Mokytojos atostogos – laikas tobulėti

As­me­ni­nė nuo­tr.
Mo­ky­to­ja In­ga Ve­be­rie­nė pa­sa­ko­ja, kad vi­siš­kai ati­trūk­ti nuo sa­vo dar­bo ne­ga­li, nes tik praė­jus vie­niems moks­lo me­tams, pra­de­da ruoš­tis ki­tiems.
Rad­vi­liš­kio Liz­dei­kos gim­na­zi­jos ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja eks­per­tė In­ga Ve­be­rie­nė už­sii­ma ne tik gim­na­zis­tų ang­lų kal­bos ži­nių la­vi­ni­mu: ji pri­klau­so tarp­tau­ti­nei ang­lų kal­bos mo­ky­to­jų aso­cia­ci­jai, su bend­ra­min­čiais įkū­rė kū­ry­bin­gų mo­ky­to­jų aso­cia­ci­ją, ve­da ang­lų kal­bos kur­sus suau­gu­siems. Da­bar I. Ve­be­rie­nė ato­sto­gau­ja ir tei­gia, kad per ato­sto­gas lai­ką iš­nau­do­ja sa­vęs to­bu­lė­ji­mui.

Mo­ky­to­ja I. Ve­be­rie­nė au­go ir mo­kė­si Rad­vi­liš­ky­je. Po stu­di­jų ji su­grį­žo į gim­tą­jį mies­tą ir ta­po ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja.

Ji pa­sa­ko­ja – įvai­rios veik­los žmo­gų at­ran­da pa­čios. Ta­čiau net ir išė­jus ato­sto­gau­ti, tu­ri praei­ti tam tik­ras lai­kas, kol gal žmo­gus ga­li vi­siš­kai at­si­pa­lai­duo­ti nuo dar­bo. Ji tei­gia, kad dar­bas su žmo­nė­mis, ži­nio­mis, su­ku­ria tam tik­rą įtam­pą.

Mo­te­ris mėgs­ta ke­liau­ti. Ji ne­se­niai grį­žo iš ke­lio­nės, ku­rio­je su Eu­ro­pos ša­lių mo­ky­to­jais gi­li­no­si į Ang­li­jos švie­ti­mo sis­te­mą, ly­gi­no ją su sa­vo ša­li­mis. Ji sa­ko, kad to­kie pro­jek­tai la­bai pa­de­da at­ras­ti mo­ty­va­ci­jos, nau­jų me­to­dų, ku­riuos ga­lės tai­ky­ti sa­vo pa­mo­ko­se.

Drau­ge su kū­ry­bin­gais mo­ky­to­jais šiais me­tais rugp­jū­tį jau ket­vir­tą kar­tą mo­ky­to­ja or­ga­ni­zuo­ja sto­vyk­lą pe­da­go­gams. Jos ma­ny­mu, sto­vyk­lo­je da­ly­vau­ja pa­tys kū­ry­bin­giau­si Lie­tu­vos mo­ky­to­jai, ku­rie tik­rai my­li sa­vo dar­bą, to­dėl reng­ti to­kią sto­vyk­lą jai ma­lo­nu.

I. Ve­be­rie­nė sa­ko, kad ji, kaip ir dau­gu­ma mo­ky­to­jų, yra kny­go­ma­nė, mėgs­ta ke­liau­ti po Lie­tu­vą ir pa­sau­lį, lan­ko ren­gi­nius, do­mi­si nau­jo­vė­mis.

– Moks­lo me­tai bai­gė­si bir­že­lio ga­le. Nuo ta­da ir ato­sto­gau­ja­te?

– Tik­rai ne. Nep­rik­lau­so nuo to, kiek trun­ka moks­lo me­tai, mo­ky­to­jai nie­ka­da nei­šei­na ato­sto­gau­ti tą die­ną, kai išei­na mo­ki­niai. Lie­ka pa­si­da­ry­ti la­bai daug dar­bų: pil­dy­ti ata­skai­tas, su­tvar­ky­ti va­do­vė­lius, pla­nuo­ti ki­tų moks­lo me­tų veik­las, vyks­ta mo­ky­to­jų po­sė­džiai, re­zul­ta­tų ap­ta­ri­mai. Tas lai­kas yra la­bai in­ten­sy­vus.

