Naujausios
„Kitas tas pats“
Tris mėnesius truksiantis Lietuvos sezonas Prancūzijoje prasidėjo renginių savaitgaliu „LABAS!“ rugsėjo 12–15 dienomis.
Sezoną rugsėjo 12 dieną atidarė Vilniaus universiteto ir Sorbonos universiteto organizuota dviejų dienų konferencija „Lietuva–Prancūzija: tolima kaimynystė, bendra patirtis“ Sorbonos universitete.
Pasak V. Ulinskytės-Balzienės, dviejų šalių profesorių, mąstytojų požiūriai į Lietuvos ir Prancūzijos santykius, kultūrą iš skirtingų perspektyvų padėjo tvirtus pamatus Lietuvai pažinti. Nors renginys buvo šventinis, pasinaudota proga kalbėti ir apie skaudžias istorines patirtis, šiandienos kontekstą.
Rugsėjo 14 dieną Pompidou meno centre, bendradarbiaujant su MO muziejumi ir Lietuvos nacionaliniu muziejumi, iškilmingame atidarymo renginyje buvo pristatytos dvi parodos: „Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Istorinė donacija“ ir „Kazys Varnelis. Optinio meno klasikas iš Lietuvos“.
Sezono pristatyme buvo gausu ir kitų renginių: muzikos projektų, performansų, viena diena skirta Jonui Mekui.
Lietuvos sezonas Prancūzijoje tęsis iki gruodžio 12 dienos, renginiai vyks daugiau nei 80-yje Prancūzijos miestų. Sezono programą vienija idėja „Kitas tas pats“. Renginiuose laukiama daugiau nei pusės milijono žiūrovų ir lankytojų.
Tarptautinių projektų metai
V. Ulinskytė-Balzienė sako, kad pastarieji metai Fotografijos muziejui – itin tarptautiški. Vasarą Bolonijoje archyvinio kino festivalyje „Il Cinema Ritrovato“ pristatyti du „Aušros“ muziejaus archyvinio kino atradimai – dvi sensacijos – antrajame XX a. dešimtmetyje nufilmuotas žymaus to meto kino režisieriaus Jevgenij Bauer filmas „Žmogaus bedugnės“ („Человеческие бездны“) ir režisieriaus Michail Bonč-Tomaševsky sukurtas „Daniel Rok“ („Дэниел Pок“).
Rugsėjo 27 dieną Lenkijoje, Palenkės muziejuje Balstogėje, tarptautinio festivalio „Białystok Interphoto“ metu Fotografijos muziejus atidaro parodą „Visions“, skirtą XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos fotografijai, kūrybiniams ieškojimams.
Visgi reikšmingiausias tarptautinis projektas – kartu su partneriais Lietuvos sezono Prancūzijoje metu pristatomas B. H. Tiškevičiaus palikimas, saugomas Lietuvos ir Prancūzijos atminties institucijose.
Kelionę po Europą B. H. Tiškevičiaus kūryba pradėjo kiek anksčiau: praėjusių metų pabaigoje Karališkųjų Lazienkų muziejuje Varšuvoje (Lenkija) buvo atidaryta fotografijų paroda „Atrasti vaizdai. Grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijos estetika“. Paroda Lenkijoje sulaukė itin didelės sėkmės ir susidomėjimo.
Parodą organizavo Fotografijos muziejus, bendradarbiaudamas su Karališkųjų Lazienkų muziejumi Varšuvoje ir B. H. Tiškevičiaus fotografijų palikimo saugotojais Lietuvoje. Tarptautinę kuratorių komandą sudarė Lietuvos ir Lenkijos senosios fotografijos paveldo tyrėjai – dr. Dainius Junevičius ir Lazienkų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Małgorzata Maria Grąbczewska.
Ši paroda buvo pirmas B. H. Tiškevičiaus pristatymas užsienyje (anksčiau parodos organizuotos Lietuvoje).
„Šiemet projektas pasiekė Prancūziją – B. H. Tiškevičius tęsia kelionę po Europą, po šalis, su kuriomis jo gyvenimas, kūryba buvo labai susiję“, – džiaugiasi V. Ulinskytė-Balzienė.
Pasak muziejininkės, Niseforo Njepso muziejus pasirinktas ne tik dėl to, kad tai svarbus vieno iš fotografijos išradėjų muziejus Prancūzijoje, bet ir dėl to, kad šis muziejus saugo ir vieną iš B. H. Tiškevičiaus nuotraukų kolekcijų.
„Jie buvo pirmieji, kurie atrado B. H. Tiškevičių kaip fotografą dar 1993–1994 metais, įsigydami viename iš Prancūzijos antikvariatų jo rinktinę. Jie saugo kelias dešimtis lakštų, iki šimto fotografijų. Dabar, palyginti su tuo, kas atrasta ir saugoma Lietuvoje, tai jau yra nedidelė jo kūrybos dalis.“
Pasak V. Ulinskytės-Balzienės, jungtinėje parodoje bus galima visapusiškiau pamatyti Tiškevičiaus kūrybą: „Kadangi paroda vyksta Prancūzijoje, ekspozicija komponuojama per prancūzų kultūros prizmę, per ryšius su Prancūzija. Toks yra vienas iš Lietuvos sezono Prancūzijoje tikslų – parodyti bendrystę, pamatyti save kitame, atrasti mus jungiančius dalykus. Labai džiaugiamės, kad su šiuo projektu, idėja pavyko laimėti atranką ir dalyvauti Lietuvos sezone Prancūzijoje.“
Parodos Prancūzijoje kuratoriai – Dainius Junevičius, XIX a. Lietuvos fotografijos istorikas, fotografijos istorijos knygų ir straipsnių autorius, bei Emmanuelle Vieillard ir Audrey Lebeault iš Nicéphore Niépce muziejaus. Parodos koordinatorės – V. Ulinskytė-Balzienė (Fotografijos muziejus) bei Laura Auksutytė (Kauno rajono muziejus).
