Naujausios
Trys nepasirodė
Šiaulių apskrities viešosios Povilo Višinskio bibliotekos salė penktadienio vakarą sutraukė nemažai žiūrovų, dėl pandemijos visi turėjo registruotis – tik parašus dėjo vienu ir tuo pačiu rašikliu.
Debatuose ryžosi dalyvauti 10 iš 13 kandidatų, registruotų Aušros vienmandatėje apygardoje. Rengėjai juos padalijo į du srautus pagal abėcėlę.
Pirmieji į sceną kopė Gediminas Beržinis-Beržinskas (Krikščionių sąjunga), Petras Bložė (Centro partija – tautininkai). Zakiras Medžidovas (išsikėlė pats), Antanas Navakauskas (partija „Lietuva – visų“). Tuščios liko trys kėdės, nepasirodžius debatuose socdarbiečių kandidatui Tomui Bielinskui, Lenkų rinkimų akcijos kandidatui Aleksandrui Fiodorovui ir socialdemokratų kandidatui Vidmantui Norvaišui.
Po pusantros valandos scenoje juos keitė Arūnas Rimkus (išsikėlė pats), Aušra Simonavičiūtė (Liberalų sąjūdis), Martynas Šiurkus (Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai), Raimondas Šukys (Lietuvos žaliųjų partija), Stasys Tumėnas (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), Marijus Velička (Darbo partija).
Kone tris valandas auditorija klausėsi iš esmės ne debatų, o kandidatų prisistatymo, nuostatų, minčių vingių, „plaukiojimo“ po nežinomus terminus ir įsivaizdavimo, ką nuveiks Seime. Tikrai tapo aiškiau, ką renkame.
Ko eina į Seimą?
Pirmasis srautas išsiskyrė debiutantais – nors kai kurie ir turintys politinės patirties, bet dar nė vienas nebuvęs Seime. Tik A. Navakauskas pastaruosius porą metų minantis Seimo koridorius kaip Seimo nario padėjėjas. Jis dalijosi įspūdžiu, jog „du trečdaliai Seimo narių yra statistai“, savo varžovus scenoje pavadino „drąsuoliais“, kurie laikys „egzaminą“. Pats pasidžiaugė prieš rinkimus baiginėjąs „penktą universitetą“, nes „keturis jau baigęs“.
Kodėl einąs į Seimą? Siūlė žiūrėti į savo partijos sąrašą.
G. Beržinis–Beržinskas užsiminė išsiskiriąs jau vien savo dviem pavardėmis, antrą kadenciją yra miesto Taryboje, ir mokytojaujantis, ir esantis „giliai tikintis krikščionis“. Seime pirmas dalykas, ką padarys: „Eisiu pasimelsti į Seimo koplytėlę“. Susipažins su kolegomis, vienys „partijas iš krikščionių“. „Tarp 140 Seimo narių tikiuosi atsiras 100 krikščionių ir galėsime daryti savo koaliciją“.
Zakiras Medžidovas akcentavo, jog miesto Taryboje gal vienintelis iš valdančiosios daugumos kalbasi „su priešinga puse“. Jeigu bus Seime, „bet kas galės prieiti ir paplekšnoti per petį“. Ir bandė užburti auditoriją „trumpiškąja“ fraze: į Seimą einąs padaryti, kad „Lietuva būtų Nr. 1 pasaulyje, o Šiauliai – Nr. 1 Lietuvoje“.
Petras Bložė esąs iš „rašytojų giminės“ ir nebegalįs žiūrėti, „kas vyksta Lietuvoj“, tad einąs „kelti pačio Seimo ir parodyti, kaip turi atrodyti politika, elitinė politika“ bei „išdirbinėti įstatymus, kad būtų žmonių pusėj.“ Debatų vedėjas prašė paaiškinti, kodėl jo pajamų ir turto deklaracijoje vieni nuliai? Ar ne dėl Seimo nario algos eina? Kandidatas nulius aiškino tuo, jog ilgai buvęs ne Lietuvoje. Bet esą nuo Lietuvos neatitrūkęs.
