Naujausios
KOMENTARAS
Kaip pavogti svetimo proto?
Regina MUSNECKIENĖ
Kartais paskaitau internetinius laikraščius. Užvakar viename jų radau savo rašinio apie moterį, kuri po 24 metų sužinojo, jog sovietinių psichiatrų buvo pripažinta psichine ligone, fragmentus. Ta pati citata tarsi apie patirtą neteisybę herojė būtų išrėžusi kokioje spaudos konferencijoje. Tik pakeistas straipsnio pavadinimas. Žinia pateikta kaip kito internetinio portalo nuosavybė. Nors niekur tos publikacijos nesiunčiau, tik dienraščiui, kuriame dirbu, ir kuris man už darbą moka atlyginimą.
Savo ir savo kolegų rašinių tame internetiniame neva laikraštyje rasdavau ir anksčiau. Vadinu „neva laikraščiu“, nes leidinio, kurio leidėjai nesugeba net kūrybiškai perdirbti pavogtos informacijos, o įžūliai nukopijuoja kito žurnalisto kūrybinį darbą kartu su nuotraukomis ir pateikia kaip savo, nepavadinsi nei laikraščiu, nei leidiniu, nei kokiu kitu kultūros reiškiniu.
Apie kompetenciją nėra nė kalbos. Keičiant pavadinimą sugebėta įvelti riebią rašybos klaidą: „Psichinės ligonės degnozė — sovietmečio palikimas.“ Bent vidurinę mokyklą baigęs žmogus, turbūt žino, jog medikai nustato ne “degnozę“, o “diagnozę“.
Keistai keičiasi laikai. Anksčiau iš mėsos kombinatų darbininkai vogdavo mėsą, iš statybviečių — plytas arba cementą, iš kepyklų — duoną, cukrų ir miltus. Bet kad pavogtum reikėdavo bent jau dirbti toje darbovietėje. Kad ką nors išneštum neįkliūdamas reikėjo kūrybingumo. Mėsą darbininkai slėpdavo po apatiniais drabužiais, miltus išsimesdavo pro langą. Paskui reikėdavo tai, ką pavogei, saugiai parsigabenti į namus, kad niekas nepamatytų ir nesužinotų. Kitą rytą reikėdavo žiūrėti į akis savo viršininkui.
Privatizavus gamybos objektus, pavogti ką nors nešamo neįmanoma. Gudruoliai rado landą vogti intelektualinę nuosavybę. Nereikia nei sunkiai nešti, nei kur nors užsikišti. Nei bijoti policijos. Užtenka pamakaluoti kompiuterio pele ir susinešti į savo aruodą visa, kas pasklidę virtualioje erdvėje. O po to pateikti kaip savo gaminį.
Nėra lengvesnio bizniuko. Nei tau žurnalistų samdyti. Nei degalų į automobilį pilti. Nei popieriaus pirkti. Nei spaustuvei mokėti. Nei į akis tam, iš kurio pavogei jo kūrinį, žiūrėti. Nes jo, paprasčiausiai, nė nepažįsti.
Galbūt apie tai nevertėtų viešai kalbėti. Tam yra juridinės institucijos, Žurnalistų sąjunga, Autorių teisių gynimo asocijacija. Tačiau reiškinys, kai vagiama intelektinė nuosavybė, paprastai kalbant, kito žmogaus protas ir talentas, šiuo metu plinta labai sparčiai. Vagiamos dainos, eilėraščiai, plagijuojami tapybos darbai. Pastaruoju metu šios vagystės persimetė ir į žurnalistiką.
Nesureikšminu nei savo proto, nei talento. Tačiau mažų mažiausia, ką iš manęs pavagia tokie įžūlūs plagijatoriai, tai darbas.
Žmogui, nesusidūrusiam su žurnalistika, veikiausiai, atrodo, jog rašinys gimsta labai lengvai. Tačiau imkime ir suskaičiuokime, kiek laiko reikia, kad jis gimtų.
Kartais net naktį nubudęs matai tuščią laikraščio puslapį, kurį turi užpildyti įdomia, aktualia informacija. Žurnalisto smegenys įjungtos kiekvieną minutę, nes kiekvienas gyvenimo momentas, nesvarbu darbe ar po darbo, gali virsti tema laikraščiui.
Kai atrandama tema, reikia ieškoti herojaus, įdomaus pašnekovo ar oficialaus informacijos šaltinio. Ne visada paieškos būna vaisingos. Kartais gali ieškoti dieną ar pusdienį. Jei pasisekė rasti, važiuoji kad ir į atokiausią kampelį. Kalbini taip, kaip ne kiekvienas sugeba. Žmogus turi atsiverti...
Sugrįžęs iš atskirų pokalbio fragmentų dėlioji rašinį, galvoji kuo patrauklesnę antraštę, nuotraukų pavadinimus. Sugaišti mažiausiai dar pusdienį.
Tad kiek laiko kainuoja rašinys? Kartais kelias dienas... Neskaitant išlaidų, kurias sudaro pokalbiai telefonu, degalai, automobilio išlaikymas, fotoaparatai ir kitos darbo priemonės.
Plius žurnalisto gebėjimas ir piniginis tų gebėjimų įvertinimas...
Pro akis bėga kriminalinės kronikos eilutės... Iškirstas miškas. Žala 7000 litų. Pavogti aukso dirbiniai. Žala 3500. Išnešti įrankiai. Žala 1300 litų.
Nejučia sukirba klausimas. Jei praneščiau apie rašinių vagystę policijai. Kokią žalą reikėtų nurodyti? Tūkstančiais, šimtais ar dešimtimis litų? Kam prilyginti publikaciją? Rąstams? Aukso papuošalams? Ar brangiems įrankiams? Juk kol kas nėra aiškiai apibrėžta nei intelektinės nuosavybės kaina, nei žala, padaryta, kai ją kas nors pavagia. Gal todėl vagys ir jaučiasi taip drąsiai?