Rasų šventė sutraukia bendraminčius

Rasų šventė sutraukia bendraminčius

Saulėgrįžos, Rasų, Kupolės šventė arba Joninės – vieniems lėbavimas iki ryto, kitiems ypatingą prasmę turintis laikas. Rasų šventė daugiau kaip dvidešimt metų į Kurtuvėnų regioninį parką ant Lubinų (Gordų) kalno sutraukia tuos, kuriems svarbios senosios lietuvių tradicijos.

Gintarė VALUCKYTĖ

vasara@skrastas.lt

Šventė – savaime

Kasmet šventėje dalyvaujantis Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo pirmininkas Darius Ramančionis, pasakojo, kad viskas gaunasi savaime. Žmonės atvažiuoja anksčiau, nušienauja pievą, paruošia laužą, nusipina vainikų, pagamina vartus, ratus ridenti nuo kalno.

Pasipuošę tautiniais, istoriniais ar archeologiniais rūbais šventės dalyviai žengia pro vartus, nusiprausia vandeniu. Tada prasideda būrimas iš kupolių, vainikėlių, liaudiškos dainos ir šokių rateliai. Palydėjus saulę, įkuriamas aukurėlis, iš jo liepsną paima vyriausias šventės dalyvis ir uždega didįjį laužą.

Sulaukus vidurnakčio nuo kalno rieda degantys ratai, pranašaujantys apie ateinančius metus. Neapsieinama be paparčio žiedo ieškojimo, vainikėlių plukdymo Dubysoje, šokinėjimo per laužą. Šventės kulminacija – patekėjus saulei praustis rasa.

Pasak D. Ramančionio, ant Lubinų kalno trumpiausią naktį praleidžia tie, kurie vertina liaudies papročius, kurie Rasas nori švęsti su bendraminčiais, blaiviai, su dainomis, šokiais. Jam pačiam tai – šviesos šventė, reiškianti metų virsmą, gyvybės suklestėjimą, aukščiausią tašką. Jis nepamiršta, kad tai Perkūno ir Laimos vestuvės.

Ieško gilesnės prasmės

Žaliųjų judėjimo vadovas Rimantas Braziulis prisimena, kad kelerius metus Rasos minėtos ant Girnikų piliakalnio, tačiau vengiant masiškumo, 1988-aisiais nuspręsta persikelti ant nuošalesnio Lubinų kalno.

R. Braziulis pasakoja, kad jo kartos žmonėms nuo gimimo ateistinė propaganda kalė į galvą mintį, kad Dievo nėra, tačiau dauguma jautė dvasinių dalykų alkį. Ant kalnų tada rinkosi tie, kurie skleidė lietuvybę,  suprato, jog žmogus yra dvasinės prigimties būtybė ir jam reikia daugiau, negu pavalgyti ar vykdyti penkmečio planą.

R. Braziulis mano, kad yra dvi Rasos rūšys. Pirmoji – masinė, o antroji – tokia, kaip ant Lubinų kalno. Pirmajai užtenka palėbauti, o antrajai įvykti reikalinga bendruomenė, kuri gerbia tradicijas, moka šokių ir dainų.

R. Braziulis ieško gilesnės Rasų prasmės. Jo nuomone, nežinant, kaip iš tiesų atrodė prieš tūkstantmetį atlikinėjamos religinės apeigos, švęsti Rasų šventę kaip pagonišką jis neišdrįstų. „Aš tą šventę priimu kaip buvimą gamtoje,  nusilenkimą Dievui, kuris sukūrė šitą pasaulį,“ – sako vyras.

Padeda suprasti, kas esi

Kauno technologijų universiteto folkloro ansamblio „Goštauta“ narys Dovydas Lipinskas ant Lubinų kalno Rasas švenčia jau dešimtmetį. Jam tai pagrindinė metų šventė, į kurią susirenka bendros minties žmonės, jungiami kultūros ir gamtos paveldo puoselėjimo, senosios baltų pasaulėžiūros.

Verslininkas Tomas Karpuška ant Lubinų kalno kasmet atvyksta nuo paauglystės, o dabar atsiveža ir vaikus. Jam Rasų šventė – kaip naujo gyvenimo etapo pradžia, kai permąsto praėjusius metus. Šventėje dalyvauja ir todėl, kad jam svarbus ryšys su tradicijomis – galima suprasti, kas esi ir kur atėjai, ką darė protėviai.

Pasak Tomo Karpuškos, ant kalno susirenka žmonės, kuriems rūpi turinys, bet ne forma: „Jeigu šiandien pažiūrėtume į aplinkinius, pamatytume, kad esame įvaizdžio ir formos vergai. Pamirštame, kas yra viduje. Todėl prieš dalyvaujant Rasų šventėje reikia pagalvoti, ko aš iš jos noriu, ką galiu duoti, įsigilinti“.

Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

TRADICIJOS: Dovydas Lipinskas (centre) sako, kad kiekvienas šventėje ant Lubinų kalno – kaip savas.

VERTYBĖS: Tomo Karpuškos nuomone, Rasų šventė padeda atsigręžti į savo vidų.

MASĖ: Rimanto Braziulio nuomone, Rasos ant Lubinų kalno – ne masėms, o bendruomenei, gerbiančiai tradicijas.

Gedimino Žilinsko (ELTA) nuotr.