Naujausios
Šiauliams ir šiaulietiška tema
Spaudos konferencija vyko rugsėjo 22 dieną, kai dar tikėtasi, jog premjera įvyks. Dalyvavo ir į Šiaulius spektaklio peržiūrai atvykęs O. Koršunovas, ir rašytojas Rimantas Kmita, ir vaidmenis kuriantys aktoriai.
Teatrologė Nomeda Šatkauskienė, Valstybinio Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėja, pabrėžė, jog specialiai spektakliui pjesę rašė Šiaulius išgarsinusio bestselerio „Pietinia kronikas“ autorius R. Kmita, pats buvęs šiaulietis. Spektaklis „Remyga“ – taip pat apie Šiaulius. Herojai turi ir realius prototipus, veiksmo laikmetis – Šiauliai 1988–1996 metais.
Spektaklyje kūrėjai pateikia fantasmagorišką istorijos versiją, nuaustą iš tikrų faktų ir fikcijos. Kalbama apie miestą ir jo žmones, apie tikrus įvykius ir mitus, apie tuos, kuriems miestas tapo jų likimu. Žiūrovai grąžinami į pirmuosius Nepriklausomybės metus. Su kokiais priešais tuomet kovojome? Kuo buvome ir kuo tapome?
Pagrindinis pjesės herojus – Remyga, atitarnavęs sovietinėje armijoje Afganistane, grįžta į gimtuosius Šiaulius. Norėtų gyventi kaip „visi normalūs žmonės“ – būti mylimu vyru, geru tėvu, pareigingu darbuotoju. Tačiau praeities šešėliai ir aplink tvyrantis chaosas vis tirštėja, o tamsiosios jėgos įgauna vis didesnių galių. Kaip tokioje chaotiškoje visuomenėje nubrėžti ribą tarp gėrio ir blogio?
Remygos (aktorius Anicetas Gendvilas) ir jo Uošvio-buratino (aktorius Sigitas Jakubauskas) konfliktas – pagrindinis spektaklio variklis.
„Ir personažus, ir save patį, kaip to laiko personažą, mačiau – labai keistas pojūtis – realizmas ir kartu nerealizmas, – sakė spaudos konferencijoje aktorius S. Jakubauskas, dalydamasis kūrybos procesu. – Dabar galvoji, kad tu ten buvai ir lyg nebuvai? Mes labai greitai pamiršom, kas tada buvo. Tik per laiką galime suvokti, koks tai buvo laikas.“
„Aš tų laikų nečiupinėjau, aš tada tik gimiau, – dalijosi pagrindinį Remygos vaidmenį sukūręs aktorius A. Gendvilas. – Man juos reikia suvokti, prisipratinti – Sigitas patyrė, aš nepatyriau. Remygos konfliktas su Uošviu – ideologinis. Remyga eina už teisybę, o Uošvis, nuo kurio jis priklauso – biznierius, bandantis pasinaudoti Sąjūdžiu.“
Vaidmenis kuria beveik visa teatro trupė – 22 aktoriai – nuo jauniausios kartos iki vyriausiosios. Kaip pagrindinių vaidmenų kūrėjai, vieni iš jų patys išgyveno tą laikmetį, kiti – tik buvo gimę. Tarp jų yra ir augusių Pietiniame. Scenoje herojai kalba šiaulietiška šnekta, griaudėja rokas.
Pasak teatrologės N. Šatkauskienės, „spektaklio kūrėjai suplakė sunkiai nusakomo žanro kokteilį iš dokumentinės medžiagos, kasdienybės autentikos, psichodelinės mistikos ir gyvo roko muzikos“.
Pats režisierius Oskaras Koršunovas „Remygoje“ įžvelgia anuometinį visos Lietuvos veidą: „Tai, kas tuomet vyko Šiauliuose, vyko ir visoje Lietuvoje“.
Režisierius – apie esmę
Oskaras Koršunovas, apibūdindamas spektaklio esmę, vaizdžiai teigė: „Saulės mūšio miestas ir mūšis dar nesibaigęs. Būtent čia, Šiauliuose, yra gelbėjamas pasaulis. Matome karį – matomo ir nematomo karo karį, iš Afganistano grįžusį į Šiaulius ir susirūpinusį mūsų ekologinėmis, dvasinėmis upėmis.“
„Nematomų žmonių poelgiai lemia pasaulio išlikimą, ekologinę, dvasinę švarą, kartais jie tampa nematomomis aukomis. Aukos padeda mums visiems išlikti geresniais“, – pabrėžia režisierius.
Spektaklyje išvalyti atminties upes ragina simbolinės figūros iš Šiaulių herbo – Jautis (aktorė Silvija Povilaitytė), Meška (aktorius Eduardas Pauliukonis) – ir Vaikiukas (aktorius Vladas Baranauskas), kurių lūpomis kalba tiesa.
Režisierius R. Kmitos pjesę įvardija magiškojo realizmo stilistikos kūriniu.
