Susitikimas su nesurežisuota Janina Lapinskaite

Susitikimas su nesurežisuota Janina Lapinskaite

Šiaulių bendruomenės namuose praėjusią savaitę svečiavosi režisierė, aktorė Janina Lapinskaitė. Ji susirinkusiems šiauliečiams prisipažino pirmą kartą pajutusi, kad Šiauliai yra jos brangus vaikystės miestas. Tai pajuto važiuodama į susitikimą — kone po keturių dešimtmečių nuo pirmos kelionės į studijas.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

alvydas@skrastas.lt

Savas miestas

Janina Lapinskaitė kilusi iš Šiaulių. Susirinkusių šiauliečių eilėse atpažino savo mokytojus, auklėtojus. Sunkiai tvardė ašaras. Pokalbio nerežisavo ir kalbėjo ne iš sakyklos. Nešėsi mikrofoną arčiau žmonių.

Režisierei šeima jos gyvenime — svarbiausias dalykas. Režisierius, aktorius ir kitų profesijų atstovus visada kažkas gali pakeisti, o mamos — niekas. „Gal dėl to pirmiausia užauginau vaikus, o tuomet ėmiausi kūrybos“, — sako J. Lapinskaitė.

Režisierė dėkojo savo mokytojams. Teigė netikinti, kad žmogus ima ir užauga režisieriumi. Pamatus kloja pedagogai, kurie išlieka širdyje visą gyvenimą.

Šiauliuose J. Lapinskaitė gyveno nuo vaikystės iki pat studijų. Vilnių pirmą kartą aplankė per stojamuosius egzaminus. „Mano studijas rėmė seneliai. Pirmą kartą nuvykus į sostinę, taksistas suko ratus, kol pravažinėjo beveik visus mano pinigus. Vėliau supratau, jog man reikėjo paeiti vos kelis žingsnius“, — prisimena režisierė.

Į Šiaulius J. Lapinskaitė sako grįžusi pirmą kartą kone po keturių dešimtmečių: „Visą laiką galvojau, kodėl Šiauliai nepakviečia? Tikrai atvažiuočiau, tačiau laikas bėgo. Dabar tik važiuodama į Šiaulius supratau, kad vykstu į savo miestą.“

Apie mažus didelius žmones

Kūrybinis režisierės kelias prasidėjo nuo dokumentinių filmų kūrimo. Dažniausiai jos filmų herojai atsiskyrėliai ir ekscentrikai.

Vienas pirmųjų jos filmų — „Iš elfų gyvenimo“. Filmo personažai — mažų žmonių šeima, gyvenusi netoli Šiaulių.

Filmas žavi, keri, sukrečia ir pribloškia iki šiol. Vienų širdyse sėja džiaugsmą, kitiems upeliais teka ašaros. Filmas — vos 25 minučių trukmės, todėl režisierė jį parodė visą.

Po filmo žmonių veidais riedėjo ašaros, nors jie sakė žiūrintys ne pirmą kartą. Kaip gali maži žmonės būti tokie stiprūs ir dideli? Mažieji žmonės nieko neįsileisdavo į savo gyvenimą. Net medaus iš kaimynų nepriimdavo arba niekas nedrįsdavo nunešti. J. Lapinskaitei pavyko su jais susidraugauti.

„Pamenu, jau grįžinėjome atgal. Svarsčiau, kaip reikės pasakyti vadovybei, jog filmo nebus“, — prisimena režisierė.

Filmavimo komanda tada apsisuko ir atvažiavo dar kartą. J. Lapinskaitė iki šiol prisimena, kaip filmo herojai įsileido ją į savo gyvenimą.

Išvykstant po filmavimo mažieji žmonės paklausė, kada ji vėl atvažiuos. J. Lapinskaitei tada už akių užkliuvo obelis. „Tuomet, kai obelys žydės“, — atsakė ir užmiršo.

Kitą vasarą režisierei pateko į rankas publikacija apie mažuosius žmones. Joje buvo tokie žodžiai: „Ji grįš, kai obelys žydės“. J. Lapinskaitė sako, jog tai buvo didžiulė pamoka — kaip svarbu atsiminti viską, ką esi pažadėjęs. O jei negali išpildyti — nežadėk.

Aktorystės duona

Janinos Lapinskaitės filmografija pradėjo pildytis nuo 1994-ųjų. „Tai mano likimas“ — jos pirmas dokumentinis filmas. Vėliau sekė “Iš skruzdėlių gyvenimo“, “Iš elfų gyvenimo“, “Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo“, “Iš avinėlių gyvenimo“. Suvaidino keliuose meniniuose filmuose. Daugelyje jos vyro A. Puipos filmų būna antrąja režisiere.

Naujausiame A. Puipos filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ J. Lapinskaitė atlieka pagrindinį vaidmenį ir yra šio filmo antroji režisierė.

J. Lapinskaitė prisimena, kad buvo labai susigyvenusi su savo heroje Monika. „Kartais nebesuprasdavau, ar čia mano, ar Monikos mintys. Kartais atrodo, kad su Monika iki šiol dar neatsisveikinau ir ji gyvena manyje.“

Aktoriai tiki prietaru, jog nėra gerai vaidinti mirtį. J. Lapinskaitei teko du dublius 25 laipsnių šaltyje būti sumaitotame automobilyje, kol ją medikai ištraukė ir nunešė neštuvuose. Po to ji dar ilgai už vairo jausdavosi nesaugiai: „Aktorystė — žvėriškai sunkus darbas. Negali susirgti — tavęs niekas nepakeis. Kol vyksta filmavimas praktiškai niekas neserga, o kai darbas baigtas, visi iškrenta kaip lapai.“

LAIKAS: Režisierė Janina Lapinskaitė sako, jog į Šiaulius ir pas šiauliečius atvyko kone po keturių dešimtmečių.

Autoriaus nuotr.