Muzika atvedė į Šiaulius

Luko ALUZO nuo­tr.
Al­gir­das Bru­žas Šiau­liuo­se gy­ve­na 35-erius me­tus. Šian­dien Dai­nų mu­zi­kos mo­kyk­lo­je mo­ko vai­kus mu­zi­kos is­to­ri­jos ir teo­ri­jos, taip pat kom­po­zi­ci­jos.
Šiau­lių Dai­nų mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ky­to­jas, kom­po­zi­to­rius Al­gir­das Bru­žas skai­čiuo­ja 35-uo­sius gy­ve­ni­mo Šiau­liuo­se me­tus. Sa­ko, kad mies­tą jau ga­li­ma va­din­ti sa­vu – nu­veik­ta daug.

Ki­taip nei Vil­niu­je ar Kau­ne

– Gi­mė­te ir užau­go­te Kau­ne, stu­di­ja­vo­te Vil­niu­je. Kaip at­si­ra­do­te Šiau­liuo­se?

– Į Šiau­lius aš ga­vau pa­sky­ri­mą dės­ty­to­jau­ti aukš­tes­nio­jo­je mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. O ka­dan­gi ga­vau pa­sky­ri­mą, tai ir žmo­na Vi­ta at­si­ra­do. Čia ir pa­si­li­kau.

– Ga­li­ma sa­ky­ti, kad Šiau­liai Jums – sa­vas mies­tas?

– Jau da­bar ga­li­ma. 35 me­tai praė­jo – jau daug ati­duo­ta Šiau­liams. Daug čia kon­cer­tų su­reng­ta, daug at­li­kė­jų pa­žįs­ta­mų, vi­sa mu­zi­ki­nė vi­suo­me­nė... Daug kū­ri­nių pir­mą­kart at­lik­ta. Pa­vyz­džiui, 1994 me­tais su "Da­gi­lė­liu" Šiau­lių dra­mos teat­re bu­vo at­lie­ka­ma ma­no pir­mo­ji ope­ra vai­kams "Pir­mo­sios Ka­lė­dos". Tai bu­vo įvy­kis.

– Kaip įvy­ko, kad Šiau­liuo­se esa­te vie­nin­te­lis pro­fe­sio­na­lus aka­de­mi­nės mu­zi­kos kom­po­zi­to­rius?

– Dau­ge­liui pro­fe­sio­na­lių kom­po­zi­to­rių Šiau­liai bu­vo kaip tramp­li­nas ki­tur. Pa­vyz­džiui, Al­gi­man­tas Ku­bi­liū­nas čia dir­bo, Fe­lik­sas Ba­jo­ras ir ki­ti. Vi­si iš­va­žia­vo gy­ven­ti ar­ba į Vil­nių, ar­ba į Kau­ną, nes ten vi­są lai­ką bu­vo Lie­tu­vos kom­po­zi­to­rių są­jun­ga, ku­ri pa­dė­da­vo kom­po­zi­to­riams at­si­sto­ti ant ko­jų.

Bet aš ne­bū­čiau aš ir 1990 me­tais vis tiek įsto­jau į Lie­tu­vos kom­po­zi­to­rių są­jun­gą. Ir ne­svar­bu, kad bu­vo sun­kūs lai­kai, rei­kė­da­vo va­žiuo­ti į Vil­nių, da­ly­vau­ti per­klau­so­se. Ir vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo sun­ku dėl to, kad mu­zi­ki­nis, me­ni­nis gy­ve­ni­mas, ne­slėp­kim, Šiau­liuo­se yra tru­pu­tį ne toks, koks yra Vil­niu­je ar­ba Kau­ne. Nė­ra tiek kon­cer­tų, nė­ra tiek pro­fe­sio­na­lios mu­zi­kos.

Di­de­lio vi­ri­mo čia nė­ra. Bū­da­vo di­de­lės pa­stan­gos pa­da­ry­ti šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos kon­cer­tus. Tai aš su­kvies­da­vau tuos, ku­rie jau kaž­ką ra­šo. Ir Eduar­dą Bal­čy­tį, nors jis mu­zi­ko­lo­gas, ir Vai­do­tą Juo­zą Ly­gu­tą, Jo­ną Keb­li­ką. Mes da­ry­da­vom šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos kon­cer­tus, kad kaž­kiek pa­ju­dė­tu­me.