„Ne pirmą kartą esu susidūręs su lietuviška dramaturgija ir autoriais, kurie bandė rašyti apie tą laiką, tarp jų yra panašumų, – sakė spaudos konferencijoje O. Koršunovas. – Tik galbūt R. Kmitos „Remygoje“ tas laikas ryškiausias. Neužtenka paminėti faktus ar juos sudėti į istoriją. Tas laikas – keistas, žiūrint iš dabartinio taško. Todėl pjesė rėmėsi realiais faktais, o iš kitos pusės – magiškuoju elementu. Apie tą laiką kitaip ir neįmanoma papasakoti. Pjesėje viskas labai persipynę – realybė ir tai, kas irgi realybė, bet kažkokia anapusinė realybė. Galima kalbėti apie atsirandantį magiškąjį realizmą lietuviškoje dramaturgijoje. R. Kmitos „Remyga“ – ryškiausia to magiškojo realizmo pjesė.“
„Kas yra šiuolaikinė pjesė? – klausė O. Koršunovas ir pats teigė: – Ne ta, kuri čia ir dabar parašyta, o ta, kuri mus priverčia šiuolaikiškai pažvelgti į dabartį, į praeitį ir provokuoja naujiems sceniniams ieškojimams, kurie neišvengiamai verčia ieškoti ir naujos teatro kalbos.“
O. Koršunovas pirmą kartą pastatė spektaklį Šiaulių teatre. Su „Šiaulių kraštu“ režisierius pasidalijo, jog teatro trupė jam padarė labai gerą įspūdį.
„Seniai mačiau, kad būtų taip norima dirbti, kurti, kad būtų taip besąlygiškai atsiduodama kūrybai, – man buvo labai komfortiška dirbti. Tuo džiaugiuosi ir labai tai vertinu“, – pabrėžė režisierius.
Magija – kultūros darbas
„Taip viską ir įsivaizdavau – tą metaforišką kovą tarp Saulės ir to, kas ją užgožia, – dalijosi spektaklio peržiūros įspūdžiu pjesės autorius R. Kmita. – Ta kova tebevyksta, bet tada vyko intensyviausiai, kai buvo daugiausia sumišimo, kai žmonės keitė pažiūras, ieškojo savo šaknų.“
„Tekstas – linija, o spektaklyje vienu metu gauni viską – vaidybą, garsą, muziką, šviesą, intonaciją, vaizdą. Rūpėjo parodyti tą laiką, kokį atsimename. Atrodo, visi stovėjom Baltijos kely su tautinėmis vėliavėlėmis, bet tuo metu buvo daug neaiškumo, daug neužtikrintumo, laukimo į kurią pusę viskas pasisuks,“ – sakė rašytojas.
„Man labai smagu, kad scenoje teatro kalba nėra gryna – eina skirtingi žanrai, skirtingi kalbos registrai – buitinės kalbos, keistų metaforų – ir tarp tų registrų dar yra atspalvių. Kaip autorius jaučiuosi adekvačiai perskaitytas“, – pasidžiaugė R. Kmita.
Pats rašytojas mano, jog nėra prieštaros tarp faktų ir magijos:“ Visa ta magija padaroma iš dalykų, kurie Šiauliuose visą laiką yra šalia – mes turėjome ir tebeturime sienų fasadų tapybą, turime meno kūrinių, istorijų ir legendų.“
„Man norėjosi pasakyti, kad valstybę atkūrėme dėl to, jog norėjome atsikovoti savo kultūrą, savo teisę kalbėti lietuviškai, kalbėti apie savo istoriją, kaip mes ją suprantame, – pabrėžė R. Kmita. – Tik greitai pradėjom galvoti, kad kultūra gali palaukti – ir tai iki šiol tebesitęsia. Keičia erdvę ne vien politiniai įvykiai – tapatybę kuria menas, parodos, architektūra. Aš norėjau iškelti tą magiją, kuri iš esmės yra kultūros darbas – tai nėra išgalvoti dalykai. Viskas yra vienu metu – čia ir dabar“.
„Šiaulių kraštas“ rašytojo klausė, kas spektaklyje jam pačiam netikėta?
„Spektaklyje išryškinti vaizdiniai, – pabrėžė R. Kmita. – Štai, scenoje kryžius ir į jį atsitrenkusi mašina – tai tradicinių ir naujų vertybių susidūrimas. Jų sandūroje pamatai, kad tavo teksto vaizdiniai įgauna ir kitas reikšmes, jas išplečia“.
Kodėl savo kūryboje vis grįžta prie Šiaulių?
„Man pačiam tai keista, – svarstė rašytojas. – Atrodo, gimtas miestas, čia viską žinai, turėtum stebėtis tuo, ko nežinai, kas atsiranda naujo. Bet čia labai daug istorijų. Pradedi galvoti, kodėl, kaip tai galėjo nutikti? Griauna aikštėje kareivį – pergalės paminklą, randa vokiečių belaisvių, stačiusių tą paminklą, įbetonuotą butelį su statytojų sąrašu – jų pavardėmis. Ir atsiranda iš karto gija, supranti, jog miestas yra persipynęs gijomis ir ieškai tų gijų. Aha, juk griovė ir prie Salduvės paminklą su kariais, o Kryžių kalne buvo nušautas Popiežiaus kryžių saugojęs policininkas su automatu. Iš esmės jis toks pat kareivis, kaip tie, kurių paminklus nuvertė. Pasirodo, jog tokie siužetai galimi, tai kodėl tų dalykų nesusiejus?“
Lapkritį turėtų pasirodyti ir romanas „Remyga“.
„Pjesės tekstas atsirado su teatro pasiūlymu papasakoti apie Šiaulius. Režisierius savo gijas įveda, o romane norėjosi ir savo versiją pateikti, – sakė „Šiaulių kraštui“ rašytojas. – Mieste daug įdomios medžiagos, apie kurią imi galvoti, sieti faktus, istorijas.“
