Nuo euforijos iki pilietinio karo slenksčio

SĄ­JŪ­DŽIUI – 25-ERI

Nuo eu­fo­ri­jos iki pi­lie­ti­nio ka­ro slenks­čio

Fi­lo­so­fas, ra­šy­to­jas Ar­vy­das Juo­zai­tis – vie­nas ryš­kiau­sių Są­jū­džio įkū­rė­jų ir da­ly­vių. Iki 1988-ųjų rug­sė­jo Są­jū­džio cent­ri­nė būs­ti­nė vei­kė jo na­muo­se Vil­niu­je.

Išs­kir­ti­nia­me in­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“ A. Juo­zai­tis pri­si­me­na apie Są­jū­džio užuo­maz­gas, to me­to įvy­kius ir at­mos­fe­rą, pa­nei­gia su Są­jū­džiu su­si­ju­sius mi­tus. „Są­jū­džio ga­li­ma il­gė­tis tik kaip jau­nys­tės, – sa­ko A. Juo­zai­tis. – Po to pra­si­dė­jo sun­kes­nis ir jau „gud­res­nis“ gy­ve­ni­mas. Vi­di­nė konf­ron­ta­ci­ja „iš rim­tų­jų“.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

„Ba­lan­džio te­zės“

– Ka­da jums pra­si­dė­jo Są­jū­dis?

– Są­jū­dis man pra­si­dė­jo nuo 1986 me­tų pa­va­sa­rio. Pra­dė­jau la­bai ak­ty­viai sek­ti Va­ka­rų ra­di­jo sto­čių po­li­ti­nes lai­das, da­riau už­ra­šus. Pa­ra­šiau net di­de­lę stu­di­ją-ap­žval­gą „1987 me­tai“ – ji, spaus­din­ta ma­ši­nė­le, ėjo per ran­kas.

Ma­čiau, kaip kei­čia­si TSRS im­pe­ri­ja, kaip ji lais­vė­ja. Bet pa­grin­di­nis po­stū­mis veik­ti bu­vo 1987 me­tų rugp­jū­čio 23 die­nos mi­tin­gas prie A. Mic­ke­vi­čiaus pa­mink­lo Vil­niu­je. Sup­ra­tau iki skaus­mo – gė­dos: „REI­KIA VEIK­TI!“ Jei­gu esa­me in­te­li­gen­tai, tu­ri­me pro­to ir va­lios veiks­mu vis­ką keis­ti.

– Dar Są­jū­džio iš­va­ka­rė­se, 1988 me­tų ba­lan­džio 20 die­ną, Dai­li­nin­kų są­jun­gos rū­muo­se per­skai­tė­te gar­sų­jį pra­ne­ši­mą „Po­li­ti­nė kul­tū­ra ir Lie­tu­va“. Koks bu­vo pra­ne­ši­mo tiks­las?

– Tas pra­ne­ši­mas bu­vo po­li­ti­nė ak­ci­ja. La­bai iš anks­to su­ma­ny­ta. Ir pa­vy­ku­si. De­šimt eg­zemp­lio­rių (du kar­tus spaus­di­nau ma­ši­nė­le teks­tą, nes per kal­kę ma­ty­da­vo­si tik po 5 eg­zemp­lio­rius) iš­syk po pa­skai­tos iš­pla­ti­nau.

Po to „tau­ta“ tą pra­ne­ši­mą, pra­min­tą „ba­lan­džio te­zė­mis“, dau­gi­no­si sa­vais ke­liais.

Pra­ne­ši­mo už­duo­tis bu­vo la­bai įti­ki­nan­čiai pa­sa­ky­ti, kad „ta­ry­bų val­džia“ ne­bu­vo „at­sta­ty­ta“ 1940 me­tais – ji ant dur­tu­vų bu­vo at­neš­ta jau 1918 me­tų gruo­dį. Ir pa­ro­dy­ti, kas yra su­ve­re­nu­mas.