Prob­le­ma, kad pa­ti val­džia ne­su­tei­kia tam tik­ros di­de­lės glo­bos tam me­ni­nin­kui. Žmo­gus vis tiek yra ma­te­ria­lis­tas. Jis tu­ri at­ly­gi­ni­mą kaž­ko­kį gau­ti – ne vi­si me­ni­nin­kai iš­gy­ve­na iš sa­vo kū­ry­bos. Prieš 35 me­tus bu­vo vie­nin­te­lis kom­po­zi­to­rius, iš­gy­ve­nęs iš kū­ry­bos. Tai Ben­ja­mi­nas Gor­buls­kis. O vi­si ki­ti dir­bo pe­da­go­gi­nį dar­bą.

Nak­tį kū­ri­nių ne­ra­šo

– Kiek kū­ri­nių pa­ra­šė­te, ban­dė­te su­skai­čiuo­ti?

– Sus­kai­čiuo­ti neį­ma­no­ma. Kū­ri­nių yra dau­giau ne­gu šim­tas – 120, 130. Aiš­ku, iš jų yra reikš­min­gų, ki­ti – ne. Vie­ni yra stam­bios for­mos, ki­ti – trum­pos pje­sy­tės, kur opu­so nu­me­rį už­ra­šius gal net juo­kin­gai at­ro­dy­tų. Stam­bių kū­ri­nių apie 50-60, ku­rie ir gro­ja­mi bu­vo ir at­lie­ka­mi ne tik čia, bet ir už­sie­ny­je.

Pir­mą pro­jek­tą da­rėm 1992-ai­siais su dai­li­nin­ku Arū­nu Va­si­liaus­ku. Tai bu­vo kū­ri­nys sop­ra­nui, obo­jui, ke­tu­riems smui­kams ir dviem val­tor­noms "Mal­da ne­grį­žu­siems" pa­gal sep­ty­nis jo pa­veiks­lus. Nu­siun­tėm na­tas į Ame­ri­ką, tai tuo pa­čiu me­tu skam­bė­jo Šiau­liuo­se ir Ame­ri­ko­je. Mums tai bu­vo taip įdo­mu. Tais lai­kais in­ter­ne­to ne­bu­vo. Ne­bu­vo ga­li­ma ma­tyt, ką jie ten gro­ja. Pas­kam­bi­no pa­skui ir pa­sa­kė, kad bu­vo at­lik­tas tuo lai­ku ir te­nai. Toks įdo­mus da­ly­kas.

La­bai bend­rau­ju su kank­li­nin­ke Kris­ti­na Kup­ry­te. Ji yra dau­ge­lio ma­no kū­ri­nių pir­mo­ji at­li­kė­ja. Aš gal pir­ma­sis pa­ra­šiau kū­ri­nį kank­lėms su sim­fo­ni­niu or­kest­ru.

– Ar da­bar daž­nai ku­ria­te?

– Per me­tus po du tris kū­ri­nius pa­ra­šau. Vie­nin­te­liai me­tai bu­vo 2013-ie­ji, kai bu­vo vie­nas kū­ri­nė­lis pa­ra­šy­tas – kaž­kaip keis­tai at­ro­do. Di­de­lę lai­ko da­lį ati­ma pe­da­go­gi­nis dar­bas – tai pa­grin­di­nis lai­ko su­val­gy­to­jas. Kas jau lie­ka, tai jau lie­ka – ga­li kaž­ką da­ryt. Gal per ato­sto­gas...

– Ar jau pa­ra­šė­te sa­vo ge­riau­sią kū­ri­nį?

– Kiek­vie­nas nau­jas kū­ri­nys, at­ro­do, – nau­jas vai­kas. Ap­link jį šo­ki­nė­ji, dir­bi, bet, ka­da jau vis­ką už­bai­gi, tai iš kar­to pa­ma­tai, kad trūks­ta to, duo­be­lė ten. Kiek­vie­ną kar­tą kai ky­la idė­ja – gal­vo­ji, kad tik­rai bus "wow", pa­ts ge­riau­sias kū­ri­nys. Kai pra­de­di tik­rai dirbt... Ne taip, kaip ki­ti gal­vo­ja, kad kom­po­zi­to­rius nak­tim tik­tai at­si­ke­lia už­ra­šo ir vis­kas. Pa­ra­šęs tą kū­ri­nį, iš­gir­dęs at­lie­ka­mą kū­ri­nį kon­cer­te, gal­vo­ji, kad ki­tą kar­tą pa­da­ry­tum dar ki­taip.

– Nak­ti­mis kom­po­zi­to­riai kū­ri­nių ne­ra­šo. Tai kaip vyks­ta mu­zi­kos kū­ry­ba?

