Silpnų žmonių viltys sudėtos į Kalėdų Senelį, merą, Briuselį

Dė­me­sin­gu­mas – pa­ts svar­biau­sias žmo­gui

Kiek mus rei­kia pi­ni­gų? Ka­da žmo­gus ga­li pa­sa­ky­ti, ka­da yra tur­tin­gas? To­kius klau­si­mus ke­lia G. Druk­tei­nis ir čia pat duo­da at­sa­ky­mą: "Koks nors ban­ki­nin­kas sa­ky­tų, kad pi­ni­gų nie­ka­da ne­ga­na. Jei kal­bė­tų koks pro­tin­gas žy­das, pa­ci­tuo­tų, kas pa­ra­šy­ta Tal­mu­de: tur­tin­gas esi tiek, kiek ga­li duo­ti ki­tiems. Tu­ri­ma ome­ny, kiek ga­li įkvėp­ti ki­tus žmo­nes sa­vo pa­vyz­džiu".

Ir čia pat G. Druk­tei­nis krei­pia­si į Sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jus.

"Jūs, kaip ir pa­ra­šy­ta Nau­ja­ja­me tes­ta­men­te, esa­te re­gi­nys vi­sam pa­sau­liui. Žiū­rė­da­mi į jus, žmo­nės ma­to sa­vo at­vaiz­dą – ne­si­šyp­san­tį, su­sta­ba­rė­ju­sį, pa­niu­ru­sį, abe­jin­gą, pa­var­gu­sį. Bet jei­gu jūs pa­ban­dy­tu­mė­te šias sa­vy­bes pa­keis­ti į ko­kias žmo­giš­kes­nes... Ge­riau­si da­ly­kai yra ne­mo­ka­mi. Pa­vyz­džiui, nuo­šir­di šyp­se­na".

Jis pa­ste­bi, kad bet ku­rios pa­sau­lio sa­vi­val­dy­bės dar­be es­mi­nis da­ly­kas yra dė­me­sin­gu­mas. Mums iš­puo­lė pik­ta lem­tis gy­ven­ti grei­to var­to­ji­mo epo­cho­je. Mū­sų vai­kai ir anū­kai pra­ran­da tuos įgū­džius, ku­riuos ka­dai­se la­bai puo­se­lė­da­vo­me ir lai­kė­me di­de­lė­mis ver­ty­bė­mis. Pa­vyz­džiui, ge­bė­ji­mas skai­ty­ti il­gus teks­tus, ra­šy­ti ran­ka, iš­klau­sy­ti il­gą kal­bą fo­ku­suo­jant dė­me­sį. Šiais lai­kais žmo­nės no­ri vis­ko greit, čia ir da­bar. Vi­si no­ri grei­to spren­di­mo, auk­si­nės tai­syk­lės, tri­jų žings­nių, ku­rie pa­dės nu­mes­ti svo­rio, pa­da­ry­ti kar­je­rą ir pa­na­šiai. Daž­niau­siai ne­kreip­da­mi dė­me­sio į pa­tį pro­ce­są ir ne­su­vok­da­mi, kiek jis trun­ka.

G. Druk­tei­nis ak­cen­tuo­ja, kad dė­me­sin­gu­mas – pa­ts svar­biau­siais bet ku­riam pa­sau­lio žmo­gui. Jei pa­klaus­tų, koks da­ly­kas gy­ve­ni­me yra svar­biau­sias, dau­gu­ma iš­var­din­tų šei­mą, vai­kus, svei­ka­tą, au­gin­ti­nį... Be abe­jo, tai yra svar­bu. Bet pa­sau­ly­je gy­ve­na mi­li­jo­nai žmo­nių, ku­rie tų da­ly­kų ne­tu­ri ir yra lai­min­ges­ni už tu­rin­čiuo­sius. Eg­zis­tuo­ja vie­nas da­ly­kas, ku­ris sun­kiai iš­si­ko­vo­ja­mas, o iš­si­ko­vo­jus iš­lai­ko­mas – dė­me­sys sau. Vi­so pa­sau­lio dė­me­sio at­krei­pi­mas į ko­kį poel­gį, el­ge­sį, šmaikš­tų są­mo­jį, nu­ta­py­tą pa­veiks­lą, pa­ra­šy­tą ei­lė­raš­tį ar su­rink­tą kamš­te­lių ko­lek­ci­ją.

