
Naujausios
Iš Kuršėnų - su dainomis, pagarba ir pagalba
Aldona Mockevičienė iki paskutinės minutės nerimavo – ar viskas pavyks taip, kaip ji planavo, kaip norėjo, kaip pridera?.. Ar visiems atlaikys sveikata?...
Šią svarbią gyvenimo valandą su Aldona Daknavičiūte Mockevičiene buvo jos patys brangiausi žmonės – artimieji, pagalbininkai ir būrys likimo ir sielos brolių ir seserų iš Kuršėnų.
Aldonai Mockevičienei šią kilnią dieną įprasminti, būti šalia, padrąsinti ir padėti, pasimelsti ir padainuoti atvažiavo pilnas autobusas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kuršėnų filialo žmonių, tarp kurių- filialo pirmininkė Marija Šadlauskienė, Eugenija Dragūnienė, Donata Savickienė, Kazimieras Jucas, Elena Tripokienė, Žemaitijos skautų organizacijos Kuršėnų Perkūno draugovės skautės, Remigijus Čepas, dar keletas jai brangių žmonių ir keletas visiškai nepažįstamų. Vienas tokių – Alfonsas Degutis nuo Viekšnių. Aldona iki paskutinės minutės nežinojo, kas jis ir ko atvažiavo. Tik kai buvo pranešta, jog jos tėvo, Lietuvos partizanų ir tremtinių garbei bus iššautos trys salvės, visų akys nukrypo į Alfonsą ir jo atsivežtą patrankėlę.
Dar Aldonai buvo nepaprastai gera, kad jai labai svarbią dieną skambėjo daug dainų. Kai į tokias išvykas važiuoja buvusi ilgametė dabar jau retai bekoncertuojančio kuršėniškių choro „Tremties varpai“ vadovė Birutė Jarošienė – kaip be dainos?!... Nuo Kuršėnų iki Ventos meistelio – netolimas kelias, užtruko lygiai penkias dainas, kol autobusas kuršėniškius atvežė pas Aldoną. Kai autobusas stabtelėjo prie Ventos bažnyčios, Kuršėnų moterys, pasidabinusios tautiniais kostiumais, užsidėjo tautines karūna, savo „drauges“ lazdeles daugelis palikusios autobuse, žengė apkabinti ir pasveikinti Aldonos.
Eugenija Dragūnienė Aldonai padavė ir krepšelį su skanėstais ir, žinoma, Kuršėnų vyniotiniu. Kitaip nė būti negalėjo, juk Eugenija – garsiojo Kuršėnų vyniotinio kūrėja!
Ventos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią užtvindė vargonų garsai, pakylėjantys, nuraminantys, guodžiantys. Įneštos vėliavos. Stovi garbės sargyba. Ventos bažnyčios klebonas Andrius Eidintas išklausė tikinčiųjų išpažintis ir Šventas Mišias pradėjo malda už Juozapą Daknavičių, Lietuvos partizaną, nužudytą prieš 65-eris metus Papilės apylinkėse.
Obelis, apglėbusi atmintį
Po šv. Mišių autobusas, keli lengvieji automobiliai iš Ventos pasuko link Papilės. Pro miestelio centrą link Daubiškių sukančią procesiją tarsi simboliškai palydėjo Simono Daukanto, Lietuvos istoriko, rašytojo ir švietėjo, vieno iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų, skulptūra.
Posūkis dešinėn – į laukų vieškelį. Autobusas stabteli – per ražienas nerizikuos važiuoti, čia ūkininko laukai. Ūkininkų šeima geranoriškai leido Aldonai Mockevičienei čia statyti paminklą savo tėvo – Lietuvos partizano atminimui, kaip kitaip galėjo pasielgti garbingi ūkininkai – jie patys iš tremtinių šeimos.
Per ražienas link tolumoje stovinčios obels, apglėbusios naujai pastatytą paminklą su kryžiumi, visi eina šypsodamiesi. Rankose gėlės, vėliavos, veiduose – dėkingumo, ramybės ir pagarbos nuotaikos.
Obelis – nelabai sena, laukinė, auga išskleidusi šakas į šalis toje vietoje, kur būta kaimo, Repšių sodybos. O plačiai išskleistos obels šakos – apglėbusios akmens paminklą, ant kurio amžiams iškalti žodžiai: „Už Lietuvos laisvę. Juozapas Daknavičius, žuvęs 1954 06 02 Rimšių km,. kautynėse su sovietine kariuomene“.
