Naujausios
Parkas didžiuojasi, apsigynęs nuo „saulėlydžio“
Ventos regioninio parko gyvavimo 20 metų proga šios įstaigos veikla aptarta Ventos kultūros namuose surengtoje konferencijoje. Daugiausiai parko teritorijos yra Akmenės rajone, o šiek tiek – Šiaulių ir Mažeikių rajonuose.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
„Išsaugoti, ką dar turime“
Ventos regioninis parkas įsteigtas išsaugoti Ventos upės paslėnių kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti, racionaliai naudoti.
Parko direkcijai, jos vadovo Andriaus Almanio tvirtinimu, „svarbu žiūrėti, kad saugotinoje beveik 10 tūkstančių hektarų teritorijoje nebūtų pristatoma tam kraštui nebūdingų statinių, neiškasinėta nebūtinų griovių – norime bent šiek tiek išsaugoti tai, ką gražaus yra sukūrusi gamta ir mes dar turime“.
Tebelydi abejonės dėl reikalingumo
Pirmasis Ventos regioninio parko direktorius Rimantas Kažukauskas, dabar dirbantis vyriausiuoju specialistu, pagarbiai nusistebėjo, kad vos pradėjęs dirbti Atkuriamasis Seimas ėmėsi to meto politiniame kontekste atrodžiusio nesvarbaus uždavinio – sutvarkyti ir tobulinti Lietuvos saugotinų teritorijų sistemą.
„Tais laikais buvo nelengva iškart įsteigti trisdešimt naujų saugotinų teritorijų, tarp jų ir Ventos regioninį parką, nes Atkuriamajame Seime 1992 metų rudenį toks nutarimas buvo priimtas vos dviejų balsų persvara, – sakė R. Kažukauskas. – O dabar sukurti tokį dalyką – garantuoju, būtų neįmanoma“.
Pirmasis direktorius teigė, kad tuo metu ir iki šiol ūkio subjektų darbuotojai ar gyventojai ne visada suvokia, kodėl Ventos regioninio parko direkcija reikalauja laikytis, atrodo, nepraktiškų, neekonomiškų reikalavimų. Pavyzdžiui, nekirsti medžių, kai miškai užima daugiau kaip pusę parko teritorijos.
R. Kažukauskas patikino, kaip parko gyvavimo pradžioje direkcijoje kartu su antruoju direktoriumi tapusiu Alvydu Adomaičiu dirbę žmonės buvo patys energingiausi, veikliausi ir fanatiškai mylintys darbą.
„Galėjai juos sutikti naktį, išlendančius iš miške pastatytos palapinės, jie paskambindavo prieš aušrą ir pasakydavo, kad vejasi pažeidėjų mašiną“, – prisiminė R. Kažukauskas tuos laikus, kai pats nebedirbo parke, o buvo miškų urėdijoje girininkas.
Buvo „saulėlydžio“ taikiklyje
Tarp penkių Ventos regioniniam parkui vadovavusių direktorių ilgiausiai šį postą išlaikęs, o dabar – Akmenės rajono savivaldybės administracijos direktorius Apolinaras Nicius konferencijoje kritikavo valstybės politiką regioninių parkų atžvilgiu – per mažai lėšų skiriama infrastruktūrai, neremiami saugotinose teritorijose gyvenantys žmonės.
A. Nicius stebėjosi: „Kam gamtos objektai reikalingi, jei prie jų nenutiesiamas geras kelias privažiuoti, nes išskirtinai neskiriama Kelių fondo lėšų? Regioniniame parke yra vienintelis urbanistinis draustinis – Viekšnių miestelis, kurio gyventojus valdžia turėtų remti ir skatinti, kad jie patys išlaikytų autentiškus statinius – o tokių norinčių daugybė. Tad jei valstybė nepasirūpina tinkamomis sąlygomis, tai kam skelbiasi teritorijos saugotoja“.
Dar A. Nicius priminė, kaip valstybė tikėjosi gana netikėtai išspręsti panašiais problemas – prieš kelerius metus sukurtos „Saulėlydžio“ komisijos rankomis. Būtent ji buvo užsimojusi panaikinti bent daugumą valstybės saugomų teritorijų direkcijų – kaip būdą išspręsti krizines problemas.
„Tuomet buvau Valstybės saugomų teritorijų asociacijos prezidentu ir turėjau patį rimčiausią darbą pakovoti su „saulėlydžiu“, – prisiminė A. Nicius. – Pavyko sutelkti daugybę bendraminčių, kad įrodytume Seime, jog kiekviename regioniniame parke po kelis dirbantys gamtos draugai valstybei nedaro skriaudos, o generuoja idėjas, kuria projektus, pritraukdami lėšų iš Europos Sąjungos fondų“.
Tarp naujų idėjų
A. Niciaus tvirtinimu, pastaruoju metu iš Akmenės rajono biudžeto skiriama daugiau lėšų Ventos regioninio parko infrastruktūrai plėtoti.
Užtat šiuo metu Papilėje tiesiamas pažintinis takas nuo Simono Daukanto muziejaus link Jurakalnio. Dar Papilėje bus statomas apžvalgos bokštas, yra rengiamas planas, kaip nuo Augustaičių malūno iki Papilės nutiesti taką paupiu – taip tikimasi prisidėti prie vieno verslininko vizijos jo arkliais pavežioti žmones karietomis.
Ventos regioninio parko direkcija rengiasi išsikraustyti iš Viekšnių (Mažeikių rajonas) į Ventoje (Akmenės rajonas) ruošiamą pastatyti naują lankytojų centrą.
Pačiu svarbiausiu Ventos regioninio parko partneriu A. Nicius pavadino Lietuvos geologijos tarnybą. Būtent ji prisidėjo prie plėtojamos idėjos Akmenės krašte įkurti dinozaurų parką – tokių yra kai kuriose kitose valstybėse. Dabar šalies valdžios institucijos įtikinėjamos, sakė A. Nicius, jog visas Akmenės rajonas būtų skelbiamas unikaliu savo geologinėmis vertybėmis. Užtat cemento pramonės reikmėms iškastus karjerus siekiama pritaikyti pažintiniam lankymui, o ne užlieti vandeniu.
Pasak A. Niciaus, Ventos regioninio parko direkcijos darbuotojus tokiems darbams įkvėpė rašytojas Vytautas Almanis iš Naujosios Akmenės. Kai jis žiniasklaidoje paskelbė, jog Akmenės kraštas nebūtinai turi būti gražus savo paviršiumi, juk didžiausias grožis slypi jo gelmėse.
Būtent tai prieš porą šimtmečių pajuto ir pirmojo Lietuvoje muziejaus įkūrėjas Dionizas Poška. Pastaruoju metu į Akmenės kraštą atlikti geologinių tyrinėjimų atvažiuoja mokslininkų iš Europos, Amerikos.
Autoriaus nuotr.
MINTIS: Ventos regioninio parko surengtoje konferencijoje dalyvavo rašytojas Vytautas Almanis, kuris anksčiau įkvėpė parko direkciją naujiems ieškojimams mintimi, kad Akmenės kraštas nebūtinai turi būti gražus savo paviršiumi, nes didžiausias grožis slypi jo žemės gelmėse.
PASTANGOS: Ventos regioninio parko direkcija, anot direktoriaus Andriaus Almanio, stengiasi išsaugoti dar turimą gamtos grožį.