"Tu­rė­ki­te ome­ny­je – nie­kas gy­ve­ni­me ne­tu­ri pra­smės, jei to neį­ver­ti­na kaž­kas iš šo­no. Pats ko­rek­tiš­kiau­sias šian­dien bū­das pa­siųs­ti žmo­gų po vel­nių – nu­suk­ti nuo jo sa­vo žvilgs­nį. Ar­ba dar ir pra­dė­ti nar­šy­ti sa­vo mo­bi­lia­ja­me te­le­fo­ne (juo­kia­si). Mo­kė­ji­mas iš­klau­sy­ti, su­telk­ti dė­me­sin­gu­mą – jei­gu cha­mui tai yra di­džiau­sia pa­slau­ga, ku­rią jūs ga­li­te pa­da­ry­ti at­kreip­da­mi dė­me­sį į tai, ką jis pa­da­rė, pa­sa­kė, už­ga­vo, tai ge­ram žmo­gui, ku­rių, aiš­ku, pa­sau­ly­je yra ne­pa­ly­gi­na­mai dau­giau, nei blo­gie­čių, tai yra pa­ts di­džiau­sias įver­ti­ni­mas", – dės­tė žmo­nių el­ge­sio ana­li­ti­kas.

Jis pa­sa­ko­jo, kad skai­ty­da­mas pa­skai­tas pe­da­go­gams bet ku­rio­je ša­lies vie­to­je su­si­lauk­da­vo klau­si­mo, kaip mo­ky­to­jui elg­tis su ag­re­sy­viais vai­kų tė­vais. Ypač jei tas tė­vas do­mi­nuo­jan­tis fi­ziš­kai, jei yra val­džios at­sto­vas ar­ba mo­kyk­los fi­nan­si­nis do­no­ras. Kaip elg­tis ei­li­nei mo­ky­to­jai, su­si­dū­ru­siai su to­kia ag­re­si­jos sie­na? G. Druk­tei­nis tvir­ti­na: yra vie­nin­te­lis bū­das – tie­siog nu­suk­ti sa­vo žvilgs­nį. Bet ku­ris žmo­gus, pa­jus, kad jo iš­lie­ja­ma emo­ci­ja, gal­būt ir pa­grįs­ta, ne­tu­ri jo­kios pra­smės, jei to kaž­kas ne­klau­so.

Dau­gu­mai žmo­nių, atė­ju­sių rei­ka­lau­ti kaž­ko­kių spren­di­mų, svar­biau­siais yra ne pa­ts spren­di­mas, o su­ras­ti žmo­gų, ku­ris jį iš­klau­sys.

Nie­kas gy­ve­ni­me ne­tu­ri pra­smės, jei to neį­ver­ti­na kaž­kas iš šo­no. Pats ko­rek­tiš­kiau­sias šian­dien bū­das pa­siųs­ti žmo­gų po vel­nių – nu­suk­ti nuo jo sa­vo žvilgs­nį.

Svar­biau­sia ne lėkš­tė, o prie­šais sė­din­čio­jo akys

"Di­džiau­sia bė­da, kad eti­ke­tas yra su­vo­kia­mas kaip for­mu­lių rin­ki­nys, kaip dau­gy­bos len­te­lė", – sa­ko ne vie­ną kny­gą apie eti­ke­tą iš­lei­dęs eks­per­tas.

Sis­te­ma, su­kur­ta pa­leng­vin­ti gy­ve­ni­mą, daž­nai at­ne­ša dis­kom­for­tą.

Jis pri­si­mi­nė gi­mi­nai­tį, ku­ris, pa­ma­tęs šven­tė­je G. Druk­tei­nį, su­tri­ko, ar į tei­sin­gas tau­res pi­la vy­ną.