Da­bar, per Es­ti­jos Pre­zi­den­to priė­mi­mą, Va­ti­ka­no nun­ci­jui pa­sa­kiau, koks svar­bus Va­ti­ka­no dip­lo­ma­ti­jos na­mas Vil­niu­je. Ten 1988 spa­lio 22–23 nak­tį vy­ko pa­sku­ti­nis Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės po­sė­dis. Jis nie­ko ne­ži­no­jo.

Vaid­me­nį at­li­ko ir Šiau­liai

– Ko­kie pa­grin­di­niai sver­tai lė­mė Są­jū­džio gi­mi­mą?

– La­bai daug fak­to­rių. Svar­biau­sia, kad ply­šo vi­si TSRS im­pe­ri­jos val­dy­mo maz­gai. M. Gor­ba­čio­vas bu­vo pa­bu­di­mo ieš­mi­nin­kas. Jis pa­skel­bė „glas­nost'“ (ne­tiks­liai ver­čia­mą „vie­šu­mu"), o tai ne­lei­do KGB im­tis rep­re­si­jų prieš ki­ta­min­čius.

Ir ta­da vi­si ėmė drą­siai kal­bė­ti. Pir­mie­ji – Mask­vos in­te­li­gen­tai, laik­raš­čiai „Mos­kovs­ki­je no­vos­ti“, „Li­te­ra­tur­na­ja ga­ze­ta“, „Ogo­niok“. Go­džiai juos skai­tė­me apie tre­jus me­tus, kol pa­tys įsi­drą­si­no­me. Pra­bi­lo­me. Pas mus pir­ma­sis toks bu­vo „Gim­ta­sis kraš­tas“ (ti­ra­žas 1988 pra­džio­je – 300 000 – neį­si­vaiz­duo­ja­mas!).

Ir ta­da jau di­si­den­tai išė­jo į aikš­tę – jų bu­vo de­šim­tys, ne itin daug. In­te­li­gen­tų išė­ji­mas į vie­šu­mą ne mi­tin­gais, o or­ga­ni­za­ci­jos su­kū­ri­mu bu­vo le­mia­mai rei­ka­lin­gas.

At­li­ko sa­vo vaid­me­nį ir Šiau­liai: 1987–1988 me­tų san­dū­ro­je Moks­lų aka­de­mi­jos sluoks­niuo­se per ran­kas pra­dė­jo ei­ti Šiau­lių laik­raš­čio „Rau­do­no­ji vė­lia­va“ at­švies­tai.

Tai bu­vo Es­ti­jos IME (iš­ver­tus IME – „ste­buk­las"; gud­ri san­trum­pa apie eko­no­mi­nį sa­va­ran­kiš­ku­mą-ūkis­kai­tą) straips­nis. Jis da­rė re­vo­liu­ci­nį įspū­dį. Džiau­gė­mės: vi­si bi­jo, o štai Šiau­liai – drą­siau­si. Aš straips­nį ko­ne min­ti­nai mo­kė­jau.

– Kaip bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mas Stei­gia­ma­sis Są­jū­džio su­va­žia­vi­mas?

– Vis­kas vy­ko la­bai spar­čiai, ver­žė­si kaip srau­ni kal­nų upė. Iki 1988 rug­sė­jo Są­jū­džio cent­ri­nė būs­ti­nė bu­vo ma­no na­muo­se (tie­są sa­kant, uoš­vio), Lenk­to­jo­je gat­vė­je 69, Žvė­ry­ne. Ten, ma­no dar­bo kam­ba­ry­je, vei­kė ir „Są­jū­džio ži­nių“ re­dak­ci­ja.

Vir­tu­vė­je – su­si­rin­ki­mai, sve­tai­nė­je – mie­ga­ma­sis at­vyks­tan­tiems. Ant grin­dų mie­go­jo ir Mat­ras Tar­maks, da­bar­ti­nis Es­ti­jos pa­siun­ti­nys Suo­mi­jo­je, jis bu­vo pir­ma­sis Es­ti­jos at­sto­vas Lie­tu­vo­je.

