Naujausios
Kaimo idilė gali likti tik paveiksluose
Vienas garsiausių šiuolaikinių šalies tapytojų Jonas Daniliauskas sako, kad kultūra Lietuvoje – trečiaeilis dalykas. „Žmogus pirmiausia pasistato namą, susivelka baldus, o jei reikia skylę sienoje pridengti, dar ir paveikslą nusiperka“, – apie rinką juokauja kūrėjas. Jis bando išsaugoti kaimo idilę, išgyvenančią skausmingus pokyčius.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Ir bomžas – per gražus
– Šį kartą kūrybą pristatote Šiauliuose Trakų gatvės galerijoje, 2009 metais paveikslus eksponavote Kelmėje. Parodas rengiate ne tik sostinėje ar užsienyje?
– Visada, jei prašo, į mažesnius miestus važiuoju. Finansiškai neapsimoka, bet ne vien komercinės naudos žiūriu.
Mano brolis Šakiuose yra vidurinės mokyklos direktorius, ten organizuojamos Dailės dienos, sukviečiami dailininkai, dailės mokytojai kone iš visos Lietuvos. Aukojiesi dėl jaunimo.
Visai kitas žmogus užauga, jei gyvenime ragavo muzikos, dailės ar lankė kitą su menu susijusį būrelį. Kitas požiūris, kitas supratimas.
Be to, jaunas žmogus energiją gali išlieti kūryboje. Menas drausmina. Pats esu baigęs M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Futbolą paspardydavome, bet chuliganizmui laiko nebuvo.
– Jūsų darbuose daug šviesos, šilumos, švelnumo. Kaip šiandien pavyksta išlaikyti pozityvumą?
– Negatyvas, bjaurastis, šokiravimas braunasi į meną. Tai – neigiama Amerikos (ir ne tik) kultūros įtaka.
Kai po Dailės instituto pradėjau kūrybinį kelią, 1976–1978 metais, esu ir elektros kėdę nutapęs.
Reikia būti labai natūraliam, žinoti savo tikslą. Į save labiau dirstelėti, įsiklausyti vidinio balso. Man ir tapomas bomžas išeina per gražus (juokiasi – red. past.).
– Ką vidinis balsas sako šiandien? Jei persikeltume į jūsų kūrybinę dirbtuvę, ką išvystume?
– Šiuo metu nelabai ką rastumėte, nes vyksta dvi parodos. Viena – Šiauliuose, kita – Vilkaviškio rajone, Paežerių dvare.
Rastumėte nemažai ankstyvesnių darbų. Būtų ir kaimiškų skerstuvių motyvų ar gaidžio galvos kirtimas. Ne visada buvau teigiamas.
Kai valstybei – nusispjauti
– Viena iš jūsų pagrindinių temų – kaimas. Šiandien kaimas – tuštėjantis, senstantis, užkaltais mokyklų langais. Ar idiliškas kaimas neliks tik jūsų paveiksluose?
– Kaime susidarė paradoksali situacija. Turiu sodybą Varėnos rajone, Dargužiuose. Kai prieš 10 metų nusipirkau sodybą, ilgu gatviniu kaimu gindavo karves. Karvių buvo virš šimto. Anąkart suskaičiavau – tik kokios 32!
Ir taip visoje Lietuvoje. Kaimas keičiasi. Kas griuvo, sugriuvo. Dargužių kaimas labai gražus. Kas likę, tam neleidžiama sugriūti: Vilnius netoli, nusiperka miestiečiai.
Buvau į Ignalinos rajoną nusitrenkęs prieš keletą metų. Beveik ant kiekvieno pastato kabo lentelė, kad „valstybės saugomas paminklas“, o baisu žiūrėti. Žmonės atstatyti pinigų neturi, o valstybei – nusispjauti.
Ne tik mokyklos uždaromos. Pirčiupiuose mokykloje veikė muziejus. Mokyklos nepavyko išlaikyti, bet patį muziejų galėjo bent į kitą vietą perkelti.
Sargas įleido mane vidun. Klaiku žiūrėti! Likęs tik Kazimiero Morkūno vitražas. Ačiū Dievui, neišdaužytas, nes labai storu stiklu. Pasakiau Kazimierui. Jis atsakė, jog valstybė už kūrinį yra sumokėjusi, tad vitražas – nebe jo nuosavybė.
– Kuo jums patrauklus kaimo žmogus?
– Aš pats kilęs iš kaimo. Kaimo žmogų geriausiai pažįstu. Sulinkusi bobutė man labai artima ir brangi.
Gyvename dėkingoje klimato juostoje, turime keturis metų laikus. Važiuoju dabar – viskas geltona. Užsnigs – vėl viskas pasikeis. Turėjau idėją tą patį motyvą nutapyti skirtingu metų laiku. Būtų visai kita nuotaika. Gal truputį banalokai skamba, bet įdomu.
Suformuoja tėviškė
– Ko gero, į jūsų paveikslus žiūrintis žmogus tapatina save su artimais širdžiai motyvais?
– Tapau, kad žmogus rastų asociacijų paveiksle. Jei dirbi nuoširdžiai, ir pavyksta, ne vienas žmogus atgaivina savų prisiminimų.
Paveikslų motyvai dažnai būna kaime pamatyti, „užsipaišyti“, nufotografuoti. Nemėgstu aklai tapyti: kažką apibendrinu, kažko atsisakau, kažką pridedu.
– Kaip pavyksta kasdienius dalykus paveiksle paversti istorija, novele?
– Bandau įprasminti, iš paprastų dalykų sukurti meno kūrinį. Įsijungia išraiška, nuotaika, siužetas. Man tapyboje siužetas labai svarbus – norisi intrigos. Kartais ir literatūros atsiranda.