"O jo­kio skir­tu­mo, svar­bu ne iš ko, o su kuo tą vy­ną ge­ri. Jei yra rei­ka­las, ga­li­ma ir iš mo­te­riš­ko ba­te­lio jį iš­ger­ti, o ne blaš­ky­tis po vi­są Šiau­lių ra­jo­ną ieš­kant tam tin­ka­mų tau­rių", – dės­tė pra­ne­šė­jas, su­kel­da­mas au­di­to­ri­jos šyp­se­ną.

Jis siū­lo įsi­dė­mė­ti vie­ną tai­syk­lę: sė­dint prie sta­lo, svar­biau­sia, ne tai, kas yra pa­dė­ta prieš ta­ve lėkš­tė­je, o prie­šais sė­din­čio žmo­gaus akys. Jam tu­ri bū­ti skir­tas vi­sas ta­vo dė­me­sys ir ener­gi­ja, o ne tai, ar tei­sin­gai pjaus­tai ko­kį vy­nio­ti­nį.

Iš­mo­ko pe­rad­re­suo­ti sa­vo pro­ble­mą ki­tiems

G. Druk­tei­nis yra iš­lei­dęs 9 kny­gas, iš ku­rių dvi skir­tos eti­ke­tui. Kaip sa­ko pa­ts, jo spe­cia­li­za­ci­ja – vy­rai. Jam il­gus me­tus bu­vo ne­sup­ran­ta­ma, ko­dėl tie vy­rai taip nu­skriaus­ti. Mo­te­rys tu­ri vis­ką. Mil­ži­niš­ką gro­žio in­dust­ri­ją. Bet ko­kia­me spau­dos kios­ke ga­li­ma pa­ma­ty­ti be­ga­lę mo­te­rims skir­tų žur­na­lų, pa­ta­ri­mų. Mo­te­ris tu­ri pri­gim­ti­nę tei­sę at­ro­dy­ti gra­žiai, keis­ti iš­vaiz­dą.

Vy­rų gi ap­ran­ga mo­no­to­niš­ka, daž­nai viens­pal­vė. Pa­var­čius žur­na­lus vy­rams, ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, kad jų in­te­re­sai su­si­ve­da vien į me­džiok­lę, žūk­lę, au­to-mo­to, ką nors sek­sua­laus ir gal dar į Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą.

Iš vy­rų bu­vo rei­ka­lau­ja­ma bū­ti vy­riš­kais – mo­kė­ti šok­ti, su­pjaus­ty­ti su­me­džio­tą zui­kį ("ma­mu­tą"), pa­keis­ti au­to­mo­bi­lio ra­tą. Sta­tis­tiš­kai ab­so­liu­ti dau­gu­ma tai mo­kė­jo. Šian­dien vi­sa pe­da­go­gi­ka pa­si­kei­tė į de­le­ga­vi­mo prin­ci­pą. Sa­vo vai­kų ir anū­kų tar­pe pa­ste­bi­me, kad žmo­nės yra mo­ko­mi sa­vo pro­ble­mą pe­rad­re­suo­ti kaž­kam ki­tam.

Žmo­nės yra pa­si­da­rę to­kie silp­ni, kad no­ri, jog jų pro­ble­mas spręs­tų kaž­kas ki­tas: gal me­ras, gal Ka­lė­dų se­ne­lis, gal Eu­ro­pos Są­jun­gos fi­nan­sa­vi­mas, gal Briu­se­lis, gal Ma­jų ka­len­do­rius... Ne­be­no­ri­me su sa­vo pro­ble­mo­mis su­si­dur­ti akis į akį, no­ri­me jas de­le­guo­ti kaž­kam ki­tam. Pa­vyz­džiui, sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jams.