Laik­raš­tis bu­vo pla­ti­na­mas taip pat iš Lenk­to­sios gat­vės, kol pla­ti­ni­mo ne­pe­rė­mė Pet­ras Vai­tie­kū­nas, per­kel­da­mas į sa­vo ka­bi­ne­tą Fi­zi­kos ins­ti­tu­te.

Kais­tan­tys te­le­fo­nai, nes jo­kio ki­to ry­šio ne­bu­vo. Dar – ko­jos. Ir se­no­ji ma­no tė­vo „Vol­ga“, ku­riai per tą va­sa­rą nu­try­niau ir pa­dan­gas, ir va­rik­lį su­ma­liau.

Ofi­cia­liai Ini­cia­ty­vi­nė gru­pė rink­da­vo­si kar­tą per sa­vai­tę, Dai­li­nin­kų są­jun­go­je (da­bar – Va­ti­ka­no būs­ti­nė­je). Bū­da­vo ir ypa­tin­gų su­si­ti­ki­mų, ypač prieš di­džią­sias lie­pos 9-osios, rugp­jū­čio 23-io­sios, rug­sė­jo 16-osios ak­ci­jas.

Su­ri­šo KGB ran­kas

– Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nė­je gru­pė­je bu­vo 36 žmo­nės. Kas kė­lė dau­giau­sia aist­rų?

– Iš­syk da­ly­vau­ti at­si­sa­kė In­gė Luk­šai­tė, li­ko 35. Tuo skai­čiu­mi daug kas va­do­va­vo­si. Kaip už­bur­ta: ir Kau­no gru­pė po sa­vai­tės su­si­kū­rė to­kio dy­džio, ir Są­jū­džio Ta­ry­bą Stei­gia­ma­ja­me su­va­žia­vi­me iš­rin­ko­me to pa­ties dy­džio.

Ba­lan­sas bu­vo aiš­kus: ak­ty­viau­si bu­vo ra­šy­to­jai, moks­li­nin­kai, hu­ma­ni­ta­rai, ku­rių dau­gu­ma – su po­zi­ci­ja aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se, Moks­lų aka­de­mi­jo­je, ne­be jau­nuo­liai. Dau­gu­ma jų bu­vo ko­mu­nis­tų par­ti­jos na­riai. Ta na­rys­tė bu­vo net nau­din­ga: nei ko­mu­nis­tų par­ti­jos cent­ro ko­mi­te­tas, nei KGB ne­ga­lė­jo iš­syk pa­skelb­ti mū­sų prie­šais. Ak­ty­viau­sio­je jau­ni­mo gru­pė­je (mū­sų bu­vo pen­ki) – nė vie­nas ne­bu­vo­me ko­mu­nis­tų par­ti­jos na­riai.

– Ko­dėl Są­jū­džiui pa­vy­ko ne­be­val­do­ma ban­ga nu­si­ris­ti per vi­są Lie­tu­vą?

– Daug prie­žas­čių. Jau mi­nė­tas ko­mu­nis­tų ly­gi­na­ma­sis svo­ris. Ki­tur, ra­jo­nuo­se, tik ko­mu­nis­tų na­riai ir ga­lė­jo kaž­ką da­ry­ti, ant­raip nie­kas ne­bū­tų pa­ju­dė­ję.

M. Gor­ba­čio­vo „sto­gas“. Pa­ga­liau A. Ja­kov­le­vo, ant­ro­jo „pe­rest­roi­kos“ žmo­gaus at­vy­ki­mas į Lie­tu­vą po pu­sant­ro mė­ne­sio ir jo „pa­lai­mi­ni­mas“, kad nie­ko čia bai­saus ne­vyks­ta. Tai su­ri­šo KGB ran­kas. Be to, ne­pa­mirš­ki­me, Es­ti­ja vi­są 1988 me­tų va­sa­rą bu­vo daug ak­ty­ves­nė, daug ag­re­sy­ves­nė ir drą­ses­nė pro­jek­tais.