– Kom­po­zi­to­riai yra dve­jo­pi. Vie­ni ra­šo prie inst­ru­men­to, kaip Ju­lius Ju­ze­liū­nas. Ki­ti ra­šy­da­vo prie ra­šo­mo­jo sta­lo. Eduar­das Bal­sys taip da­ry­da­vo, nes jis sa­vy­je gir­dė­jo ne­tgi vi­są or­kest­rą. Aš esu iš tų, ku­rie ra­šo prie inst­ru­men­to, tru­pu­tė­lį de­ri­na. Man for­te­pi­jo­nas tu­ri bū­ti.

Nė­ra taip, kad im­pul­sy­viai kaž­kas užei­na, vis tiek yra tam tik­ras kiek­vie­no kom­po­zi­to­riaus mu­zi­ki­nis ba­ga­žas. Idė­ją ge­ne­ruo­da­mas, jis ži­no, ką jis da­rys to­liau. Mu­zi­ki­niai gar­sai erd­vė­je – me­džia­ga. Tas pa­ts kaip ir rai­dės. Tu dė­lio­ji jas – čia ta­vo sri­tis ir tu ži­nai, kaip dė­lio­ji.

Pro­fe­so­rius Ju­lius Ju­ze­liū­nas sa­kė vie­no­je pa­skai­to­je: "Ži­nai, aš nak­tį at­si­kė­liau ir pa­ban­džiau pa­ra­šyt me­lo­di­ją. Už­ra­šiau tą me­lo­di­ją. Die­ną pa­gro­jau ją. Šnipš­tas, nie­ko ge­ro." Tas pa­vyz­dys toks, kad ga­li kil­ti kaž­ko­kia idė­ja, bet kad taip pa­ra­šyt... Čia dar­bas.

Lie­tu­viš­ko ak­cen­to paieš­kos

– Kaip api­brėž­tu­mė­te są­vo­ką "kom­po­zi­to­rius"?

– Ko ge­ro api­brėž­čiau taip: kom­po­zi­to­rius yra mu­zi­kas, ku­ris tu­ri ap­rėp­ti la­bai daug. Mu­zi­ką pa­ra­šęs, bend­rau­ji su at­li­kė­ju ir klau­sy­to­ju. Tai ši­ta gran­di­nė­lė – kom­po­zi­to­rius-at­li­kė­jas-klau­sy­to­jas – tu­ri bū­ti stip­riai su­si­ju­si. Kad kom­po­zi­to­rius at­li­kė­jui pa­ra­šy­tų šiuo­lai­kiš­ką ir pa­to­gią gro­ti mu­zi­ką, o klau­sy­to­jui bū­tų įdo­mu klau­sy­ti. Jei­gu ši­to­je gran­di­nė­je tie vi­si da­ly­kai vei­kia, ta­da kom­po­zi­to­riaus kū­ri­nys pa­vy­kęs.

Kom­po­zi­to­rius ga­li bet ko pri­ra­šy­ti, bet at­li­kė­jas ir­gi yra žmo­gus. Jis ži­no sa­vo inst­ru­men­to ga­li­my­bes, kad, pa­vyz­džiui, pu­čia­mai­siais inst­ru­men­tais, tri­jų gar­sų ne­pag­ro­si.

– Kaip pra­dė­jo­te kom­po­zi­to­riaus ke­lią?

– Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je ban­džiau kaž­ką kom­po­nuo­ti, bet ne­tu­rė­jau mu­zi­ki­nių ži­nių. Ka­da įsto­jau į Juo­zo Gruo­džio aukš­tes­nią­ją mu­zi­kos mo­kyk­lą Kau­ne, pa­ma­čiau, kad kū­ry­ba yra. Aš į tą kū­ry­bą pir­myn. Ir ka­da tų ži­nių ne­tu­rė­jau, kaž­ko­kią pje­sy­tę for­te­pi­jo­nui pa­ra­šiau, vir­šu­je už­ra­šiau "So­na­ta". Dar kaž­ką pa­ra­šiau – tai vėl, "Kon­cer­tas". Ir aš tuos kū­ri­nius pa­ro­džiau kom­po­zi­to­riui Al­gi­man­tui Ku­bi­liū­nui. Jis pa­si­žiū­rė­jo – aha, so­na­ta... Ka­da mes pra­dė­jom stu­di­juo­ti mu­zi­kos kū­ri­nių ana­li­zę, mu­zi­ki­nes for­mas, ta­da aš su­pra­tau, kad ten bu­vo pa­ra­šy­ta ne­są­mo­nė, nes pen­kių-še­šių tak­tų kū­ri­nė­lis nė­ra so­na­ta. Tar­kim, pus­la­pio apim­ties kū­ri­nė­lis nė­ra kon­cer­tas. Taip ir pra­si­dė­jo.

