Naujausios
KOMENTARAS
Bažnyčios naudą išrinktieji gaudo
Rita ŽADEIKYTĖ
Tytuvėnų nelaimė Šiaulių vyskupijos bažnyčiose ne pirma, tik mastai didžiuliai. Bažnyčios turtas nyko ar buvo naikinamas ilgus metus ir pačių bažnytininkų rankomis. Tytuvėnai tik „vainikavo“ netvarką, nesusivokimą, aklumą.
Prieš keleris metus Linkuvos (Pakruojo rajonas) bažnyčia buvo „pagražinta“ pagal tuometinio jos klebono Sauliaus Paliūno skonį ir supratimą. Aštuoniolikto amžiaus bažnyčios langai su autentiškais vitražais buvo išdaužyti ir išmesti į šiukšlyną, o bažnyčia „išpuošta“ beverčiais stiklo paketais.
„Ar suprantate, ką reiškia stiklo paketai? Tai brangūs stiklai, ar suprantat?“, – piktinosi abejojančiais jo vertybėmis klebonas S. Paliūnas.
Beveik prieš dešimt metų bažnytininkų buvo nugriauti Radviliškio rajono Pociūnėlių bažnyčios vartai. Mažamokslė kaimo močiutė, apsipylusi ašaromis, negalėjo patikėti, kad tai padaryta jų rankomis. Užsimota prieš 200 metų senumo paveldą.
Pajuokavęs žurnalistams ir siaubo apimtiems maldininkams apie „mergas“, tuometinis klebonas Vytautas Kurtinaitis atviravo – pro senuosius vartus netilpo įvažiuoti kranas. Tiesa, jam vėliau teismo buvo paskirta psichiatrinė ekspertizė dėl keisto elgesio, bet senovinių vartų nebėra.
Pociūnėliai ne vieninteliai raudojo dėl nugriaustų bažnyčios vartų: prieš keleris metus panašiu būdu senoviniai bažnyčios vartai nugriauti ir Ukmergės rajone. Bažnytininkui jie buvo pasirodę per seni.
Netrukus jau kitoje Šiaulių vyskupijos bažnyčioje – Kriukuose – tas pats bažnytininkas buvo teisiamas baudžiamojoje byloje dėl bažnytinių vertybių vagystės.
Parapijiečiai susirūpino, kur dingo kai kurie vertingi bažnyčios daiktai, kuriuos jie buvo įpratę matyti. Prispaustas klebonas prisipažino – pardavė.
Aštuonioliktajame amžiuje tapytą švento Lauryno paveikslą, medinį reljefą su švenčiausiosios Marijos ir kitų šventųjų atvaizdu, vienuolika bažnytinių žvakių V. Kurtinaitis senovinių daiktų kolekcininkui pardavė už du tūkstančius litų. Dvi pasidabruotas taures–mišių ir komuninę–su tuo pačiu kolekcininku jis esą sumainęs ir dar gavęs kelių šimtų litų priedą.
Už gautus pinigus klebonas įsirengė tualetą.
Teismas bažnytininkui buvo švelnus. V. Kurtinaitis, pasipuošęs smailianosiais batais ir dryžuotu kostiumu paskelbus nuosprendį sušuko: „Būkit palaiminti“ ir, rodydamas pergalės ženklą, iškėlė du pirštus. Tokia pirštų kombinacija reiškė kultūros vertybių naikintojų pergalę.
„Šiaulių kraštas“ Rozalime, senose dėžėse tarp senų laikraščių, apdriskusių užuolaidų ir pelių išmatų prieš kelerius metus surado per dvidešimt vieno talentingiausių Šiaulių krašto dievadirbių Jono Danausko skulptūrų. Apie kultūros vertybes liudijo dar tarybiniais metais prisuktos lentelės su vertybės numeriais.
Idėja iškelti puikius dievadirbystės meno kūrinius į parodą iš pradžių bažnytininkų buvo sutikta palankiai. Parodą ketinta rengti vienoje Šiaulių galerijų, kur yra ir patikima apsauga, ir puikios sąlygos eksponuoti.
„Laiminu, kad Danausko šedevrus išvystų kuo daugiau žmonių“, – tada sakė Rozalimo klebonas šviesuolis Anicetas Kisielius, šį vasarį iškeliavęs amžinybėn.
Vyskupijos veto buvo tylus, bet užtikrintas: „Jokios parodos! Skulptūros naudojamos apeigose“.
Šiaulių vyskupui buvo pasiūlyta idėja, aptarta su Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriumi Raimundu Balza, kad muziejus sutiktų priimti į fondus saugoti vertingiausius bažnyčios kūrinius užuot juos graužtų ir dergtų pelės. Nuosavybė išliktų bažnyčios, o atsakomybė už laikymą, saugojimą, restauraciją būtų atiduota muziejui.
Tik vėliau supratome, kad būtent tokia idėja bažnyčios tarnams labiausiai ir nepatiko. Bažnyčia nesidalija savo turtais su žmonėmis.
Prieš kelerius metus vieno aukšto dvasininko paklausiau apie galimybę eksponuoti bažnyčių turtą. Jis ištraukė iš lentynos storą raudoną knygą su kryžiumi ant viršelio parodė ir pasakė: „Tai bažnyčios konstitucija, joje viskas parašyta, kas kunigams galima, o kas ne“.
Ir tada savo tvarką padaro ugnis?