Kny­gos pir­ki­mas yra in­ty­mus ak­tas

2011 me­tais G. Druk­tei­nis iš­lei­do kny­gą "Kak­la­raiš­tis yra po­li­ti­ka". Ją no­rė­jo pa­va­din­ti džen­tel­me­no gi­du po gy­ve­ni­mą. Lei­dyk­la au­to­riui išaiš­ki­no, kad ne­ga­li­ma to­kio pa­va­di­ni­mo nau­do­ti. Lie­tu­vių są­mo­nė­je žo­dis džen­tel­me­nas tu­ri nei­gia­mą po­teks­tę. "Oi, oi, at­si­ra­do čia džen­tel­me­nas".

Ge­riau­siai par­duo­da­mos kny­gos, ku­rių pa­va­di­ni­mai pra­si­de­da žo­džiu "kaip": kaip už­dirb­ti mi­li­jo­ną, kaip nu­mes­ti svo­rio, kaip su­si­ras­ti drau­gų, kaip pa­da­ry­ti kar­je­rą...

"Jei jūs iš­si­ren­ka­te kny­gą "Kaip už­dirb­ti mi­li­jo­ną", vi­sam pa­sau­liui pa­ro­do­te, kad esa­te uba­gas ir to mi­li­jo­no ne­tu­ri­te", – per­spė­ja lek­to­rius.

Vi­sos kny­gos apie die­tas, su­dau­žy­tas šir­dis, trūks­ta­mus mi­li­jo­nus vi­sam pa­sau­liui ro­do, kad jums tai skau­da. Ieš­ko­te at­sa­ky­mų ir ti­ki­tės, kad au­to­riai jums juos pa­teiks. Į Sa­vi­val­dy­bę atei­na žmo­nės su to­kiu pat ti­kė­ji­mu.

Au­to­rius at­si­sa­kė pa­va­di­ni­mo su žo­de­liu "kaip" ir sa­vo kny­gą pa­va­di­no "Kak­la­raiš­tis yra po­li­ti­ka". Kak­la­raiš­tis yra svar­bus da­ly­kas kiek­vie­nam vy­rui. Eks­per­tas įro­di­nė­ja vy­rams, kad jų ap­ran­go­je yra ir po­li­ti­nių mo­men­tų. Pa­vyz­džiui, Ira­no pre­zi­den­tas yra pa­reiš­kęs, kad jis nie­ka­da ne­si­riš kak­la­raiš­čio, nes tai yra Va­ka­rų de­ka­dan­so sim­bo­lis. Kak­la­raiš­tis yra ga­lin­ges­nis už bet ko­kius ke­dus, džin­sus, ir mo­te­rys ne­leis me­luo­ti, kad joms pa­tin­ka vy­riai su kak­la­raiš­čiais.

Pro­to­ko­las, kaip ir Ho­li­vu­das, neiš­nyks, kol žmo­nės jau­sis silp­ni

G. Druk­tei­nis siū­lo pa­kal­bė­ti apie vi­sam pa­sau­liui ži­no­mą vie­tą – Ho­li­vu­dą. Jo pro­duk­ci­ją var­to­si­me šian­dien, var­to­jo­me va­kar kaip ir vi­sus pa­sta­ruo­sius 100 me­tų. Ko­dėl jis taip sėk­min­gai ke­pa to­kius kū­ri­nius, ku­riuos vie­no­dai su­pran­ta lie­tu­viai, es­tai, šiau­rie­čiai, mon­go­lai, ar­gen­ti­nie­čiai ar pa­na­šiai?