– Sa­ko­te, kad mėgs­ta­te lan­ky­ti įvai­rius ren­gi­nius. Koks pa­sku­ti­nis ren­gi­nys, ku­ria­me bu­vo­te ir ko­kio da­bar lau­kia­te?

– Pas­ku­ti­nis ren­gi­nys, ku­ria­me bu­vau, „Ty­los mo­no­lo­gai“, Ši­lu­vo­je. Tai bu­vo la­bai jau­kus, jaus­min­gas va­ka­ras, kur žy­mūs ak­to­riai skai­tė iš­trau­kas iš E. Nek­ro­šiaus spek­tak­lių.

La­bai lau­kiu „Šiau­lių nak­tų“. Tai ma­no mėgs­ta­miau­sias ir vie­nas gra­žiau­sių ren­gi­nių mū­sų ap­skri­ty­je.

– O ko­kias kny­gas skai­to­te? Ką pa­re­ko­men­duo­tu­mė­te ki­tiems?

– Skai­tau po ke­lias kny­gas vie­nu me­tu. Bet da­bar ne­ti­kė­tai ra­dau ir skai­tau Jur­gos Vil­pi­šaus­kai­tės „Du mies­tus ir sa­lą“. Ki­tiems ši kny­ga ga­li pa­si­ro­dy­ti keis­to­ka, nes ji su­da­ry­ta iš trum­pų is­to­ri­jų. Bet ma­ne ši kny­ga apie Niu­jor­ką, Mad­ri­dą ir Ba­lio sa­lą ma­lo­niai nu­ste­bi­no, to­dėl paieš­ko­siu ir ki­tų au­to­rės kny­gų.

– Ne­se­niai praė­jo abi­tu­rien­tų iš­leis­tu­vės. Kiek ži­nau, vie­na jū­sų mo­ki­nė ga­vo mak­si­ma­lų įver­ti­ni­mą. Ar yra ko­kia pa­slap­tis, kaip pa­ruoš­ti „šim­tu­ki­nin­ką“?

– Tu­ri bū­ti im­lus mo­ki­nys. Ma­no mo­ki­nė – pa­rei­gin­ga ir kruopš­ti, ta­čiau ji ne­si­ti­kė­jo to­kio re­zul­ta­to, o aš ti­kė­jau­si. Ži­no­ma, 100 ba­lų įver­ti­ni­mas tik­rai yra ma­lo­nus, bet mes tu­rė­tu­mė­me žiū­rė­ti į vi­sus ba­lus per 90, jie vi­si la­bai ge­ri ir ver­ti di­de­lio pa­gy­ri­mo.

Pers­paus­ti mo­ki­nio ne­rei­kia, rei­kia pa­klaus­ti, ar jis no­ri mo­ky­tis pa­pil­do­mai. Bū­na ir to­kių si­tua­ci­jų, kai mo­ki­nys kruopš­tus ir daug dir­ba, bet per­de­ga.

– Ar dar pa­lai­ko­te ry­šį su bu­vu­siais mo­ki­niais?

– La­bai daug mo­ki­nių gy­ve­na vi­sa­me pa­sau­ly­je ir vi­sai ne­ti­kė­tai juos su­tin­ku ne tik Vil­niu­je, bet ir Lon­do­ne. Pas­te­biu, kad tie mo­ki­niai, ku­riems rei­kė­da­vo įdė­ti dau­giau pa­stan­gų – la­bai šil­tai svei­ki­na­si, at­si­me­na. Jie no­ri pa­si­pa­sa­ko­ti, kaip se­ka­si. O bū­na, kad san­ty­kiai iš­lie­ka da­ly­kiš­ki, kaip mo­ky­to­jo ir mo­ki­nio, bet nė vie­nas, pa­ma­tęs ma­ne, į ki­tą gat­vės pu­sę ne­bė­ga.

Ma­no bu­vę auk­lė­ti­niai ma­ne daž­nai ap­lan­ko na­muo­se. Jie jau bai­gė ba­ka­lau­ro stu­di­jas, ren­ka­si, kur stu­di­juo­ti ma­gist­rą. Da­bar klau­sia ma­nęs, kur jiems to­liau sto­ti, do­mi­si ma­no nuo­mo­ne. Tai tas ry­šys – už­si­mez­ga.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.