Naujausios
„ŠIAULIŲ KRAŠTO“ PUBLIKACIJOS PĖDSAKAIS
Dukros sužinojo tėvo istoriją
Po šešiasdešimties metų pertraukos dukros sužinojo tikrąjį savo tėvo likimą. Šeimos istoriją, supintą iš Sibiro tremčių, netekčių ir kančių, papildyti padėjo ir „Šiaulių krašto“ publikacija, suvedusi Ausmą Ivanovą iš Latvijos ir seseris Požėlaites iš Lietuvos.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Apsikabino Latvijoje
Elėja, Latvijos – Lietuvos pasienis. Ausma Ivanova susitikimo laukė prie kiemo vartelių, kad nepravažiuotų, kad rastų. Ausmos kaimynas taip pat budėjo, nes visa gatvė, kurioje kažkada gyventa vien lietuvių, žinojo apie šį susitikimą.
Dvi seserys Stasė Jūratė Požėlaitė-Bartkuvienė ir Vitalija Požėlaitė-Bredelienė apkabina Ausmą. Visos verkia. Ausma beveik šešiasdešimt metų saugojo prisiminimus apie jų nužudytą tėvą ir nežinomą jo kapą.
Seserys apie Ausmos saugomą paslaptį sužinojo iš „Šiaulių krašto“ publikacijos ("Širdis – Lietuvoje, namai – Latvijoje"; 2012 04 14), nors S. J. Bartkuvienė gyvena Kaune, o V. Bredelienė – Nemakščiuose (Raseinių rajonas).
S. J. Bartkuvienės sūnus Žilvinas Bartkus, gyvenantis užsienyje, internetinėje „Šiaulių krašto“ svetainėje perskaitė apie tai, kad Ausma ieško Požėlaičių.
Ausma Ivanova tada „Šiaulių kraštui“ papasakojo, kad Ignas Požėla, ūkininkas nuo Bardiškių (Joniškio rajonas) jos tėvų namuose Vismantuose (anksčiau Radviliškio, dabar – Pakruojo rajonas) kelerius metus slapstėsi nuo tremties. I. Požėla 1951 metais enkėvėdistų netoli Ausmos tėvų namų buvo nušautas.
Seserys jau anksčiau buvo ieškojusios Ausmos, bet tada susitikti nepavyko. „Išpildžiau savo amžinatilsį mamos norą susirasti Požėlaites“, – dėkodama likimui už susitikimą sakė Ausma.
Išdraskyta šeima
1949 metais Igno Požėlos šeimą – žmoną Valeriją ir keturias dukras Vitaliją, Stasę, Vandą ir Janiną išvežė į Sibirą, Irkustko sritį. Vyriausiajai Vitalijai tebuvo vienuolika metų. Stasei – treji.
Igną Požėlą norėjo suimti dar 1945 metais, bet jis pasitraukė iš namų ir pasislėpė. Valerija su vaikais liko ūkyje. Nors stribai, kankindami šeimą, ir nerado tėvo, bet po kelerių metų jo mažoms dukroms ir žmonai vis tiek įvykdė žiaurų tremties nuosprendį.
Iš pradžių I. Požėla slapstėsi tai pas vienus, tai pas kitus ūkininkus, o vėliau atėjo prašyti prieglobsčio pas A. Ivanovos tėvus Tiltinius, gyvenusius Vismantuose. Ausmos tėvas Petras Tiltinis priglaudė savo seną draugą, pas kurį apsistodavo, kai iš Vismantų važiuodavo į Bauskę.
Seserys prisiminė, kad tėvas kartais naktimis aplankydavo namus. Pašildydavo antklodę prie šiltos krosnies sienelės ir apklostydavo savo mažyles, apsiverkdavo iš vėl išeidavo.
Kai žmoną su dukrelėmis išvežė į Sibirą, Ignas siųsdavo joms siuntinius, rašydavo laiškus. Norėjo važiuoti į tremtį pats, bet žmona atkalbėjo.
Ausma prisiminė, kaip vieną vakarą dėde vadintas Ignas Požėla pasiėmęs kažkokią popieriaus skiautelę gailiai verkė, atsirėmęs į sieną. Tai buvo laiškas, atėjęs iš Sibiro, kad mirė jo dukrelė Janytė.
Paskutinis vakaras
Apie Igno žūtį šeimai laiškas į Sibirą atėjo 1951 metų rugpjūtį. Buvo parašyta tik tiek, kad I. Požėla nušautas. Dukros apie tėvą iki šiol daugiau nieko nežinojo.
Jos verkė visą laiką, kol Ausma pasakojo apie jų tėvą, apie paskutinį jo gyvenimo vakarą. Tiltinių namuose vyrai – Petras Tiltinis, Ignas Požėla, kaimynas Kelertas ir Tiltinių namuose slėpęsis nuo vokiečių legiono latvis Albertas vakarojo po pirties. Namai prie miško, kurio pakraštyje augo beržai.
Už kelių šimtų metrų nuo Tiltinių namų, taip pat pamiškėje gyveno eigulys Vincas Jutinskas, geras P. Tiltinio draugas. I. Požėla sumanė pats jį aplankyti, pasivaikščioti, nors buvo atkalbinėjamas.
Ausma mena, kad I. Požėla, jau žengdamas per slenkstį uždainavo: „Mergaite, papuoški mano kapą, baltais akacijų žiedais...“ Tos dainos Ausma iki šiol negali dainuoti be ašarų.
Pasigirdo beldimas į duris, liepė kinkyti arklį. Ausmos močiutė Morta Dumšytė-Tiltinienė, tėvo mama, pasakė, kad durų nieku gyvu nedarys ir arklio nekinkys. Beldimas baigėsi.