Pro­tin­gu­mas reiš­kė tai­kin­gu­mą

– Su Są­jū­džiu per Lie­tu­vą ke­lia­vo ir „Ro­ko mar­šas“. Kas sting­dė krau­ją, va­žiuo­jant per Lie­tu­vą, kai at­gi­mi­mo dai­gai dar tik ne­drą­siai ka­lė­si? Ko­kia bu­vo žmo­nių reak­ci­ja, pa­ma­čius tris­pal­vę ar gie­dant „Tau­tiš­ką gies­mę“?

– Su „Ro­ko mar­šu“ va­žia­vau per vi­sus mies­tus, ži­no­ma, bu­vau ir Šiau­liuo­se. Pa­ne­vė­žys mū­sų neį­si­lei­do – to­kia stip­ri ten bu­vo stag­na­ci­ja, va­di­na­si, vie­tos ko­mu­nis­tų CK bu­vo stip­riau­sias Lie­tu­vo­je.

Dai­nos – dai­no­mis, kal­bos – kal­bo­mis, bet svar­biau­sia – tau­ti­nių vė­lia­vų įve­ži­mas į aikš­tes. Juk trem­ti­nai ėjo į siau­čian­čią jau­ni­mo mi­nią vė­lia­vų pa­ma­ty­ti, pa­verk­ti.

Ma­no vaid­muo bu­vo Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės var­du sa­ky­ti už­de­gan­čias kal­bas apie Lie­tu­vos lais­vė­ji­mą. Kai kur net la­bai ra­di­ka­liai pa­kal­bė­da­vau apie miš­ko bro­lius ir oku­pan­tų „kru­vi­ną če­ba­tą“ (Klai­pė­do­je, bai­giant mar­šą – Vil­niu­je, Kal­nų par­ko sta­dio­ne).

– Tuo­met pa­brė­žė­te, kad mums rei­kia ne tik lais­vos, bet ir pro­tin­gos Lie­tu­vos. Pro­tin­gą atei­tį ma­tė­te tei­si­nė­je vals­ty­bė­je. Ar šian­dien esa­me lais­vos vals­ty­bės pi­lie­čiai ar ver­gai?

– Pro­tin­gu­mas reiš­kė tai­kin­gu­mą. Sa­vo kal­bo­je Stei­gia­ma­ja­me su­va­žia­vi­me pa­brė­žiau mei­lę, kaip Lie­tu­vos pa­ma­tą, ir pi­lie­ty­bę, kaip jos tai­ką. Vis­kas taip ir vy­ko. Iki pat iš­lais­vė­ji­mo.

Ta­čiau pa­skui... Ak, ir la­bai spar­tus Są­jū­džio iš­si­gi­mi­mas, ir ban­di­tiz­mas, ir pa­ga­liau – apie 1993 me­tus – jau bu­vo­me ant pi­lie­ti­nio ka­ro slenks­čio.

1993 me­tų spa­lį, iš­ve­dus Ru­si­jos ar­mi­ją ir ap­lan­kius mus po­pie­žiui Jo­nui Pau­liui II, įvy­ko Pa­kau­nės maiš­tas, ku­ris be kru­vi­nų au­kų neap­siė­jo...

Da­bar mes dar ne ver­gai, bet jau tik­rai ne­be lais­vi.

– Ka­da Są­jū­džio me­tais jau­tė­tės lai­min­giau­sias? Ko il­gi­tės iš Są­jū­džio me­tų?

