dirbę, mokėję valstybei mokesčius, dar gyvenantys Lietuvoje, nenusipelnė ne tik tinkamos normalios pensijos, ligoninės lovos, bet ir teisybės?
Gal sukelkime jiems haliucinacijas apie gražų gyvenimą ir netrikdys nei kraujotakos problemos, nei vėžio skausmai? Paliatyvios terapijos skyriuose net neslepiama, kad čia padedama oriai išeiti.
Kas atsitiko? Kodėl į puikiai suremontuotas rajonų ligonines nenori važiuoti dirbti jauni gydytojai? Ar tikrai Kelmėje taip labai trūksta vietinių gydytojų, kad pabudėjimui Priėmimo skyriuje reikia kviestis medikus iš Kauno? Ir ar į provinciją pabudėti ir užsidirbti papildomų pinigų atvažiavęs gydytojas žemiau nenuleidžia kartelės?
Kartą teko diskutuoti su viena Kelmėje dirbančia kauniete medike. Ji su panieka ir pasidygėjimu kalbėjo apie kelmiškius. Esą dirbdama Kelmėje pirmąsyk gyvenime pamatė utėlę. Gal tokį požiūrį išreiškia ir pacientams?
Suprantama, gydytojo darbas – nelengvas. Gydytojas privalo turėti dvigubai daugiau žmogiškumo, kantrybės, geraširdiškumo ir sveikatos, nes kasdien bendrauja su sergančiais, jautresniais žmonėmis.
Parašai, aprašai, siuntimai ir kitokie popieriniai darbai atima daug brangaus laiko ir žmogiškųjų resursų, kuriuos galėtum skirti ligoniui.
Žmogiškumo resursus ėda ir nuolatinis taupymas ligonių, ir pačių gydytojų sąskaita. Per daug lėšų atiduodama administravimui, per mažai gydymui.
Tačiau įvertinus ir visa tai, gydytojai nėra labiausiai nuskriausta kasta mūsų visuomenėje.
Kiek kartų gydytojo atlyginimas turi būti didesnis už kitų inteligentų, kad jis būtų suinteresuotas dorai atlikti savo darbą, rūpintis galutiniu rezultatu ir dėl ligonio galbūt padaryti daugiau negu numato ligoninės taisyklės.