Moterys taiso gėles paminklo papėdėje, vyrai susimąstę laiko vėjyje plevėsuojančias vėliavas – trispalvę, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kuršėnų filialo vėliavą bei Žemaitijos skautų organizacijos vėliavą, ant kurios užrašytas šūkis „Budėk!“
Pamatę einančius su vėliavomis ir tautiniais drabužiais per laukus, tolumoje stabteli vieškeliu važiuojantys traktoriai, automobiliai.
Klebonas Andrius Eidintas, atlydėjęs procesiją prie paminklo Lietuvos partizanui Juozapui Daknavičiui, pašventino jį dėkodamas Juozapui ir visiems Lietuvos partizanams, kurie kovėsi už Lietuvos laisvę drąsiai, atkakliai, bet skausmingai žinodami, kad ši kova gali kainuoti jiems gyvenimą.
Rimšių kaimo laukais, nešami vėjo, nuskriejo „Tėve mūsų“, „Lietuva brangi“.
Atmintis su daug nežinomųjų
Tvirta, tiesi, išdidi Aldona Mockevičienė padėkojo susirinkusiems pagerbti jos tėvo Lietuvos partizano Juozapo Daknavičiaus atminimo. Jai likęs tik atminimas ir ši vieta laukuose, bet tai jo žūties vieta, o tėvo kapo ji neturi. Apie tėvą Aldonai išlikę tik šilti prisiminimai, tačiau pačių prisiminimų ne tiek ir daug, dar mažiau – užrašytų istorinių faktų, daug jų sugėrė laikas ir žemė.
Aldona augo pas senelius, nes mama mirė, kai jai buvo kelios savaitės, o tėvas išėjo ginti Lietuvos – kitaip negalėjo. Prisimena, kai, aplankyti jos atėjęs, tėvelis ilgai ją nešiodavęs ant rankų. Prisimena tėvo ašaras, kai atsisveikindamas eidavo pro duris, tik tada nelabai suprato, ko tėvas verkia, pasivijusi mažais pirštukais šluostydavo jo veidą.
Aldona Mockevičienė prie paminklo atsinešė sąsiuvinį, į kurį jau seniai yra surašiusi viską, ką prisimena apie savo tėvą. Eiklus vėjas karpė jos iš atsiminimų sąsiuvinio skaitomus žodžius ir nešiojo po laukus.
Kai įvyko didžioji tragedija Rimšių kaime, jos tėvui tada tebuvo 35-eri, Aldutei – vos 12 metelių.
Aldona iš atsiminimų sąsiuvinio prie tėvui skirto paminklo skaitė: „Kai paaugau ir jau ėjau į mokyklą, tėvas apsilankydavo vis rečiau ir rečiau. Paskutinį kartą matėmės pavasarį prieš jo žuvimą. Prisimenu, kad tą popietę, kai įvyko kautynės Rimšių kaime, su močiute kalbėjo kaimynas. Išgirdau tik tiek: „Prie Papilės vyksta susišaudymas – kad tik nebūtų pakliuvęs Juozas“. Močiutė pamatė mane, išgirdusią tuos žodžius, ir aš buvau paprašyta eiti į kambarį. Rytojaus rytą, valgant pusryčius, suvalgėme paskutinę duoną. Paprašiau močiutės, kad man leistų dviračiu nuvažiuoti į Papilę duonos, nes labai man rūpėjo, kas vyksta Rimšių kaime. Važiuodama pro Repšių sodybą mačiau, kad viskas sudegę, tik iš po pamatų rūko dūmai. Nebebuvo nei trobos „ant dviejų galų“ baltomis langinėmis, tik likusios iš molio drėbto tvarto sienos. Grįždama užsukau į Papilės kapines aplankyti mamytės kapo, o grįžusi viską papasakojau močiutei. Tokie liūdni ir negausūs mano prisiminimai“.
Tada Aldona atsivertė dar vieną sulankstytą popieriaus lapą, kuriame dailia tarpukario Lietuvos mokyklos dailyraščio maniera užrašyti jos tėvo bendražygio-partizano Vlado Stupuro atsiminimai: „Okupavus Lietuvą, pradėjo šaukti vyrus į rusų kariuomenę, bet jis nepanoro eiti tarnauti sovietams, kaip ir daugelis to meto vyrų, ir pasitraukėm pas partizanus. Tai buvo 1948 metų balandžio mėnuo. Bet Juozas Daknavičius greitai buvo suimtas ir įkalintas Kuršėnuose, ten pabuvus kelias dienas, jam pasisekė pabėgti, o vėliau jis prisijungė prie Žemaičių apygardos „Ventos“ dalinio partizanų. Jo slapyvardis buvo „Kovas“. Tuo metu vadas buvo Pranas Vitkauskas – „Granitas“. Jo draugai buvo Steponas Erstikis – „Patašonas“ bei Kazys Vaišnoras – „Pocius“. „Ventos“ dalinio partizanai artimai bendravo su „Vinkšnos“ būrio partizanais, kur būrio vadas buvo Antanas Jokubauskas, slapyvardis – „Ancius“.
