Vaikams trūksta teigiamo pavyzdžio

Vai­kams trūks­ta tei­gia­mo pa­vyz­džio

Šiau­lių „Rin­gu­vos“ spe­cia­lio­sios mo­kyk­los spe­cia­lio­ji pe­da­go­gė Da­lia Stan­ke­vi­čie­nė mo­ky­to­jau­ja 33 me­tus. Kiek­vie­ną sa­vai­tę ją su auk­lė­ti­niais ga­li pa­ma­ty­ti įvai­riuo­se mies­to ren­gi­niuo­se. Tarp­tau­ti­nės vai­kų gy­ni­mo die­nos iš­va­ka­rė­se mo­ky­to­ja nea­be­jo­jo: da­ly­kų, nuo ku­rių rei­kia gin­ti vai­kus dau­gė­ja.

Ma­ri­na VI­SOC­KIE­NĖ

marina@skrastas.lt

Ne­mušt­ruo­ja – kal­ba­si

„Kur ei­si­me šian­dien?“, – klau­si­mas, ku­rį Da­liai Stan­ke­vi­čie­nei auk­lė­ti­niai už­duo­da be­ne daž­niau­siai. Is­to­ri­jos ir bio­lo­gi­jos mo­ky­to­ja po pa­mo­kų dir­ba ne tik su „Rin­gu­vo­je“ be­si­mo­kan­čiais, bet ir bend­ra­bu­ty­je gy­ve­nan­čiais so­cia­liai rem­ti­nų šei­mų ir glo­bos na­mų vai­kais, šeš­ta­die­niais – su Šiau­lių lo­go­pe­di­nės mo­kyk­los moks­lei­viais. Skai­čiuo­ja dar­bui ne­re­tai ski­rian­ti 13 va­lan­dų per pa­rą.

Mo­ky­to­ja su mo­ki­niais ir pra­mo­gau­ja, ak­ty­viai žval­gy­da­ma­si jiems įdo­mių var­žy­bų, pa­ro­dų, kon­cer­tų. Vien šie­met jų ap­lan­ky­ta jau 58. „Pa­sau­lis ne be ge­rų žmo­nių“, – sa­ko ji apie šių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius, ku­rie 15 mo­ki­nių gru­pei daž­nai do­va­no­ja kvie­ti­mų.

Or­ga­ni­za­to­riai, ma­ty­da­mi sa­lė­se vai­kus, ne kar­tą mo­ky­to­jos tei­rau­ja­si, kaip jai pa­vy­ko paaug­lius taip „iš­mušt­ruo­ti“?

„Ne­mušt­ruo­ju aš jų, – „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė D. Stan­ke­vi­čie­nė. – Mes la­bai daug kal­ba­mės. Kiek­vie­nam išė­ji­mui ruo­šia­mės iš anks­to kaip šven­tei: ap­ta­ria­me ko­kiai pro­gai ko­kie rū­be­liai ge­riau tiks, mer­gai­tės šu­kuo­ja­si, gra­ži­na­si. Ta­čiau tur­būt la­biau­siai juos įkve­pia ma­no pa­čios už­si­de­gi­mas, no­ras kuo dau­giau pa­ma­ty­ti, ap­lan­ky­ti, ap­ke­liau­ti.“

Ar per tą no­rą ne­nu­ken­čia šei­ma? Mo­ky­to­ja ne­sle­pia, kad nu­ken­čia: kol vai­kai bu­vo ma­ži, ją gel­bė­jo mo­čiu­tė. Da­bar sū­nūs suau­gę: 28-erių Ta­das – me­di­kas, bai­gia re­zi­den­tū­rą Vil­niu­je, 24-erių Si­mas dir­ba ban­ke Šiau­liuo­se. Su jais vie­nin­te­lę Da­liai lais­vą sek­ma­die­nį ga­li su­si­rink­ti drau­ge. Kur nors ke­liau­ja. „Va, praei­tą sa­vait­ga­lį Lat­vi­jo­je, Do­be­lė­je Aly­vų žy­dė­ji­mo šven­tė­je bu­vo­me“, – šyp­so­si mo­ky­to­ja.