Aš la­bai dė­kin­gas, kad mums die­gė ne tik­tai mu­zi­ki­nes ži­nias, bet liep­da­vo stu­di­juo­ti lie­tu­vių liau­dies dai­nas. Iš pra­džių įdo­miai nu­skam­bė­jo tas da­ly­kas. Bet, pa­si­ro­do, ši­tas da­ly­kas vei­kia. Jei­gu tu įsi­sa­vi­ni liau­dies dai­nų tam tik­rus ele­men­tus, pa­skui ta­vo mu­zi­ka išei­na kaž­kiek lie­tu­viš­ka.

– Ar ge­rai su­pra­tau, kad lie­tu­vių kom­po­zi­to­riaus kū­ry­bo­je, Jū­sų nuo­mo­ne, svar­bus lie­tu­viš­kas ak­cen­tas?

– Bū­ti­nai. Ka­da mes klau­sėm mu­zi­ko­lo­go Juo­zo Gaud­ri­mo pa­skai­tų, tai jis vi­są­laik pa­brėž­da­vo, kad "įsi­vaiz­duo­kit, mes klau­som tris šiuo­lai­ki­nes sim­fo­ni­jas ir neišs­ki­riam, ku­ri lie­tu­viš­ka, ku­ri len­kiš­ka, ku­ri vo­kiš­ka. Kiek­vie­no­je yra tie pa­tys akor­dai, tos pa­čios slink­tys, tos pa­čios me­lo­di­jos, bet tau­tiš­ku­mo – nu­lis". Jei­gu at­ran­di tą "spir­gą", tai ta­da yra ge­rai.

Tarp praei­ties ir da­bar­ties

– Ci­ta­vo­te pro­fe­so­rių Ju­lių Ju­ze­liū­ną ir ne vel­tui. 1984 me­tais bai­gė­te bū­tent jo kom­po­zi­ci­jos kla­sę. J. Ju­ze­liū­nas (1916–2001) pa­li­ko reikš­min­gą pėd­sa­ką Lie­tu­vos ir ša­lies mu­zi­kos is­to­ri­jo­je. Jis ne­sve­ti­mas ir Šiau­liams – 1939–1944-aisiais mo­kė­si Šiau­lių mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, bai­gė tuo­me­tę Ber­niu­kų gim­na­zi­ją. Ką pri­si­me­na­te iš stu­di­jų pas pro­fe­so­rių?

– Jis bu­vo la­bai reik­lus sau ir la­bai reik­lus stu­den­tams. Mu­zi­ki­nę at­kar­pą ga­lė­da­vai šli­fuot, ne­šiot gal po­rą, tre­je­tą mė­ne­sių, jei­gu ji ne­tik­da­vo. Bet mo­kė­da­vo išaiš­kint, ko­dėl ne­tin­ka. Kar­tais pra­džioj kai ku­rie ir pyk­da­vo – aš pa­kei­čiu ir vis tiek ne­tin­ka. Pa­si­ro­do, per tai mes ir to­bu­lė­jom. Jis vi­sus sa­vo mo­ki­nius va­din­da­vo bro­liu­kais.

Man la­bai pa­ti­ko vie­na jo fra­zė. Bū­da­vo taip: mes pa­ra­šom mu­zi­ką, mes pa­tys jam pa­gro­jam, jei­gu ko ne­sup­ra­to, pa­pra­šo pa­gro­ti dar kar­tą tą, ką tu pa­ra­šei. Sa­ko, tu pa­ban­dyk ši­taip: pa­ra­šei kaž­ką nau­jo ir at­si­sėsk į ma­no kė­dę, pa­sė­dėk ir rim­tai pa­gal­vok. Ir aš vie­ną kar­tą pa­ban­džiau ši­tą pa­da­ryt. Vie­ną kar­tą ši­taip pa­ban­džiau – vei­kia. Tik­rai, at­si­ra­do min­čių, at­si­ra­do brau­ky­mų, at­si­ra­do tai­sy­mų. To­kie da­ly­kai tu­rė­jo di­de­lį po­vei­kį ir pa­skui už­ves­da­vo.

