Naujausios
Susitikimai
Be knygos — į zombių pasaulį
Doloresa Kazragytė — teatro ir kino aktorė, šešių novelių iš kasdienybės knygų autorė - penktadienį visą dieną dirbo Šiaulių universiteto Mokomajame teatre, vadovavo skaitovų konkurso komisijai.
Interviu apie vertybes, kurios mus saugo nuo suzombėjimo ir pasaulio pabaigos.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Ištrūkti iš plokščios kasdienybės
— Vadovavote Šiauliuose studentų skaitovų konkurso vertinimo komisijai. Ką tokie konkursai duoda jauniems žmonėms, Lietuvai?
— Man džiaugiasi širdis. Paprastai studentiško amžiaus žmonės jau nelabai nori lipti su eilėraščiu į sceną, nors būdami vaikais jie tai labai noriai darė. Aš buvau ėmusi manyti, kad studentai neskaito poezijos.
Daug mąstau apie mūsų beprotišką laiką. Kai jaunimas neturi laiko mylėti. Susimąstyti, kas esu. Tyloj pabūti. Pagalvoti, ką darau ir kur einu.
Esu visiškai įsitikinusi, net ir tie, kurie nelaimėjo laureato diplomo, jie augina save. Skaitydami poeziją ir prozą jie gauną tą tylą įeiti į savo sielą. Poezija neskaitoma plokščiai — turi ją perleisti per save. Tas, kuris talentingesnis, didesnę jo sielos gelmę ji pasiekia.
Galvoju, kokia laimė, kad tie jauni žmonės turi galimybę nugrimzti į savo sielą, pajusti ją. Plokščią kasdienybė mums šito neduoda. Jie šito nepajus, nei troleibuse, nei auditorijoj, nei čiauškėdami su draugais.
Galėčiau dvi paras be perstojo sėdėti salėje, kad tik jie skaitytų, kad eitų į sceną.
Kelias į save
— Kai aštuonmečiui sūnėnui nupirkau dovanėlę, jis jos dar neišvyniojęs nuliūdo: „Jaučiu, knyga...“ Kodėl jokios vietos šiandienos daugelio jaunuolių gyvenime nebeužima knyga?
— Jeigu ateis toks laikas, kai Lietuvoj bus tik du knygynai, o apie knygyno savininką sakys: „Koks beprotis gali tuo užsiimti“, aš manau, kad virsime zombių civilizacija.
Bus profesionalų, bus puikių amatininkų, bet jie darys produkciją. Nebeliks bendravimo, nebeliks savęs pažinimo, nes knyga yra kelias į save.
Vis prisimenu, kaip nusižudė vienas jaunas žinomas aktorius. Jis draugą kvietė pasėdėti ir pasikalbėti. Draugas neturėjo laiko. Nenuėjo. Jaunas aktorius nusižudė vienatvėje. Galvoju, juk reikėjo akimirkos, bendravimo, kalbėjimosi, ir neviltis būtų prašokusi.
Ką beskaitytum — Kamiu, Kazragytę ar kokį lengvesnį romaną, viskas eina per skaitantį žmogų. Mąstai, jaudiniesi, virpi. Tai ne žiūrėjimas į ekraną, kur viskas sukramtyta, išblaškyta į vaizdą, garsą. Ekrane tu nedalyvauji, tau yra brukama.
Amžinas ramstis
— Knyga priverčia nebūti pašaliniu šiame gyvenime?
— Neseniai draugei, kuri serga baisia depresija, baisus liūdesys veide, sakau: „Imk gerą knygą ir skaitykite garsiai su vyru vienas kitam“.
Mes taip su sūnumi Tomu darome. Mes garsiai perskaitome storiausias knygas. Tai didžiausias malonumas sėdėti verandoje ir garsiai skaityti knygą. Iš to gimsta diskusijos, pasipiktinimas, pavyzdžiui, Levu Tolstojumi, kuris taip rašė apie skaistybę, o pats trylika vaikų turėjo. Arba Tomo Mano biografija: koks jis buvo siaubingas pataikūnas valdžiai.
Argi veltui būdavo prieš du šimtus, šimtą metų garsaus skaitymo vakarai? Po velnių, nors dviems valandoms išjunkime televizorius, kompiuterius ir paimkime knygą. Knyga — amžinas žmogaus ramstis.