Eko­no­mi­nė si­tua­ci­ja grės­min­ga ir vai­kams

Sma­gu su mo­ky­to­ja kal­bė­ti apie vai­kams ren­gia­mas pra­mo­gas, ta­čiau me­daus sta­ti­nė­je yra de­gu­to šaukš­tas. Vi­sas mo­ki­nių iš­vy­kas, kon­cer­tus ri­bo­ja lė­šų sty­gius. Mo­ki­nio krep­še­lis esąs la­bai kuk­lus.

Mo­kyk­lų var­žy­ma­sis dėl to krep­še­lio, mo­ky­to­jos nuo­mo­ne, nau­dos ne­duo­da.

„Spe­cia­lių po­rei­kių vai­kai in­teg­ruo­ja­mi į bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­las. Šios juos no­riai prii­ma, nes tai lei­džia pa­di­din­ti mo­ki­nių skai­čių, su­rink­ti dau­giau krep­še­lių, ta­čiau apie vai­kus ne­pa­gal­vo­ja­ma, – sa­ko mo­ky­to­ja. – Ly­giuo­ja­mės į už­sie­nį, gir­da­mie­si in­teg­ra­ci­ja, ta­čiau Šve­di­jo­je, pa­ti ma­čiau, su mo­ky­to­jais dir­ba pa­dė­jė­jai, skir­ti pa­dė­ti bū­tent spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kams bend­ro­se mo­kyk­lo­se. Pas mus to­kių pa­dė­jė­jų nė­ra. Dau­giau dė­me­sio, pa­gal­bos rei­ka­lau­jan­tys vai­kai pa­lie­ka­mi plauk­ti pa­sro­viui.“

D. Stan­ke­vi­čie­nė kal­ba ir apie sun­kios eko­no­mi­nės si­tua­ci­jos grės­mes vai­kams. So­cia­liai rem­ti­noms šei­moms ma­žė­ja pa­šal­pos, joms ten­ka vers­tis vis sun­kiau. „Ko­kie po­žy­miai? La­bai aki­vaiz­dūs – blu­sos, utė­lės, ku­rias da­bar ten­ka ap­tik­ti il­ga­ka­sių moks­lei­vių plau­kuo­se“, – at­si­dūs­ta mo­ky­to­ja.

Au­ga pa­lik­tų­jų kar­ta

D. Stan­ke­vi­čie­nė ma­to, kad dau­gė­ja nu­si­kals­tan­čių vai­kų, ne­no­rin­čių lan­ky­ti mo­kyk­los ir iš vi­so mo­ky­tis. Ko­dėl? Nes au­ga pa­lik­tų vai­kų kar­ta.

„Nė­ra juos pri­žiū­rin­čių, ga­lin­čių tei­gia­ma link­me nu­kreip­ti suau­gu­sių­jų. Vai­kai ne­tu­ri pa­vyz­džiu tin­ka­mų bū­ti tė­vų. Juk tė­vai iš­va­žiuo­ja dirb­ti į už­sie­nį, vai­kus pa­li­kę gy­ve­ni­me ne­pa­ty­ru­siems vy­res­niems jų bro­liams, se­se­rims ar­ba mo­čiu­tėms, ku­rių paaug­liai daž­nai ne­klau­so.

Vai­kai ne­ma­to tiks­lo mo­ky­tis, nes pa­tys ruo­šia­si iš­va­žiuo­ti į už­sie­nį, kur dirb­da­mi ne­kva­li­fi­kuo­tą dar­bą ti­ki­si už­dirb­ti dau­giau nei už­dirb­tų čia, ga­vę iš­si­la­vi­ni­mą“, – prie­žas­tis var­di­na mo­ky­to­ja.