– Mi­nė­jo­te, kad vien iš kū­ry­bos iš­gy­ven­ti su­dė­tin­ga. Taip ir pa­su­ko­te į pe­da­go­gi­nį ke­lią?

– Kaip sa­ko, pa­de­be­siais ne­skra­jo­si. Aiš­ku, bū­tų ge­rai, jei tu­rė­tum ko­kių me­ce­na­tų, nes pe­da­go­gi­nis dar­bas ir­gi tu­ri tam tik­rą sa­vo štam­pą. Tu dės­tai kla­si­ki­nę har­mo­ni­ją, ku­ri bu­vo XIX am­žiu­je, o ta­vo mu­zi­kai rei­kia šiuo­lai­ki­nės har­mo­ni­jos. Yra toks nea­ti­ti­ki­mas, ku­ris tuos štam­pe­lius dė­lio­ja ir to­je kū­ry­bo­je.

– Mo­ko­te moks­lei­vius ne tik mu­zi­kos teo­ri­jos bei is­to­ri­jos, bet ir kom­po­zi­ci­jos. Be­je, šiais me­tais Jū­sų mo­ki­nė Be­ni­ta Čir­vins­kai­tė pel­nė ant­rą­ją vie­tą na­cio­na­li­nia­me kon­kur­se "Ma­no na­ta". Kas svar­biau­sia Jums dės­tant per kū­ry­bos pa­mo­kas?

– Svar­biau­sia, kad mo­ki­nys dau­giau pa­žin­tų mu­zi­kos ir tai da­ry­tų nie­kieno ne­ver­čia­mas. Jei kom­po­zi­ci­ja pe­rei­na į tą no­rą, ta­da jau yra ge­rai. Jei­gu mo­ki­nys neuž­si­de­ga, tai nie­ko ir ne­bus.

– Kaip per tas de­šim­tis me­tų pa­si­kei­tė Jū­sų mo­ki­niai?

– Da­bar ir ge­res­ni, ir blo­ges­ni. Ge­res­ni, kad dau­giau tech­ni­ko­je gau­do­si. Ta­čiau ta tech­ni­ka ga­di­na. Dėl ko? Žiū­rė­kim, tos prie­mo­nės, kon­cer­tai – bru­ka­ma ne vis­kas, ko rei­kia iš tik­rų­jų. Ir tai for­muo­ja to žmo­gaus nuo­mo­nę, sko­nį. Da­bar vis­ko yra per daug, tai iš­mu­ša iš vė­žių vi­siš­kai.

Ką mes klau­so­me – dau­giau­sia po­pu­lia­rią­ją mu­zi­ką, o ta pro­fe­sio­na­lio­ji šiuo­lai­ki­nė lie­ka už bor­to. Jau­nas žmo­gus sa­ko: aš jos ne­sup­ran­tu, aš jos ne­klau­sy­siu. Tei­sin­gai pa­sa­kė: jis jos ne­sup­ran­ta. O kad ją su­pras­tum, rei­kia tu­rė­ti ži­nių. Be ži­nių gal ir bū­tų įdo­mu, bet vis tiek te­le­vi­zi­jo­je, ra­di­ju­je yra šou – pa­pras­tes­ni, ku­riuos žmo­gus prii­ma. Jam ten gal­vos su­kti ne­rei­kia. Su­re­ži­sa­vo, įtei­kė pri­zus, do­va­nas.

– Ko­kia pro­fe­sio­na­lio­sios mu­zi­kos si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je? Gal ji pa­ti­ria sun­ku­mų?

– Lie­tu­vos šiuo­lai­ki­nė mu­zi­ka – aukš­to ly­gio. Lie­tu­vių kom­po­zi­to­rių kū­ri­niai skam­ba įvai­riuo­se tarp­tau­ti­niuo­se fes­ti­va­liuo­se vi­sam pa­sau­ly. Pa­vyz­džiui, fes­ti­va­lis "Gai­da" pri­pa­žin­tas vi­soj Eu­ro­poj ge­riau­siu fes­ti­va­liu. Tai daug ką pa­sa­ko.Lie­tu­vos mas­tu at­li­kė­jai aukš­čiau­sio ly­gio – vi­si. Anks­čiau sa­ky­da­vo, kad tarp inst­ru­men­ta­lis­tų hie­rar­chi­ja – sty­gi­nin­kai gal ge­riau gro­ja, pu­čia­mie­ji gal at­si­lie­ka. Da­bar vi­si labai pro­fe­sio­na­lūs ir at­lie­ka bet ko­kią mu­zi­ką.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.