"Jau 100 me­tų Ho­li­vu­das par­da­vi­nė­ja pa­sau­liui vie­ną pa­pras­tą žmo­giš­ką pro­ble­mos spren­di­mo bū­dą – "Hap­py end" (lai­min­gą pa­bai­gą). Ab­so­liu­ti dau­gu­ma su­kur­ta pa­gal tą pa­tį kur­pa­lių. Iš pra­džių vis­kas blo­gai. He­ro­jus pa­že­min­tas, ne­tei­sė­tai ka­lin­tis, iš jo atim­tos kaž­ko­kios ga­lios, jis ne­gra­žus, nie­kas ne­no­ri su juo drau­gau­ti. Fil­mo vi­du­ry­je jis in­ves­tuo­ja į sa­ve, su Kung Fu Pan­da tre­ni­ruo­ja­si, skai­to iš­min­ties kny­gas, li­pa į kal­nus, me­di­tuo­ja. Mums jau aiš­ku, kad nu­si­lei­dęs že­myn iš­dau­žys vi­sus prie­šus. Gal­būt su Bet­me­no pa­gal­ba, gal su JAV ar­mi­jos, gal su spe­cia­liais bur­tų laz­de­lės įgū­džiais. Ir jam ati­teks vis­kas – gra­žiau­sia mer­gi­na, la­ga­mi­nas su mi­li­jo­nu do­le­riu ir taip to­liau... Mes tą žiū­ri­me kiek­vie­ną die­ną. Ko­dėl?" – pro­vo­kuo­ja G. Druk­tei­nis.

To­dėl, kad žmo­nėms rei­kia ši­to su­grį­ži­mo, pa­si­ti­kė­ji­mo pa­sau­lio har­mo­ni­ja ir tvar­ka. Žmo­nės yra pa­si­me­tę ir silp­ni. Jie pa­bun­da ir jau jiems yra blo­gai: tai ly­ja, tai per šal­ta, tai per karš­ta, tai per anks­ti pa­bu­do, tai vie­nas pa­bu­do... Iki pat už­mi­gi­mo va­ka­re pro­ble­mos jį per­se­kio­ja. Vie­ni jas ban­do spręs­ti svai­ga­lų pa­gal­ba. Bet ab­so­liu­ti dau­gu­ma pa­do­rių žmo­nių ieš­ko me­ro, Bet­me­no, ka­ra­liaus, ge­ne­ro­lo – kaž­ko­kios ga­lios, ku­ri už­tik­ri­na tvar­ką ir už­tik­ri­na tai, kad pa­spau­dus myg­tu­ką įsi­jungs švie­sa. Ir švie­so­fo­rai veiks, ir par­duo­tu­vės dirbs, ir ke­liai bus as­fal­tuo­ti...

"Pro­to­ko­las, kaip ir Ho­li­vu­das, ne­ga­li iš­nyk­ti tol, kol žmo­nės jau­sis silp­ni ir vi­sa­da lauks, kol ant aukš­čiau­sio so­cia­li­nės hie­rar­chi­jos laip­te­lio sto­vin­tis žmo­gus ne­pra­dės kaž­ką da­ry­ti. Jie kaip ir ta­me Ho­li­vu­do fil­me ti­ki­si lai­min­gos pa­bai­gos. Ir jūs, kaip tie Ho­li­vu­do is­to­ri­jų pa­sa­ko­to­jai, gal­būt esa­te ta pa­sku­ti­nė ins­tan­ci­ja, ku­ri dar ga­li su­grą­žin­ti tą vil­tį ir pa­si­ti­kė­ji­mą", – ak­cen­tuo­ja lek­to­rius tar­nau­to­jams.

Ne­sek pa­skui mi­nią

Eti­ke­to pa­va­di­ni­mas su­si­jęs su bi­lie­tu, ant ku­rio ka­ra­liaus Liud­vi­ko IV lai­kais bu­vo su­ra­šo­mos tai­syk­lės, kaip elg­tis. Eti­ke­tas – sis­te­ma, pa­de­dan­ti žmo­nėms in­den­ti­fi­kuo­ti sa­vo kla­sės, luo­mo, gil­di­jos, gen­ties, gau­jos na­rius. Nep­rik­lau­so­mai, kas tiek žmo­nės yra vie­ni ki­tiems, jų veik­la, el­ge­sys, ap­ran­ga, kal­bė­se­na ga­li pa­ro­dy­ti, kad kaž­ku­ris iš jų yra iš ki­tos ap­lin­kos. Pa­vyz­džiui, sė­di aš­tuo­nis žmo­nės ir pie­tau­ja. Sep­ty­ni val­gio su pei­liais ir ša­ku­tė­mis, vie­nas – ran­ko­mis. Ne dėl­to, kad jis yra blo­gas žmo­gus. Tie­siog vi­si iš­kart ži­no, kad jis yra iš ki­tos ap­lin­kos.