Antrąjį kandidatų srautą renginio vedėjas pavadino „titanų kova“. Mat iš šešių į sceną užlipusių kandidatų parlamentaro duonos ragavę R. Šukys ir S.Tumėnas bandė diskutuoti. Pastarasis gina savo mandatą, „Aušros“ apygardoje laimėtą per praeitus rinkimus.
Bet ir čia tikri debatai dėl programinių ar idėjinių nuostatų neįsiplieskė. Kiekvienas, atsakydamas į klausimus, turėjo „tilpti“ į kelias minutes. Kas spėdavo mintis sudėlioti, o kam per ilgai mintį rezgant kildavo raudona kortelė – įspėjimas, jog laiko limitas išseko.
A. Rimkus dalijosi žinąs, kaip Lietuvą padaryti turtinga: „Reikia daryti ne ką nori žmonės, o ką liepia specialistai“. A. Simonavičiūtė norėtų „būti politike, kuri ne tik kalba, bet ir daro“. M. Šiurkus žadėjo, kad „Šiauliai gali tapti karinės pramonės ir paslaugų centru“, R. Šukys koncentruotųsi į „aukštą atsakomybę“, o regionų plėtra nebus „tik žodžiai“. S.Tumėnas žadėjo tęsti darbus: „girdime žmones, rūpinamės“ ir kad „daugiau grįžtų į Lietuvą.“
M. Velička pažadus užbaigė taip: „Minimalus mėnesinis atlyginimas – 750 eurų, pensija – 770 eurų, vidutinis atlyginimas – 2 900 eurų“. Beje, jis siūlė žiūrėti „ne kas ką kalba, o daro“. Pavyzdys esąs jo partijos lyderis Viktoras Uspaskich, sukūręs verslus. Tik vedėjas priminė, jog tuos verslus kūrė ir su algomis „vokeliuose“.
Testas
Pirmojo srauto kandidatai atsakinėjo, kaip jie švietimą paverstų prioritetine sritimi? Skambėjo ir tokie atsakymai: „sustabdyčiau žodį „reforma“, kol neišmąstyčiau, ką reikia padaryti ( P. Bložė), „gal nereikia kelti reikalavimo, kad 100 procentų išlaikytų egzaminą, nebus ir problemos (Z. Medžidovas)“.
Antrojo srauto kandidatų klausta, ar žino, kiek procentų žmonių žemiau skurdo ribos atsidūrę, kaip socialinę atskirtį mažintų?
Skurdo procentų nė vienas kandidatas tiksliai neįvardijo. Plaukiojo tarp 15–20 procentų ir 40 procentų (2019 metais siekė 20,6 procento – red. past.) arba iš viso vengė konkretų skaičių įvardyti. S. Tumėnas tik įvardijo, jog „mūsų kadencijos metais asmenų už skurdo ribos sumažėjo 7,7 procento“.
Visi kandidatai renginio vedėjo buvo ištestuoti klausimu, kaip supranta „įtraukųjį ugdymą“ (tai ugdymas, suteikiantis lygias ugdymo galimybes visiems vaikams, tarp jų – turintiems sutrikimų, negalių, specialiųjų poreikių – red.past.)? Kandidatai smailino liežuvius ir demonstravo „išradingumą“: „matematikos pamokos ne klasėje, o parduotuvėje, istorijos pamokos – bažnytėlėje – mokymas žaidimas“, siejo įtraukųjį ugdymą ir su nuotoliniu ugdymu (mat ir tėvai įsitraukę į ugdymą), ir su Trečiojo amžiaus universitetu.
Prie tų, kas vėjus kalbėjo, neprisidėjo M. Velička, iš karto pasakęs, jog jog tokio termino nežino. Jo esmę varžovams „sufleravo“ S. Tumėnas. Žinojo, apie ką kalba, dar A. Simonavičiūtė, M. Šiurkus.
Auditorija kitokiais klausimais testavo: „Ką manot apie tai, kad Šiaulių policija persikėlė į miesto pakraštį, į Purienų gatvę? Ką darysite dėl Šiaulių pietinio aplinkkelio?“ Kas į pažadus padaryti Lietuvą turtinga taip replikavo: „Jeigu manote, kad turtinga – tai laiminga, tai esate ne politikai“.
