Naujausios
Šiaulių „Aušros“ muziejus pakvietė Sąjūdžio pirmeivį, istoriką profesorių Arūną Gumuliauską paskaityti paskaitą apie Lietuvos savivaldą 1990 – 2011 metais ir kovas dėl valdžios. Tačiau likus porai dienų iki Savivaldos dienos, kurios proga turėjo vykti paskaita, muziejus profesoriaus paslaugos atsisakė. Motyvas: streikuojantiems ir mitinguojantiems kultūrininkams nepatinka profesoriaus pasisakymai viešojoje erdvėje.
Išeitų, jog istorikas turėtų mąstyti tik taip kaip nori kultūrininkai. Savo nuomonės negali turėti.
Kaip keista, kai tie, kurie daugiausia kalba apie žodžio laisvę, kultūrą ir saviraišką, neišlaiko elementarios tolerancijos testo ir net į visiems, visokių nuomonių žmonėms priklausančią valstybės įstaigą neįsileidžia adekvačiau mąstančio istoriko.
Ir tai jau ne atsitiktinis ir ne vienintelis epizodas, kilęs dėl pastaruoju metu įsisiūbavusių kultūrininkų emocijų. Nukreipti ietis į laisvą laisvo žmogaus žodį ir mintį tampa tendencija.
Pamenate, kaip buvo užsipulta profesorė Jolanta Mažylė, kam davė interviu ne tai televizijai? Ar ne iš tų pačių lūpų nurodymai ateina ir šįkart?
Šiomis dienomis užsipulta profesorė, politologė, knygų „Posovietinės Lietuvos politinė anatomija“ ir „Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis“ autorė Ainė Ramonaitė, pateikusi logišką išvadą, jog kultūrininkai negali kištis į Vyriausybės formavimą ir nurodinėti, kokiai koalicijos partnerei turi būti pavesta kuruoti kultūrą.
Tokios pat nuostatos laikosi ir kai kurie politologai bei teisininkai. Nes ji įtvirtinta Konstitucijoje. Deja, ne pagal mitinguotojų užgaidas kalbantys mokslininkai mikliai padaromi priešais.
Stebina, jog per 35 Nepriklausomybės metus Lietuvoje nepadaugėjo nei pagarbos, nei tolerancijos, nei politinės kultūros. Padaugėjo tik beprasmio susipriešinimo. Kam jis naudingas?
Įsigalėjusi bjauri, nepažabojama, su civilizuota visuomene visiškai nesuderinama, veikiau viduramžius primenanti patyčių ir elitu save laikančioms partijoms neįtikusiųjų žeminimo kultūra. Žiauri, neteisinga ujanti ir gujanti visus kitaip manančius ir tam „elitui“ nepritariančius talentingus menininkus, politikus, mokslininkus ir kitus savo srities žinovus.
Puolami net eiliniai, didesnės įtakos viešosios nuomonės formavimui neturintys žmonės. Avansu. Kad per daug neįsigalėtų viešojoje erdvėje.
Socialiniuose tinkluose kažkoks nepraustaburnis lieja tulžį ant politikų, dergdamas bjauriausiais žodžiais. Neiškenčiu mandagiai nesudrausminusi. Juk kritikuoti galima ir mandagiau, nepaverčiant kritikos patyčiomis. O jis: „Ar žinai, kas yra knygų mugė, russų kekše?“
Kas yra knygų mugė, žinau. Bet, kad esu „russų kekšė“, kaip jis rašo, iki šiol nežinojau. Ir nepriimu kažkokio aktyviai socialiniuose tinkluose besireiškiančio puspročio įžeidimo širdin.
Tik galvoju, kaip lengva dabar ne taip kaip visa gaivališka banda mąstančiam žmogui ar šiek tiek kitokiai politinei jėgai prilipdyti etiketę. Panašu į holokaustą, kai žydus pažymėdavo geltona šešiakampe Dovydo žvaigžde ir suvarydavo į getą.
Beje, mūsų etiketės – labai universalios. Tinka bet kokiam gyvenimo atvejui. Gali būti didžiausias Lietuvos patriotas, bet, jei tik nepataikysi į toną virš tavęs giedančiam „politinių angelų“ chorui, suabejosi jų diegiama šventa nekvestionuojama tiesa, jų klapčiukai išvadins tave rusų kekše, fašistu, prorusišku, antivalstybiniu ir visokiu kitokiu, nors tai bus labai toli nuo tiesos. Užmėtys akmenimis kaip viduramžiais raganas.
