Naujausios
Patirtį parsivežė iš užsienio
Triškoniai – kaimas Pakruojo rajone, netoli Linkuvos, 2011 metų surašymo duomenimis, čia gyveno 246 žmonės.
Mokyklos gatvėje įsikūręs šokolado cechas dar neturi iškabos – žinia apie verslą sklinda kaip šokolado kvapas.
Šeimos verslą trijulė įkūrė K. Sipavičiūtės gimtuosiuose namuose.
Karolina, baigusi Triškonių pagrindinę mokyklą, mokslus tęsė Joniškyje, o broliai Ernestas ir Šarūnas užaugo Pakruojyje, baigė „Atžalyno“ gimnaziją.
Šiek tiek padirbėję Lietuvoje, nusprendė pasižvalgyti po pasaulį. Šarūno emigracijos keliai buvo nuvedę į Angliją, JAV, Kanadą.
Idėją gaminti šokoladą Karolina ir Ernestas parsivežė iš Škotijos šokolado gamintojų. Patirtį kaupė trejus metus.
„Karolina tapo gamybos vadove, o aš rūpinausi vadybine puse. Sužinojome daug apie šokoladą, gamybos procesą“, – apie laiką Škotijoje sako Ernestas.
Šarūnas tuo metu dirbo Londone, kur susipažino su Britų šokolado akademijos ne kartą pripažintu geriausiu šokoladininku William Curley.
„Labai geros energijos žmogus. Jau tada pradėjome mąstyti apie rankų darbo šokoladą Lietuvoje, jis sakė, taip, nuostabi idėja ir reikia eiti toliau. Davė patarimų, kaip pradėti, į ką susitelkti“, – sako Šarūnas.
W. Curley knyga Triškoniuose dabar yra kaip vienas iš patarėjų.
„Užsienyje kad ir gauni didesnę grąžą už sukurtą vertę, bet ir išleidi daugiau. Esmė – vis tiek ten kažkiek jausiesi užsienietis. Kaip ir nerašytas dalykas, niekada nebūsi, tarkim, tikras škotas. Šaknys ypatingai traukia“, – sako Šarūnas.
„Mes ten dirbome darbą ir pagalvojome – kodėl jo negalime perkelti į Lietuvą ir dirbti Lietuvoje?“ – apie sprendimą grįžti namo sako Ernestas.
Kaip tarė, taip padarė.
„Esame trys direktoriai“, – juokiasi paprašyti įvardyti savo pareigas. Karolina yra gamybos direktorė, Šarūnas – pardavimų, o Ernestas tiesiog direktorius.
Internetinė „Komplimentų“ svetainė pradėjo veikti sausio 23 dieną.
Iki tol – vienerių metų įdirbis. Pradėjo nuo paraiškos Užimtumo tarnybai, kai paraiška buvo patvirtinta, praėjusią vasarą kibo į remontus, už gautą finansavimą pirko įrangą, bendravo su pakuočių gamintojais. Galiausiai viską sudėlioję į vietas įjungė svetainę.
Pradėti verslą, sako trijulė, nėra lengva, bet su dideliais iššūkiais nesusidūrė, bendravimas su institucijomis vyko draugiškai ir sklandžiai. Nustebo, kaip operatyviai ir sklandžiai dokumentus galima tvarkyti skaitmeniniu būdu, nereikėjo lakstyti su popierių šūsnimi.
Kitas stereotipas – manyti, jog sėkmingas verslas gali būti tik sostinėje.
Pasak verslininkų, kurjerių sistema Lietuvoje tampa vis modernesnė, užsakymai atkeliauja ir iškeliauja labai greitai, vieta geografiškai neberiboja – internetas, kurjeriai išsprendžia problemas.
Įkūrę įmonę kaime, įžiūri ir pliusą – ekonomiškai naudingiau, nereikia mokėti už nuomą, mokesčiai mažesni.
Šokoladas reikalauja kūrybiškumo
Ceche gaminamas juodasis, pieniškas ir baltasis šokoladas. Į kai kuriuos gaminius dedama lietuviškų ingredientų, pavyzdžiui, šaltalankių.
Šeimos verslo siekis – gaminti aukštos kokybės belgiško šokolado ir lietuviškų ingredientų skanėstus. Vieną kolekciją planuoja lietuvišką – su sezoninėmis uogomis.
Ernestas sako, kad šokoladas reikalauja daug kūrybiškumo: „Vienas pats šokoladas gal būtų neįdomus, bet yra dekoracijos, ingredientai – čia yra kūryba.“
Ir vardija gaminamo šokolado išskirtinumus: labai aukštos kokybės, pupelės užaugintos tvariuose Vakarų Afrikos ir Pietų Amerikos ūkiuose. Žaliava paruošiama Belgijoje ir atkeliauja į Triškonius.