– Tie­są sa­kant, Są­jū­džio ga­li­ma il­gė­tis tik kaip jau­nys­tės – o tai bū­din­ga vi­siems žmo­nėms. Gra­žiau­si man bu­vo mė­ne­siai iki 1989 me­tų va­sa­rio, iki rin­ki­mų į TSRS Liau­dies de­pu­ta­tus. Po to pra­si­dė­jo sun­kes­nis ir jau „gud­res­nis“ gy­ve­ni­mas. Vi­di­nė konf­ron­ta­ci­ja „iš rim­tų­jų“.

Nei­gia mi­tus

– Ko­kius mi­tus, su­si­ju­sius su Są­jū­džiu, no­rė­tu­mė­te pa­neig­ti? Kas vy­ko Są­jū­džio vi­du­je?

– Di­džiau­sias mi­tas – kad Są­jū­dis ne­bu­vo Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­dis (LPS), o iš­syk – Są­jū­dis. Ne, jis gi­mė – ir tik to­dėl gi­mė – kaip šan­sas keis­ti TSRS ir kaip im­pe­ri­jos silp­nu­mo ženk­las. Iš­syk rė­mė­si M. Gor­ba­čio­vo po­li­ti­ka, ja nau­do­jo­si. Ki­tas klau­si­mas, kad mes nuė­jo­me sa­vo ke­liu – ir la­bai spar­čiai.

Ant­ras mi­tas: ne­bu­vo jo­kios su­si­prie­ši­ni­mo „ko­mu­nis­tai-są­jū­di­nin­kai“ ideo­lo­gi­jos. Ypač Są­jū­džio vi­du­je. Ko­va vy­ko tik su ofi­cia­liais val­džios or­ga­nais, o tai – su­dė­tin­gas „Mask­va-Vil­nius-vie­tos val­džia“ maz­gas.

Tre­čia, ne­bu­vo Są­jū­džio pir­mo­jo as­mens. Dik­ta­tū­ros pa­vo­jus gi­mė 1990 me­tų ko­vą, kai la­bai spar­čiai im­tas for­muo­ti V. Lands­ber­gio „Są­jū­džio va­do“ mi­tas. Tik­ras mi­tas. Net žiau­riai die­gia­mas, mis­ti­fi­kuo­jant vi­są ju­dė­ji­mą ir ap­me­luo­jant Są­jū­dį. Šmei­žiant pir­mei­vius.

Pri­si­min­ki­me: Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio stei­gia­ma­ja­me su­va­žia­vi­me pa­gal bal­sa­vi­mo re­zul­ta­tus, ren­kant Ta­ry­bą, pir­ma­sis bu­vo R. Ozo­las, ant­ro­ji – K. Pruns­kie­nė. Jo­kio pir­mi­nin­ko su­va­žia­vi­mas ne­rin­ko, pir­mi­nin­ko įsta­tai net ne­nu­ma­tė. Pir­mi­nin­ko reik­mę iš­pro­vo­ka­vo ne­tru­kus at­si­ra­dęs pro­mask­vie­tiš­kas ju­dė­ji­mas „Je­dinst­vo“, va­di­na­si, KGB. Bet tai – jau ki­tas klau­si­mas.

Be­je, rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad net pri­spir­ti reik­mės, mes nu­ma­tė­me pir­mi­nin­ko ro­ta­ci­ją; ki­tas pir­mi­nin­kas tu­rė­jo bū­ti R. Ozo­las. De­ja, per Bal­ti­jos Asamb­lė­jos Ta­li­ne, TSRS Liau­dies de­pu­ta­tų su­va­žia­vi­mo Mask­vo­je (1989 me­tų ge­gu­žę) rū­pes­čius to neį­vyk­dė­me. Ap­si­lei­di­mas. Toks ap­si­lei­di­mas bu­vo daž­nas Są­jū­džio veik­los bū­das. Leis­da­vo­me įvy­kiams ei­ti sa­vai­me.