Kam eti­ke­tas rei­ka­lin­gas? Tam, kad bū­tu­mė­te ge­res­ni už sa­ve.

"Mes gy­ve­na­me dar ir mil­ži­niš­ko pa­si­rin­ki­mo lai­kais. At­si­rink­ti tu­ri­me va­do­vau­da­mie­si kaž­ko­kiais kri­te­ri­jais. Ko­dėl aš tu­riu su ju­mis drau­gau­ti, jei ša­lia jū­sų yra dar 99 žmo­nės, iš ku­rių aš tu­riu ga­li­my­bę pa­si­rink­ti. Eti­ke­tas sa­ko, jūs tu­ri­te bū­ti ge­res­nis už ki­tus. Kaip sa­ko žy­dai – nie­ka­da ne­sek pa­skui mi­nią, būk tru­pu­tė­lį ki­toks, nei vi­si. Ta­vo ap­lin­ko­je nie­kas mo­te­rims ne­sa­ko komp­li­men­tų, o tu pa­sa­kai. Vi­si pa­si­svei­ki­na "la­ba die­na", o tu dar pri­du­ri "kaip ge­rai at­ro­dai". Smulk­me­na, ku­ri nie­ko ne­kai­nuo­ja, bet ga­li už­dirb­ti mi­li­jo­ną", – ti­ki­na eti­ke­to eks­per­tas.

To­kios de­ta­lės lei­džia bū­ti ge­res­niu už ki­tais, iš­si­skir­ti mi­nio­je.

"Penk­tą va­lan­dą Sa­vi­val­dy­bė­je vi­si at­si­sto­ja ir išei­na, nes Kons­ti­tu­ci­ja ga­ran­tuo­ja tei­sę į poil­sį. O jūs pa­si­lie­ka­te. Ne dėl­to, kad me­ras gal­vo­tų, jog jūs lė­tas ir ne­spė­jat per die­ną at­lik­ti už­duo­čių. Ne, jūs duo­da­te su­pras­ti, kad jums rū­pi Ža­lio­ji pla­ne­ta. Kai vi­si sė­di kamš­čiuo­se ir dū­mi­ja, jūs jau ge­riau pa­lauk­sit, kol tie kamš­čiai iš­si­va­ži­nės. O per tą lai­ką dar ir pa­dir­bė­sit su Sa­vi­val­dy­bės vi­zi­ja...", – sma­giai sa­vo įžval­gas dės­to lek­to­rius, su­kel­da­mas sa­lė­je juo­ką.

Ta­čiau juok­tis čia ne­la­bai yra dėl ko, nes, sa­ko G. Druk­tei­nis, to­kio žmo­gaus vei­das ir var­das atei­na pir­mas į są­mo­nę va­do­vui, kai su­da­ro­mas są­ra­šas, kur da­li­ja­mi prie­dai, ko­man­di­ruo­tės...

Tai, var­dan ko gy­ve­na­me

Kas yra man­da­gu­mas? An­ti­kos iš­min­čiai aiš­kin­da­vo, kad tai yra mak­si­ma­lių re­zul­ta­tų pa­sie­ki­mas su mi­ni­ma­lia ener­gi­ja. Pa­vyz­džiui, no­rint kaž­ką pa­sa­ky­ti, jums ne­rei­kia rėk­ti ir nau­do­ti daug ener­gi­jos. O ra­mus nuo­sek­lus kal­bė­ji­mas rei­ka­lau­ja ne tik ne­daug ener­gi­jos, bet ir yra man­da­gus.

