Naujausios
Tarp Vilniaus ir Briuselio – kas?
Rita ŽADEIKYTĖ
Kelmės rajono Vaiguvos Vlado Šimkaus vidurinė mokykla nuo šio rugsėjo turėjo likti pagrindinė. Tačiau išliko vidurinė. Mokyklą išgelbėjo ne švietimo skyrius, ne Švietimo ir mokslo ministerija, o eiliniai mokyklos mokytojai.
Mokytojai tiesiog susimažino savo atlyginimus, atsisakė imti pinigus už papildomus darbus ir sutaupyti. Per metus mokyklai, kad ji išliktų vidurinė, trūko ne milijonų, ne kosminių sumų, o vos 76 tūkstančių litų.
Jei ne mokytojai, švietimo klerkai ramiai būtų nukirtę mokyklos, viso miestelio ateitį, nes mokykla nebeatitinka klerkų numatytų ribų. Ramiausiai būtų nukirtę galimybę vaikams mokytis arčiau namų, įgyti vidurinį išsilavinimą savo mokykloje.
Tokia pat grėsmė sunaikinti vidurinį mokslą tebekabo virš Šiaulių rajono Bazilionų vidurinės mokyklos. Alternatyva vaikams – vidurinė mokykla arba Kelmėje, arba Šiauliuose. Iki abiejų – apie 20 kilometrų. Dalis tikrai numos ranka į mokslą, išsilavinimą ir miestelis nugrims į dar gilesnę provinciją.
Todėl kyla natūralus klausimas – kiek abejingumo savo tautos, krašto likimui, savo žmonėms reikia sukaupti, kad sunaikintumei mokyklą? Juk tai ne šiaip kontora, bet mokslo židinys, dažnai vienintelis miestelyje ar kaime. Taip kažkas nulemia, kuo būti – išsilavinusiais žmonėmis ar „bambalinių“ tauta.
Klerkai Vilniuje nustato ribą, kokia mokykla dar gali būti vidurinė, o kokia – tik pagrindinė. Įspraustos į rėmus, daugelis provincijos mokyklų seniai gyvena nerimo dienas. Ministerijos veikėjai iš savo minkštos kėdės pažvelgę pro langą į prabangų sostinės senamiestį, sprendžia mažų miestelių, kurių visiškai nepažįsta, likimą.
Jie ne į Lietuvos žmones žiūri, jie žiūri į Briuselį, kuris dar toliau nuo žmonių.
Didžiulė atskirtis tarp to, ką mato Briuselis, ir lietuviškos kasdienybės bitės.
Bedarbiai gelbėjasi patys – susiruošė į užsienį skinti braškių. Vos tik nuvažiavę į „lietuvių vergų koloniją“, jie tapo žmonėmis be savo vardų ir pavardžių, – jiems buvo paskirti numeriai. 100, 101, 102, 103 ir t. t.
Prarasti tapatybę jiems baisu, taip pat baisu patirti pažeminimą, nes esi vargšas, neturi iš ko gyventi.
Užsienyje tris mėnesius pabuvai numeriu, bet parsivežei pinigų išgyventi metus Lietuvoje.
Kaimo žmonėms skaudu, kai vargšė moterytė banke pavadinama ponia. Ponia su numeriu. Sąskaitos numeriu ir vieninteliu pinigu – senatvės pensija.