Mes, lietuviai, per amžių amžius esame išrūšiuoti ne kartą. Į dvarininkus ir kumečius, į partizanus ir stribus, į skiepytus ir neskiepytus, į tikinčius mokslu ir antivakserius. O pastaruoju metu – į remiančius Ukrainą ir prorusiškus.
Visais laikais lietuvis randa priežastį susipriešinti. Nors po galais visi esame to paties lietuviško kraujo! Pasirausus po genealoginius medžius, gal atrastume, jog daugelis esame net giminės.
Žodžiu, yra ne tik drabužių, šukuosenų ir makiažo, bet ir laikmetį atitinkančio mąstymo mada. Jeigu mąstai kitaip, įvykius bandai vertinti ne vien juoda ir balta spalva, o visapusiškiau, giliau, tau dribtels tokį „komplimentą“, kad apsisuks galva.
Tiesą pasakius, ta gaivališka neva mąstanti minia iš tiesų nė nemąsto. Tik kaip savo mąstymą pateikia kažkieno, kam naudinga, įdiegtą mintį, nuostatą. Tarsi kompiuterio programą. Ir tie užprogramuotieji darys tai, ką programuotojai lieps. Ir įtikės, jog atlieka labai svarbų patriotinį darbą.
Kad ir kaip gerbiu menininkus, kūrėjus ir kultūros darbuotojus, vertinu jų kūrybinį potencialą, suprantu ne visuomet sočią jų buitį, bet negaliu suprasti tikrųjų jų šiandieninių protestų motyvų. Nesupranta, nepateisina ir dalis talentingiausiųjų menininkų bendruomenės.
Antai yra tokia Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, dosniai finansuojama iš valstybės biudžeto. Kultūros taryba skyrė 110 000, Vilniaus savivaldybė – 10 000 ir dar 59 980, Lietuvos kultūros institutas – 10 000, Nordisk Kulturkontakt 49 980 eurų.
Apie tokį darinį sužinojau tik šiomis dienomis, kai prasidėjo kultūrininkų maištai. Stebiuosi, kodėl reikia maištauti, kai užsiimi savo mėgstama, nors didžiajai visuomenės daliai naudos nenešančia veikla ir dar gauni valstybės dotacijas? Nebent baiminamasi jas prarasti?
Keista ir tokia nevyriausybinė organizacija „Lietuvos šokio informacijos centras“, kuri, kaip skelbiasi, kaupia ir skleidžia informaciją apie šiuolaikinio šokio – cirko lauką. Jos pajamos siekė 648 tūkstančius eurų, bet dirbo nuostolingai. Nuostolis – per 56 tūkstančius eurų. Didelė dalis lėšų – iš valstybės.
Šokį propaguoja penkios moterys. Atlyginimo vidurkis 3090 eurų. Bet centro direktorė – viena iš aršiausių šiomis dienomis vykusių kultūrininkų mitingo ir streiko dalyvių ir organizatorių.
Kai abejonėmis pasidalijau viešojoje erdvėje, vienas streikų palaikytojas, o gal streikuotojas konstatavo, jog aš pavydžiu.
Tikrai pavydžiu ir turiu tam teisę, nes tai yra mokesčių mokėtojų pinigai, ištaškomi abejotinos naudos ir vertės projektukams, kuriuos už atlyginimą galėtų vykdyti koks nors ministerijos skyrius. O gal ir vykdo? Tik šalia dar atsiranda entuziastingas funkcijų dubleris, kuriam mokama antrą kartą.
O tuo tarpu mums įvedami nauji ir keliami senieji mokesčiai, miestelių gimnazijos pertvarkomos į pagrindines mokyklas, nes pritrūksta vieno mokinio, važinėjame duobėtais keliais, neparuošiame užtektinai gydytojų, trūkstame diagnostinės aparatūros, neišgalime kompensuoti vaistų retomis ligomis sergantiems vaikams.
O projektukams, kurie nėra gyvybiškai svarbūs, tik būdas kažkieno saviraiškai, ištaškomi milijonai.
Nesu prieš kultūrą. Nei prieš teisę išreikšti savo nepasitenkinimą, iškelti Vyriausybei reikalavimus. Bet kai reikalavimai virsta į politinį šou, suabejoju jų nuoširdumu.
Ir negaliu mąstyti taip kaip jie ar pagal kažkieno įteiktą instrukciją.