Kiekvieną saldainį, triufelį ar lazdelę Karolina paliečia savo rankomis.
Dovanų dėžutėje yra aštuonių skonių saldainiai, pakeliui jau ir devintas – šampano (marc de champagne).
Gamina ir trijų rūšių triufelius (klasikinius, karamelinius ir aitriosios paprikos) bei apelsinų ir citrinų žieveles juodajame šokolade. Nenaudoja pirktinių užpildų – įdarus daro patys.
Rankų darbo šokolado įmonių Lietuvoje, sako Šarūnas, nėra daug, o nedidelių, gaminančių virtuvėje – nemažai: „Jie dažniausia neturi didelės vizijos plėstis, labiau hobis, mes norime plėstis ir būti vienu iš didžiausių rankų darbo šokoladų gamintojų Lietuvoje.“
Skanūs komplimentai
Pavadinimo „Komplimentai“ idėja – Šarūno.
„Mes Lietuvoje gana retai sakome vieni kitiems komplimentus, mūsų produktas galbūt kažkiek gali prie to prisidėti. Mes, lietuviai, galbūt nelabai ir mokame komplimentus priimti.“
Jei žmonės nėra pakankamai drąsūs išsakyti gražius žodžius, šokolado gamintojai prideda kortelę, ant kurios komplimentus galima užrašyti.
Ar teisingas sprendimas buvo grįžti namo?
„Tikrai taip“, – neabejoja Šarūnas.
„Kol kas tikrai nesiskundžiame ir nėra minčių vėl kelti sparnus“, – antrina Ernestas.
Visiems trims džiaugsmą teikia kūrybinė laisvė ir tai, kad patys gali priimti sprendimus. O jei sukurti skanėstai dar ir patinka žmonėms, tuomet – super!
Didžiausios rankų darbo šokolado fanės – mamos. Jaunus verslininkus džiugina, kad atsiranda žmonių ne iš draugų rato, kurie jau ne kartą įsigijo skanėstų.
Ateityje šokolado gamintojai mąsto apie edukacijas, degustacijas. Vietos nėra daug, bet svečius galbūt galėtų priimti savaitgaliais, kai nevyks gamyba. Svarsto, kad jų namai galėtų tapti vietinio turizmo stotele.
„Nuotaika pagerėja, gyvenimas pasaldėja“, – vardija šokolado privalumus.
Džiaugiasi palaikymu
Apie šokoladą Ernestas ir Šarūnas galėtų kalbėti visą dieną, o Karolinai ir dienos neužtektų.
Gaminant šokoladą, reikalingos žinios, patyrimas, technika. Itin svarbi temperatūra, šokoladą reikia grūdinti – tada jis tampa traškus, blizgus ir ilgiau išlieka šviežias. Darbas labai kruopštus ir tikslus.
Ar lietuvių skonis – ypatingas? „Kurdami skonius, galvojame, kad per daug nenuklystume į šonus, kol kas darome klasikinius, kad būtų daugeliui suprantami. Žmonės linkę paeksperimentuoti, bet grįžta prie klasikos.“
Šokolado gamintojai labai džiaugiasi sulauktu palaikymu. Po reportažo per televiziją pas juos atvyko nepažįstama iš emigracijos grįžusi moteris – tiesiog pasveikinti ir įteikti gėlių.
Karolina, Šarūnas ir Ernestas drąsina ir kitus ryžtis įgyvendinti norus, tikslus, svajones. Kas blogiausia gali atsitikti? Bent žinosi, kad esi pabandęs – smagu turėti atsakymus!
Trijulė turi draugų, kurie jau grįžta į Lietuvą. O ir užsienyje vis girdėdavo kalbas apie grįžimą – tema aktuali.
„Mes čia viską turime, tokių sveikatingumo centrų, gaivaus oro ne visur atrasi, jūra prie pat, – privalumus vardija Ernestas. – Tik kartais kažkas knibžda, kad reikia išvažiuoti pažiūrėti. O išvažiavęs labiau įvertini, ką turi čia.“
Šarūnas neabejoja: išvažiuoti labai sveika, to linkėtų visiems, ypač pabaigusiems vidurinę mokyklą – padirbėti, sudalyvauti mainų programoje. Ir grįžti su prasiplėtusiu akiračiu, pasikeitusia pasaulėžiūra.
Dabar Karolina, Ernestas ir Šarūnas laimingi čia – namie.