Įsi­vaiz­duo­ki­te, ne­re­tai net Ta­ry­bo­je mums trūk­da­vo kvo­ru­mo, ir spren­di­mus, skir­tus vi­sai Lie­tu­vai, priim­da­vo 4–5 žmo­nės, ne­lauk­da­vo­me bū­ti­nų 17 bal­sų.

Tai yra vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl ir po 25 me­tų ne­pas­kelb­ti Są­jū­džio Ta­ry­bos po­sė­džių pro­to­ko­lai, nors jie įra­šy­ti, iš­sau­go­ti.

Dvi au­kos

– Pir­muo­siuo­se lais­vuo­se rin­ki­muo­se ke­lią pa­li­ko­te A. Bra­zaus­kui. 1990-ųjų ko­vą po­li­ti­nę po­zi­ci­ją pa­skel­bė­te ma­ni­fes­te „Is­to­ri­nė klai­da“, ku­ris bu­vo ly­gi­na­mas su iš­da­vys­te. Kaip ver­ti­na­te šiuos žings­nius šian­dien?

– La­bai džiau­giuo­si, kad man ne­sut­ruk­dė ženg­ti šių žings­nių. Tai ir bu­vo pro­tin­gos Lie­tu­vos kū­ri­mo pra­kti­ka, ne vien tik pro­gra­ma. Rei­kė­jo va­lios.

A. Bra­zaus­ko fi­gū­ra bu­vo ab­so­liu­čiai bū­ti­na, jo pa­ša­li­ni­mas iš Lie­tu­vos lais­vės ke­lio (ko iš ma­nęs rei­ka­la­vo ra­di­ka­lūs są­jū­di­nin­kai) bū­tų at­ne­šęs bai­sias pa­sek­mes.

Mes bū­tu­me su­si­lau­kę Gru­zi­jos iš­si­va­da­vi­mo – kru­vi­no ke­lio. Ką ta­da kal­bė­ti apie Mask­vos ata­ką? Tan­kai Vil­niaus gat­vė­se. To ga­lė­jo lin­kė­ti tik Lie­tu­vos prie­šai. Mū­sų aist­ruo­liai pa­trio­tai, de­ja, bu­vo ge­ro­kai apa­kę, pa­si­ren­gę ei­ti per krau­jo upę. Kas jiems da­vė to­kią tei­sę? Lie­tu­va? Neat­sa­kin­gu­mas.

O štai „Is­to­ri­nė klai­da“ – jau ant­ras ma­no pa­siau­ko­ji­mas, stab­dant V. Lands­ber­gio įsi­tvir­ti­ni­mą. Mi­tą. Šis po­li­ti­kas bu­vo gru­zi­nų fron­to ly­de­rio Z. Gam­sa­chur­di­jos po­li­ti­kos bro­lis, pi­lie­ti­nio su­si­prie­ši­ni­mo ideo­lo­gas.

Es­mi­nis V. Lands­ber­gio vei­ki­mo bū­das – „me­niš­ka klas­ta“, ving­ri kal­ba, am­ži­na prie­šų paieš­ka. De­ja, taip jau yra ir bus vi­suo­met, dau­ge­liui žmo­nių pa­tin­ka pa­si­duo­ti „auk­sa­bur­niš­ku­mo“ pink­lėms. Pa­žin­da­mas jį iš ar­ti, su­pra­tau, ko­kia bai­si atei­tis lau­kia Lie­tu­vos, jei­gu jis taps Pre­zi­den­tu. Ne­ta­po. Ma­nau, kad tai ir ma­no au­kos dė­ka.

Pas­ku­ti­nis mi­tin­gas

– 1999 me­tais mi­tin­ge pro­tes­tui iš­reikš­ti pa­si­rin­ko­te ply­tą. Ši ply­ta yra ta­pu­si pro­tes­to me­ta­fo­ra. Tai bu­vo pa­sku­ti­nis jū­sų mi­tin­gas?