Jos ma­ny­mu, tė­vai, kad ir ko­kie jie bū­tų, rei­ka­lin­gi kiek­vie­nam vai­kui: „Ma­tau pa­gal sa­vo auk­lė­ti­nius: pyks­ta ant ne­ti­kė­lių tė­vų, bet drau­džia ki­tiems blo­gai apie juos kal­bė­ti.“

Yra ir ki­to­kių pa­vyz­džių. „Prieš dve­jus me­tus ma­mai grą­žin­ta glo­bos na­muo­se au­gu­si 17-me­tė, mū­sų mo­kyk­los mo­ki­nė. Da­bar sa­vait­ga­liais ne­no­ri grįž­ti pas ma­mą. Pa­bė­ga, sa­ko sė­din­ti per nak­tį par­ke ant suo­liu­ko, o juk tai pa­vo­jin­ga pa­ne­lei. Ne­ran­da jos bend­ros kal­bos. Tai­gi, ir grą­ži­ni­mas tė­vams ne vi­suo­met vai­kui ga­li bū­ti nau­din­gas“, – sa­ko D. Stan­ke­vi­čie­nė.

Čia pat mo­ky­to­ja pra­si­ta­ria ne­li­ku­si abe­jin­ga ir Gar­lia­vos mer­gai­tės is­to­ri­jai. La­biau­siai D. Stan­ke­vi­čie­nė ne­ri­mau­ja dėl trau­muo­ja­mos mer­gai­tės: „Aš vi­suo­met esu už tai, kad vai­kas bū­tų su ma­ma, bet kar­tais rei­kia įsi­klau­sy­ti ir iš­girs­ti pa­tį vai­ką, jo no­rus, ypač, jei šis yra vy­res­nis.“

Jau­ni spe­cia­lis­tai ne­beį­de­da „dū­šios“

Mo­ky­to­jos ma­ny­mu, vai­kų ne­be­gir­di ne tik jų tė­vai.

„Kai aš sto­jau į tuo­me­ti­nį Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, kon­kur­sas į spe­cia­lių­jų pe­da­go­gų, lo­go­pe­dų spe­cia­ly­bę bu­vo 8 žmo­nės į vie­tą. Sto­jo­me, nes ju­to­me pa­šau­ki­mą tam da­ly­kui, spe­cia­ly­bė bu­vo pres­ti­ži­nė, – pri­si­me­na mo­ky­to­ja. – O da­bar kiek stu­den­tų, bū­si­mų pe­da­go­gų atei­na at­lik­ti pra­kti­kos, vos vie­nas ki­tas įde­da „dū­šią“. Dau­gu­ma dir­ba at­mes­ti­nai, atė­ję pa­sa­ko, kad dirb­ti šio dar­bo atei­ty­je ne­no­rės. Jiems tik rei­kia dip­lo­mo. Ga­vę jau pla­nuo­ja iš­va­žiuo­ti į už­sie­nį“.

Iš da­lies mo­ky­to­ja sa­ko su­pran­tan­ti jau­nų spe­cia­lis­tų nu­si­vy­li­mą: al­gos mo­ky­to­jams ma­žė­ja, už bū­re­lius pa­pil­do­mai ne­mo­ka­ma, dau­gu­ma bū­re­lių iš vi­so už­da­ro­ma.

„Man bai­su, kad ne­be­lie­ka ne­mo­ka­mų va­sa­ros sto­vyk­lų. Pa­ti jo­se esu dir­bu­si, tai – vai­kų užim­tu­mas. Ne­tu­rė­da­mi ką veik­ti, ne­pri­žiū­ri­mi dir­ban­čių tė­vų va­sa­rą vai­kai tam­pa gat­vės vai­kais. Ne­tu­ri nei ko, nei iš ko mo­ky­tis“, – ap­gai­les­tau­ja mo­ky­to­ja.

