Naujausios
KOMENTARAS
Lankstinukų pamokos
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Savaitės be patyčių minėjimo metu dvi paauglės nutraukė savo gyvenimą. Šeštokui Radviliškio mokykloje pertraukos metu smūgiu į krūtinę sulaužytas krūtinkaulis. O kiek dar smūgių vaikams ir jaunimui buvo nematomų, žeidžiančių sielą, o ne kūną, tą savaitę, kai suaugusieji žaidė „savaitę be patyčių": dalijo lankstinukus, susirūpinusiais veidais diskutavo prie apskritųjų stalų?
Kiek dar reikia jaunimo smurto ir mirties, kad suaugusieji, valdantieji pinigus jaunimo psichologinėms problemoms spręsti, smurtui ir patyčioms naikinti, nustotų iš to tyčiotis? Kiek kartų diskutuota, kad lankstinukai yra ne pagalba, o pinigų leidimo būdas, kuris jokios realios pagalbos neteikia?
Apie kasdienes patyčias ir smurtą papasakojo jauna mokytoja, kuri mokykloje ištvėrė vos vienerius mokslo metus. Jeigu kas nors kokiai šeštokų klasei nepatinka, vaikai ima visi kartu skanduoti:"Būūūūū!“ ir daužyti per suolus.
Paauglys garsiai protestuoja prieš mokytojos duotas užduotis. Jauna mokytoja prieina prie vaiko, padeda ranką ant peties ir prašo nurimti, klausia, kas atsitiko. Klasės berniukai replikuoja: „Ką, ar nuleidai?“ Lyg suprastų, ką sako (o gal supranta?), lyg būtų kalėjimo patirtį turintys nusikaltėliai. Kalėjimų kultūra – mokyklose.
Kur jie viso to išmoko? Prie televizoriaus, internete, namie, kieme, mokykloje.
Lankstinukais auklėjama karta drąsiai žengia į ateitį su mongoliškais pasityčiojimais „mat peremat“, kol pereina prie konkrečių veiksmų.
Prieš kelerius metus šalies policininkai su plakatais išėjo į mitingus „Basas pareigūnas – nesaugi visuomenė“. Tai buvo tik šūkis ar perspėjimas visuomenei, kaip su mumis bus? Pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad pareigūnai nejuokavo. Degradavusių žmonių nužudytos moterys, kol pareigūnai kelias valandas „reagavo“ į skubius pagalbos šaukimus.
„Šiaulių kraštui“ policijos pareigūnai pasakojo, kad jie patys yra puolami, spjaudomi, plėšomos jų uniformos. Kas iš tiesų yra mūsų policijos pareigūnai: tvarkdariai ar aukos? Pareigūnai žurnalistams prisipažino, kad tėra tik žmonės.
Rašėme apie greitosios medicinos pagalbos iškvietimo naujoves, kai rajonų gyventojai gali prisiskambinti greitajai tik į Šiaulius, kai dispečeriui rūpi ne žmogaus asmenybė, o tik adresas. Šią savaitę paaiškėjo, kad ir ugniagesių neišsikviesi, jei nežinai tikslaus gaisro adreso.
Slidinėjantys gamtoje vyrai pamatė liepsnojantį namą. Vietovė jiems žinoma: važiuoji nuo kaimo į dešinę, po to keliuku kairiau, už miškelio ir atvažiuoji. O koks tikslus adresas? Bala žino – ne vietiniai. Namas pleška, o ugniagesių dispečerinė reikalauja tikslaus adreso, nes ta dispečerinė Šiauliuose. Vietiniai ugniagesiai greitai susiorientuotų, o dabar – pleška namas be adreso. Kas, kad prileista lankstinukų apie tai, kaip ugniagesiai skuba į pagalbą.