– 1999 me­tų spa­lio 22 die­nos mi­tin­gas su­ta­po su 11-osio­mis LPS Stei­gia­mo­jo su­va­žia­vi­mo me­ti­nė­mis. Ja­me da­ly­va­vo ir A. Bra­zaus­kas, ir Just. Mar­cin­ke­vi­čius. Ma­ne iš­rin­ko jo ve­dė­ju. Ve­džiau mi­tin­gą kaip Są­jū­džio lai­kais. Dau­giau nie­kuo­met ne­su bu­vęs nė vie­na­me po­li­ti­nia­me mi­tin­ge.

Mi­tin­gas bu­vo nu­kreip­tas prieš Lie­tu­vos pa­klup­dy­mą. Prieš ame­ri­kie­čių juo­dą­jį vers­lą, prieš „Wil­liams“, prieš mū­sų gar­bės ir pi­ni­gų pra­ra­di­mą.

Jau ta­da, pa­kel­da­mas ply­tą, sa­kiau Vil­niaus uni­ver­si­te­to stu­den­tams (jie bu­vo „at­ves­ti“ į mi­tin­gą rek­to­riaus R. Pa­vi­lio­nio pa­lie­pi­mu, pa­tys ne itin su­pra­to, kas vyks­ta): „Jus iš­trems iš Lie­tu­vos, jus iš­stums iš Lie­tu­vos!“. Bai­su, kad ma­no nu­ma­ty­mas pa­si­tei­si­no dau­giau ne­gu įsi­vaiz­da­vau.

Ply­tą, paim­tą iš uoš­vio san­dė­liu­ko, va­di­na­si, prieš­ka­ri­nę, per­skė­liau ant M. Maž­vy­do bib­lio­te­kos laip­tų per­pus ir po mi­tin­go iš­syk, nuė­jęs į Cent­ri­nį pa­štą, iš­siun­čiau dviem ad­re­sais. Re­gist­ruo­tu pa­štu. Vie­ną pu­sę – Pre­zi­den­tui V. Adam­kui, ki­tą – Sei­mo pir­mi­nin­kui V. Lands­ber­giui.

– Ką šian­dien va­din­tu­mė­te Są­jū­džio žmo­gu­mi?

– Neiš­vyks­tan­tį iš Lie­tu­vos ir gim­dan­tį jai vai­kus.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

PO­ŽIŪ­RIS: „Pa­ti di­džiau­sia mū­sų lais­vės ne­sėk­mė – emig­ra­ci­ja. Ši­to nie­kas, ti­kiu, ne­ga­lė­jo nė su­sap­nuo­ti tais lai­min­gais 1988 me­tais“, – sa­ko Ar­vy­das Juo­zai­tis.

Vla­di­mi­ro GU­LE­VI­ČIAUS (EL­TA) nuo­tr.

SU­VA­ŽIA­VI­MAS: Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio stei­gia­ma­sis su­va­žia­vi­mas. Iš kai­rės: Ar­vy­das Juo­zai­tis, Ka­zi­mi­ra Pruns­kie­nė, Ro­mas Gu­dai­tis, Si­gi­tas Ge­da, Ro­mual­das Ozo­las, Ka­zi­mie­ras Mo­tie­ka.

Vir­gi­li­jaus USI­NA­VI­ČIAUS (EL­TA) nuo­tr.

NA­RIAI: Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­riai mi­tin­ge Vin­gio par­ke 1988 me­tų lie­pos 9-ąją.

Al­gir­do SA­BA­LIAUS­KO (EL­TA) nuo­tr.

MI­TIN­GAS: Lie­tu­vos per­si­tvar­ky­mo są­jū­džio or­ga­ni­zuo­tas mi­tin­gas Vin­gio par­ke, skir­tas Mo­lo­to­vo-Ri­bent­ro­po pa­ktui pa­smerk­ti. Fo­tog­ra­fuo­ta 1988 rugp­jū­čio 23 die­ną.