Pa­vo­jų vai­kams – kiek­vie­na­me žings­ny­je

Nuo ko dar rei­kia gin­ti vai­kus? „Na, al­ko­ho­lio mū­sų mo­kyk­los auk­lė­ti­niai neį­per­ka, su nar­ko­ti­kais dėl tos pa­čios prie­žas­ties bė­dų ne­tu­ri­me, bet ci­ga­re­čių „su­si­vei­kia“. Tarp mer­gai­čių ypač ak­tua­li klyst­ke­lių te­ma, juk dau­gu­ma užau­go dau­gia­vai­kė­se šei­mo­se, kur kiek­vie­nas vai­kas – vis nuo ki­to tė­vo“, – sa­ko D. Stan­ke­vi­čie­nė.

Vai­kai, mo­ky­to­jos žo­džiais, dėl įtam­pos, ap­lin­kos įta­kos da­ro­si pik­tes­ni, už­gau­lūs, pa­vy­dūs. „Šiuo­lai­ki­nių fil­mu­kų per­so­na­žai tik mu­ša­si, šau­do­si, krau­jas taš­ko­si. Ko­kios pub­li­cis­ti­nės lai­dos ro­do­mos va­ka­rais, vai­kams priei­na­mu lai­ku? Dau­giau­sia – kri­mi­na­li­nės, ku­pi­nos keiks­ma­žo­džių, ag­re­si­jos, vul­ga­ru­mo“, – ste­bi­si mo­ky­to­ja.

Svar­biau­sia – mei­lė

Sta­tis­tiš­kai, Lie­tu­vos tė­vai su vai­kais bend­rau­ja vi­du­ti­niš­kai 7 mi­nu­tes per die­ną. Tai, D. Stan­ke­vi­čie­nės ma­ny­mu, – di­džiau­sia kliū­tis, ne­lei­džian­ti iš­veng­ti ar­ba lai­ku pa­ste­bė­ti rim­tų pro­ble­mų.

Mo­ky­to­ja sa­ko, kad svar­biau­sia, kas pa­de­da tin­ka­mai auk­lė­ti vai­kus – mei­lė. Ir ne tik tė­vų.

„Mū­sų, vy­res­nių mo­ky­to­jų kar­ta, da­bar, ro­dos, esa­me lyg iš dan­gaus nu­kri­tę. Mes ir uo­gie­nes sa­vo mo­ki­niams ne­šam, ir ar­ba­tas ver­dam, ir su jais per per­trau­kas šne­ku­čiuo­ja­mės, – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja. – Ma­no sū­nūs nuo ma­žens ži­no­jo, jei at­si­ran­da jiems ne­be­rei­ka­lin­gas daik­tas, kaž­ką išau­go, ne­ša man, sa­ko: nu­nešk „sa­vo“ vai­kams“, tu­rė­da­mi ome­ny­je ma­no auk­lė­ti­nius.“

Dau­giau dė­me­sio, pa­gal­bos rei­ka­lau­jan­tys vai­kai pa­lie­ka­mi plauk­ti pa­sro­viui.“

Jo­no TA­MU­LIO nuo­tr.

BEND­RA­VI­MAS: Ar­ti­miau­sia mo­ky­to­jos Da­lios Stan­ke­vi­čie­nės su mo­ki­niais pla­nuo­ja­ma ke­lio­nė – į Kau­no zoo­lo­gi­jos so­dą. „Ne­pa­mirš­ki­te pa­siim­ti striu­kių“, – rū­pes­tin­gai pri­me­na mo­ky­to­ja.

MO­KY­TO­JA: 56-erių mo­ky­to­ja Da­lia Stan­ke­vi­čie­nė daž­nai su sa­vo auk­lė­ti­niais lan­ko pa­ro­das, var­žy­bas, įvai­rius ren­gi­nius, ke­liau­ja. Mo­ky­to­ja už tai dė­kin­ga ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riams, ku­rie duo­da kvie­ti­mų.