Kas svei­ki­nan­tis pir­mas tu­ri iš­ties­ti ran­ką: vy­ras ar mo­te­ris? Kai žmo­nės pra­dė­jo pai­sy­ti vie­nas ki­to in­te­re­sų, vie­na pir­mų­jų už­duo­čių iš­ki­lo in­den­ti­fi­kuo­ti sa­ve. Pa­ro­dy­ti ki­tam žmo­gui, kad tu ne­si grės­mė, prie­šas. Ko­dėl žmo­nės pra­dė­jo lies­tis vie­nas prie ki­to? Pir­miau­siai, pra­dė­jo ro­dy­ti vie­nas ki­tam del­nus, sa­ky­da­mi, kad ne­tu­ri, ką slėp­ti. Pri­si­lie­ti­mas vie­nas prie ki­to svei­ki­nan­tis, bu­vo bū­das pa­tik­rin­ti, ar ki­tas vy­ras ne­tu­ri gink­lo. Ran­kos pa­kra­ty­mas bu­vo skir­tas tam, kad iš ran­ko­vės iš­bir­tų pa­slėp­ti gink­lai.

Mo­te­rys is­to­riš­kai nie­ka­da ne­bu­vo iden­ti­fi­kuo­ja­mos su gink­lais. Mo­te­rų dra­bu­žiuo­se nė­ra daug ki­še­nių, skir­tin­gai nei pas vy­rus. Dėl­to vy­rui psi­cho­lo­giš­kai yra sun­ku lies­tis prie mo­ters svei­ki­nan­tis, nes ji nie­ka­da ne­tu­rė­jo gink­lų, ne­tu­rė­jo kur jų slėp­ti.

"Tur­ki­te ome­ny­je, kad pir­ma­sis ran­ką bet kam iš­tie­sia tas, kas no­ri pa­de­monst­ruo­ti sa­vo drau­giš­ku­mą ir pa­gar­bą", – ak­cen­ta­vo eks­per­tas.

G. Druk­tei­nis pa­tei­kė pa­ta­ri­mų, kaip elg­tis, sie­kiant su­si­tar­ti ir iš­veng­ti pro­ble­mų ne­ma­lo­nio­se si­tua­ci­jo­se.

Kai kal­ba­te kaž­ką ge­ro, ran­kos tu­ri bū­ti nu­kreip­tos į sa­ve, o kai blo­ga, į pa­šne­ko­vus.

Rei­kia siek­ti, kad kal­ban­tis akių ly­gis su žmo­gu­mi, ku­ris tu­ri tau prie­kaiš­tų, bū­tų pa­na­šia­me ly­gy­je.

"Vi­sa­da ro­dyk del­nus ir nie­ka­da ne­si­gin­čyk su žmo­gu­mi, nes bet ku­rio gin­čo re­zul­ta­tas yra įro­dy­mas, kad vie­nas iš mū­sų yra dur­nius. Kaž­ko ne­sup­ran­ta, kaž­ko ne­ži­no, o to ne­mėgs­ta nie­kas. Dar 1992 me­tais A. Če­kuo­lis mums sa­ky­da­vo: vi­sa­da kal­bė­ki­te to­kias fra­zes – aš ta­ve gir­džiu, aš su­pran­tu, jūs tei­sus, neį­ma­no­ma jums pa­prieš­ta­rau­ti. Šio­se fra­zė­se su­si­pi­na daug iš­min­ties. Vi­sų pir­ma dė­me­sys tam žmo­gui – tu pa­ro­dai, kad iš­gir­dai, ką jis tau sa­kė", – pa­ta­rė lek­to­rius.

90 pro­cen­tų sa­ki­nių pra­de­da­me žo­de­liu "aš" ir taip da­ro­me klai­dą. Ver­ta pe­rad­re­suo­ti šį žo­dį į "tu", "tau", "ta­vo"... Ką tu vei­ki, kaip tu jau­tie­si, ką tu ma­nai? Žmo­gui tai yra svar­biau­sia. Tai tie­siau­sias ke­lias į jo šir­dį.

"Net ir ži­no­da­mi at­sa­ky­mą iš anks­to ne­si­dro­vė­ki­te ro­dy­ti žmo­gui dė­me­sį. Tai yra tai, var­dan ko mes gy­ve­na­me".