Ko gero, nesu vien tik peizažą nutapęs. Jei nesimaišo žmogelis ar gyvulėlis, man lyg ir nėra gyvenimo tame peizaže – mano paveiksle. Turi kažkas judėt, krutėt, būt gyvo.
– Esate sakęs, kad tapyba jums – antra kalba. Tai ir yra jūsų kalbėjimas?
– Vienas dalykas, ką šneki apie paveikslą, kitas – ką matai. Kartais apie savo paveikslus geriau visai nekalbėti.
Žiūrovui sukeliamos asociacijos – kas kita. Bet ir žiūrovas skirtingo išsilavinimo, supratimo.
Atsimenu, vienoje parodoje kabojo mano paveikslas „Plukdanti avelę“. Ten – raudona upė. Prieina garsus teisininkas, profesorius ir sako: „Kur jūs matėte raudoną vandenį?!“.
„Pažiūrėkit į saulėlydžius, nepastebėjot, kad upė kartais raudona?“ – durneliu apsimečiau... Juk raudona spalva turi savo simbolį, savo kalbą...
– Jūsų kūryba meno kritikų vadinama nuoseklia ir vientisa.
– Plastinė kalba su amžiumi, patyrimu, požiūriu į gyvenimą, į tapybą kinta. Atsiranda daugiau laisvumo, nebereikia per daug galvoti, kaip nupiešti.
Iš kitos pusės, būnant nuosekliam, gresia pasikartojimas. Tada pradedi bastytis, nusitrenki į kokią Prancūziją, Sardiniją. Kiti kvapai, spalvos, kitas peizažas. Galvoji, kaip perteikti, pasidaro ir pačiam įdomu – pavyks, nepavyks.
Raulis Diufi, gyvendamas prie Viduržemio jūros, taip ir galėjo tapyti – smaragdinė jūra, poilsiautojai, laisvumas...
Kiekvieną menininką suformuoja tėviškė, aplinka, kurioje augo. Prisimenu vaikystę. Augau Suvalkijoje. Ten tiek dangaus! O žemės mažai. Suarta žemė, želmenys žali... Juodo ir ryškaus žalio kontrastas. Jei tai įsigėrė į kraują ir sielą, duok Dieve, pabandyti perteikti.
Dingę paveikslai
– Koks dailininko gyvenimas šiandien Lietuvoje?
– Skirtingai dailininkai jaučiasi. Iš materialinės pusės – vieni geriau, kiti blogiau.
Anksčiau išgyvendavau: reikia šeimyną maitinti. Dabar dirbdamas nebegalvoju, parduosiu ar neparduosiu paveikslą. Būna, prispaudžia finansiniai dalykai, bet vis tiek, žiūrėk, atsiranda pirkėjas ar užsakymas. Ir vėl gyveni.
Laisvo menininko gyvenimas nėra saldus. Už laisvę turi mokėti (šypsosi).
Praėjo 20 metų, bet niekaip nesutvarkomas laisvo menininko statusas. Kad menininkai gautų stipendijas, būtų normalesnis socialinis draudimas, žmogus turėtų medicininį draudimą. Daug problemų yra.
Dauguma menininkų turi antrą profesiją (J. Daniliauskas dirba dėstytoju). Taip ir sukamės.
– Kokia Lietuvoje paveikslų pardavimo rinka?
– Labai nedidelė. Galerijų lyg ir yra, bet galerija galerijai nelygi. O krizės visų pirma muša per kultūrą.
Žmogus pirmiausia pasistato namą, susivelka baldus, o jei reikia skylę sienoje pridengti, dar ir paveikslą nusiperka (juokiasi). Yra žmonių, kurie nuoširdžiai perka paveikslus, bet būna ir tokių atvejų.
– Kiek Lietuvoje kaupiamos šiuolaikinio meno kolekcijos?
– Kolekcionierių ne daug, bet yra. Yra, kurie išleidžia kolekcijų katalogus. Vieni kaupia vaikams, kiti – sau.
Pavyzdžiui, Niujorke muziejaus salėje perskaitai, kad salė pavadinta vardu žmogaus, padovanojusio kolekciją. Reikia manyti, kad ir pas mus su laiku atsiras tokia tradicija.
Tarybiniais laikais būdavo organizuojamas tarptautinis Vilniaus pleneras. Jei neklystu, buvo sukaupta apie 600 darbų. Jei Vilniaus savivaldybė būtų buvusi protinga, turėtų muziejų.
Kai rengiau jubiliejinę parodą rotušėje, viena šeimyna paskolino tris mano darbus. O jie iš tiesų vogti – dingę iš Savivaldybės, su visais inventoriaus numeriais.
Lygiai tas pats nutiko su Dailės fondu, kuris irgi išdrabstė darbus. Dabar, matyt, kažkas ir biznį iš to daro.
Kultūra pas mus – trečiaeilis dalykas. Ekonomika tai auga, tai smunka, o lėšų kaip nėra, taip ir nebus. Kultūra laikysis kolektyvų, atskirų žmonių iniciatyvomis, vardais.
Nepamenu, kada Nacionalinis muziejus būtų kokio nors šiuolaikinio dailininko darbų užpirkęs.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POŽIŪRIS: Tapytojas Jonas Daniliauskas šviesą ir šilumą paveiksluose išlaiko išsaugodamas natūralumą, įsiklausydamas vidinio balso.
NUOMONĖ: „Laisvo menininko gyvenimas nėra saldus. Už laisvę turi mokėti“, – ironizuoja tapytojas Jonas Daniliauskas