Kadangi I. Požėlai gyventi buvo paskirtas senasis Tiltinių namas, tą vakarą jo niekas ir nebeieškojo. Nustebo tik, kad rytą, kai Ausma buvo pasiųsta pakviesti dėdės Požėlos valgyti, jo nebuvo.
Trys dienos aikštėje
Ausmos močiutė Morta, nujautusi kažką negero, nuėjo pas V. Jutinską. Šis papasakojo girdėjęs naktį šūvį. Močiutė pasikinkė arklį, užsuko pas kaimynus Janušauskus, kurie papasakojo, kad jiems buvo liepta pakinkyti arklį naktį ir išvežti nušautą I. Požėlą į Radviliškį.
Močiutė nieko nelaukdama nulėkė į Radviliškį. Prie tvoros, kuri anksčiau juosė turgavietę prie rajono Tarybos namų, pamatė gulinčius keturių vyrų kūnus. Atpažino Igną Požėlą.
Petras Tiltinis su savo mama nuvažiavo į Radviliškį atsiimti kūno. Enkėvėdistai neatidavė. Ausmos močiutė tris dienas iš eilės važiavo prašyti kūno, bet negavo palaidoti. Ketvirtąją dieną kūnų Radviliškio centre nebebuvo. Giminaitis, dirbęs apylinkėje, pasakė, kad kūnus išvežė ir užkasė Tyrulių durpyno pelkėse. Tikslios vietos nežinąs.
Kapas – Tyrulių pelkės
Ausma pasakojo, kad jos močiutė Tyrulių pelkėse gervuogiaudama aptiko vietą, kur neseniai kasta. Ji spėjusi, kad ten ir buvo I. Požėlos palaidojimo vieta.
Sutarė važiuoti kūną iškasti ir palaidoti pagarbiai.
Ausma mena pasakojus, kad būtent Tyrulių pelkėse yra palaidota ir daugiau enkavėdistų nukankintų žmonių kūnų. Tačiau enkavėdistai, pajutę, kad yra daugiau norinčių išsikasti savo artimųjų kūnus iš Tyrulių pelkių ir pagarbiai palaidoti, apsupo pelkes ir nieko neprileido ten prieiti. Tyrulių pelkėse amžino poilsio vieta gali būti nemažai Lietuvos partizanų.
Seserys Požėlaitės, braukdamos ašaras pasakojo, kad ant paminklinio akmens, kur palaidota mama, 1990 metais parvežti iš Sibiro sesers Janinos palaikai, įrašė ir tėvo vardą ir atvežė iš Vismantų nuo beržyno saujelę žemės.
Didžiausia dukrų svajonė būtų surasti, kur Tyrulių pelkėse palaidotas jų tėvas, spėja, gal yra likę menančių Tyrulių pelkių palaidojimus žmonių.
Rūstus likimas sutvirtino
„Skaudūs likimai draskė mūsų šeimą, gal todėl mes tokios tvirtos“, – sakė seserys Požėlaitės.
Jeigu ne mamos tvirtumas, nežinia, kaip būtų baigusis jų tremtis. Seserys mena, kad mama į Sibirą pasiėmė siuvimo mašiną, nes buvo gera siuvėja. Būtent ta mašina ir neleido joms mirti iš bado. Už suknelės pasiuvimą gaudavo dubenėlį miltų. Pasirinkdavo laukuose sušalusių bulvių, sumaišydavo jas su miltais, užminkydavo ir kepdavo duoną.
Iš Sibiro Valerija Požėlienė su trimis dukromis 1961 metais grįžo susitaupiusi 3000 rublių. Stasė Jūratė mena, kaip radusi tuščią stiklinį butelį, jį pardavė taros supirktuvėje ir už gautas kapeikas nusipirko saldainių. Mama liepusi grąžinti saldainius atgal į parduotuvę.
Pradžia
Seserys Požėlaitės dėkingos likimui, kad jis suvedė su Ausma, mačiusia jų tėvą, menančią ir saugojusią jų šeimos istorijos dalį.
Seserys atsisveikindamos su Ausma jau vadino ją seserimi.
Moterys sutarė, kad šis susitikimas buvo tik jų bendravimo pradžia.
„Neapleidžia viltis, kad atsiras žmonių, žinančių Tyrulių pelkių paslaptį“, – atsisveikindamos vylėsi seserys Požėlaitės. Ar turės ši istoriją tęsinį?
Jono TAMULIO nuotr.
ATMINTIS: Ausma Ivanova (kairėje) Vitalijai Požėlaitei – Bredelienei papasakojo apie paskutines jos tėvo Igno Požėlos gyvenimo valandas.
SUSITIKIMAS: Elėjoje (iš kairės) Ausma Ivanova ir seserys Stasė Jūratė Požėlaitė-Bartkuvienė ir Vitalija Požėlaitė–Bredelienė susitiko tarsi giminės.
TĖVAS: Seserys į Latviją atsivežė savo tėvo Igno Požėlos jaunystės nuotrauką.
SESERYS: Atsisveikinant seserys Vitalija (kairėje) ir Stasė Jūratė (dešinėje) Ausmą jau vadino seserimi.
LIETUVA: Valerija Požėlienė su keturiomis savo mergaitėmis Stase Jūrate, Vitalija, Vanda ir Janina Lietuvoje prieš tremtį.
SIBIRAS: Valerija Požėlienė su trimis likusiomis dukromis Vanda, Stase Jūrate ir Vitalija bei jas mažame kambarėlyje priglaudusia gyventi moterimi 1954 metais.