— O muzika, kiek ji prusina žmogų?
— Niekada taip giliai nejaučiu žiūrėdama paveikslus, kaip skaitydama knygą ar klausydama muzikos.
Bent jau man norisi vis tylesnės. Aš jau nebegaliu klausyti nei Bethoveno, nei Vagnerio. Man jau reikia Šopeno.
Pasaulio pabaiga
— Žodis „menas“ kartais kai kam kelia susierzinimą. Kodėl?
— Dabar nebėra meno, liko tik projektai. Bet, žiūrėkit, kaip po tokių tamsių viduramžių, inkvizicijų, įsibujojo renesansas. Gal ir mes kai jau visai uždusime, kai tikrai nebebus knygynų, niekas nebeklausys rimtosios muzikos, tuštuma pradės taip slėgti, gal tada ta Dievo kibirkštis žmoguje vėl įsižiebs? Su uždusinta siela žmogus negalės ilgai gyventi.
Arba tada susinaikinsim. Bus karai, išsišaudysim, išsipjausim ir bus pasaulio pabaiga. Ir tegul būna! Kam gyventi bedvasiame gyvenime?!
Sielų susitikimai
— Teberašote, tebekeliaujate tais pačiais paupiais, paežerėm, miško keliukais, kuriuos aprašote savo knygose?
— Gyvenu aukso amžių. Rašau septintą knygą. Išėjusi iš teatro keliauju į susitikimus su savo žiūrovais ir skaitytojais. Brangiausi susitikimai su kaimo, bažnytkaimio žmonėmis. Susirenka apie šešiasdešimt žmonių, iš jų — keturi, penki vyrai, visos kitos — moterys. Kokios moterys! Jos visos menininkės. Kiek man šalikų pridovanojo, riešinių!
Aš joms pavaidinu, daugiausia linksmus, bet ne „dvyračio žynių“ lygio, o geros mūsų klasikos komiškus vaizdelius. Kur benuvažiuotum, visur supranta žemaitiškai (D. Kazragytė kilusi iš Žemaitijos — red. past.). Truputėlį palėtinu tempą, bet net atokiausiame Dzūkijos kaime supranta.
— Vilnius nekviečia?
— Kviečia. Mane pakvietė į susitikimą su chirurgais profesorius Vytautas Sirvydis Santariškių klinikoje. Skaičiau „Žuvėdrą“. Labiausiai mane nustebino, kad mūsų diskusija vyko apie Dievą, ar žmogus turi sielą.
Jų darbas toks, kad gali kilti klausimas, kur ta siela, mes jos nematėme, nepačiupinėjome operuodami žmogų. Bet kokie tai tikintys žmonės! Ne davatkos, o tikintys. Žmogus jiems ne maita, kurią užkasi ir nieko už jo neliks.
— Jūs ir savo knygose daug kalbate apie tikėjimą.
— Viktorija Daujotytė po paskutinės mano knygos pristatymo prieš auditoriją pasakė: „Kazragytė yra aukšto rango davatka“. Ir gerai, taip ir yra.
Mergytė su raudonais sandaliukais
— Rašote septintą knygą. Kokios jos laukti skaitytojams?
— Man atrodo, kad kiekviena knyga, kurią aš rašau, yra paskutinė.
Mano kambaryje man virš galvos kabo mano nuotrauka, kur man ketveri. Man buvo nupirkę raudonus sandaliukus.
Pajuntu, kad senstu, kad raukšlės, kad rytais atsikeliu iš nuobodulio. Dantis nusibosta plauti, lovą nusibosta kloti. Tas pats per tą patį. Ir pakeliu akis į tą mažą save su raudonais sandaliukais.
Manyje tarsi kovoja ta, senstanti, ir mergytė su raudonais sandaliukais.
KŪRĖJA: Doloresa Kazragytė — žinoma kino ir teatro aktorė, šešių knygų autorė sako, kad kiekvieną knygą ji rašo taip, lyg tai būtų paskutinė knyga.
SIELA: Aktorė, rašytoja Doloresa Kazragytė jaučia, kad su uždusinta siela žmogus negalės ilgai gyventi. „Bus pasaulio pabaiga. Ir tegul būna! Kam gyventi bedvasiame gyvenime“, — sako aktorė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