.Aldonos Mockevičienės skaitytus prisiminimus vėjas per laukus palydėjo kuršėniškių atliekama ilgesingąja „...išėjai su gandrais ir su lapais žaliais...“
Tai bene visa žinoma informacija apie Lietuvos partizaną Juozapą Daknavičių. Taip pat Aldona Mockevičienė iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 1999 metais yra gavusi dokumentą – pažymą apie kario savanorio Juozapo Daknavičiaus žūtį. Žūties datos ir vietos grafoje yra įrašyta „1954 06 02, Akmenės r. Rimšių k.“ Žūties aplinkybių grafoje: „Žuvo kovos lauke“.
2006 metais gegužės 31 dienos Akmenės rajono laikraštis buvo išspausdinęs straipsnį „Dar vienas neatskleistas kovų metraščio lapas“, kuriame rašoma, kad vis mažiau menančių tą dieną, kai Rimšių kaime, Repšių sodyboje „kaleno automatai ir žuvo vienas paskutinių Papilės apylinkių partizanų Juozapas Daknavičius. Ginkluota kova prieš sovietinę valdžią jau buvo numalšinta, dauguma rezistencijos kovotojų sunaikinti, nuteisti ilgiems metams lageriuose“.
Straipsnio autorius rašo, kad nedaug žinoma apie Juozapą Daknavičių, tik tiek, kad „jis buvo gimęs 1919 metais Papilės valsčiaus Grybiškių kaime. Dėdė, tėvo brolis, sako, buvęs žinomas Mažeikiuose gydytojas. Juozapo tėvas mirė hitlerinės okupacijos metais, o brolis gyveno tuometinio Kuršėnų valsčiaus Raganių kaime, jo šeima 1951 metais ištremta į Irkustsko srities Taišeto rajoną kartu su motina. Būsimasis partizanas Juozapas tada gyvenęs tuometinio Kuršėnų valsčiaus Tulkinčių kaime (...) Kas jį paskatino eiti į ginkluotųjų kovotojų būrius, dabar jau niekas nepasakys. Greičiausiai, nenoras tarnauti sovietų kariuomenėje, į kurią buvo šaukiami okupuotos Lietuvos jaunuoliai. 1948 metais jis pasitraukė į mišką“.
Dar laikraščio žurnalistas rašė apie Rimšių kaime stovėjusią „amerikono“, nes buvo išvykęs uždarbiauti į Ameriką, Antano Repšio sodybą. Būta gandų, kad kažkas matęs užsukant čia nepažįstamų žmonių. Buvo atsimenančių, kad „sodybos šeimininkė Antanina Repšienė globojusi keletą paskutiniųjų Papilės krašto partizanų. Vienas iš jų vadinęsis „Vargonininku“ ir buvo kilęs iš Kruopių (...) Tą rytą Antanina Repšienė išėjusi į turgų nešina keliais lašinių bryzais. Ten jai kaimynai ir pašnibždėjo matę, kaip jų sodybos link nuvažiavusios dvi mašinos kareivių. Spėjama, kad apie besislapstančius nepažįstamus žmones kariškiams Kuršėnuose pranešęs brigadininkas, atėjęs raginti į darbą, ar kažin koks partinis aktyvistas. (...) Repšienė dar spėjusi pareiti namo, paduoti partizanui drabužius, o pati apsilaisčiusi kojas žibalu ir pabėgusi (...) Pasakojimai apie tolesnius įvykius skiriasi. Vieni teigia, kad sodyboje kartu buvę ir atsišaudę dar du partizanai, kurie suspėję per rugių lauką pabėgti. Pasak kitų, pora vyrų jau rytą išėję ir sodyboje likęs vienas J. Daknavičius. Vis dėlto susišaudymo būta smarkaus, buvę sužeistų ir žuvusių kariškių. Partizanas J. Daknavičius, matyt, žuvo vietoje, nes žinių apie jo gydymą bei tardymus nėra“.
Atsiminimai, maldos, dainos. Po laukus lakstantį vėją išgąsdino Alfonso Degučio paleistos patrankos salvės. Už Lietuvą Tėvynę! Už Juozapą Daknavičių ir Lietuvos partizanus! Už Lietuvos tremtinius!
Aldona Mockevičienė buvo laiminga, patyrusi tokią nuostabią dieną. Atsisveikindama ji užsiminė, kad lauks tos dienos, kai ras tėvo kapą. Paieškų keliu ji jau eina.