Sugrįžimas į Prancūziją
– Koks buvo parodos kelias iki Prancūzijos?
– Lietuvos sezono Prancūzijoje idėja buvo inicijuota jau prieš kelerius metus, susitikus prezidentams Gitanui Nausėdai ir Emanueliui Makronui. Renginys, kuris dabar jau įvyko, buvo globojamas abiejų prezidentų.
Pernai buvo paskelbta žinia, kad vyks konkursas, atranka idėjoms. Rengėme paraiškas kartu su Kauno rajono muziejumi, kuris įsikūręs Raudondvaryje, Tiškevičiaus tėvonijoje. Parengtas projektas įveikė kelis atrankos etapus.
Pavyko realizuoti seniai puoselėtą mintį, kad labai svarbu parodyti B. H. Tiškevičių Prancūzijoje, nes jo asmuo, visas jo gyvenimas buvo pasidalijęs tarp Prancūzijos ir Lietuvos. Tiek Lietuva, tiek Prancūzija buvo jo namai, džiaugiamės, kad kūriniai sugrįžta į namus. Tiesa, ne į Paryžių. Organizatorių buvo sveikintini kultūriniai ryšiai ne tik su Paryžiaus, bet ir po visą Prancūziją išsidėsčiusiomis institucijomis, kad žinia apie Lietuvos kultūrą sklistų tolygiai.
– Kaip parodoje pristatomas B. H. Tiškevičius?
– Koncepcija grįsta, norint atskleisti Tiškevičiaus ryšį su Prancūzija, Prancūzijos kultūra bei visapusiškai pristatyti jo asmenybę, kūrybos ypatumus. Paroda išryškina svarbiausius momentus, vienas iš jų – kelionių fotografija. Tiškevičių žinome ir kaip keliautoją, fotografą, mecenatą, kolekcionierių.
Parodoje bus pristatoma rinktinė, kurioje – jo kelionių po įvairius Europos, Afrikos ir kitus kraštus fotografijos. Kita grupė – jo kūrybinių projektų dalis. Ši grupė irgi dalijasi į kelias temas, jas jungia jo pasirinktas piktorialistinės fotografijos braižas.
B. H. Tiškevičiaus kūryba išsiskiria tuo, kad jis kūrė režisūrines kompozicijas, kuriose atvaizdavo įvairių socialinių sluoksnių, įvairių laikotarpių, epochų kultūrinę specifiką. Dalį tokių kompozicijų jis kūrė čia, mūsų kraštuose. Tiesa, ne pačiame Raudondvaryje, kuriame buvo jo pagrindinė tėvonija.
Dabartinėje Baltarusijos teritorijoje jis turėjo Vialos dvarelį, buvo įsikūręs fotostudiją, fotolaboratoriją, ten mėgdavo praleisti daug laiko gamtos apsuptyje, daugiau galėdamas būti savimi. Nes, mano požiūriu, Raudondvaryje jis, kaip šeimininkų, savininkų palikuonis, galbūt jautėsi labiau įpareigotas atstovauti šiam vaidmeniui, o Vialoje galėjo atsiduoti kūrybinei laisvei, šėlsmui, gyvenimo džiaugsmui, nevaržomas jokių vaidmenų, kokių iš jo tikimasi.
Būtent ten jis realizavo savo kūrybinius sumanymus. Tam tikra prasme tai buvo ir jo gyvenamosios aplinkos, socialinės aplinkos parodymas, užfiksavimas, estetizavimas, tam tikrų situacijų įamžinimas.
Kita vertus, tai buvo kūriniai, su kuriais jis debiutavo kaip autorius Prancūzijoje, tarptautinėje parodinėje savo veikloje. Tai ir tam tikra kultūros, iš kurios jis kilęs, kurios apsuptyje gimė, užaugo, reprezentacija tarptautinėje erdvėje.
– Kaip B. H. Tiškevičius buvo vertinamas savo amžininkų ir kaip vertinamas dabar?
– XIX amžiaus pabaigos meninę fotografiją, jos vertę mes negalėtume vertinti tik iš šiandienos pozicijos, šiandienos kriterijais. Labai svarbu suvokti laikmečio kontekstą, kokia buvo fotografija, kokios estetinės tendencijos reiškėsi, tik per tai galime įvertinti jos reikšmę.
B. H. Tiškevičiaus fotografija atkreipė savo amžininkų dėmesį ir to meto fotografų dėmesį. Jau po pirmosios parodos, kurioje jis eksponavo savo darbus iš Vialos valstiečių serijos (paroda įvyko 1894 metais Lvove) buvo nemažai recenzijų, daugiausia Lenkijos spaudoje. Tai rodo, kad kompozicijos atkreipė dėmesį.
Didesnio kritinio vertinimo nebuvo, bet buvo pastebėta, kad įdomią, reikšmingą kolekciją pateikė visiems žinomas grafas, nes Lenkijoje jis irgi nebuvo inkognito. Ir to meto spaudoje galima rasti žinučių, kad grafas Tiškevičius, grįžęs iš vienos ar kitos kelionės, šiuo metu vieši Varšuvoje.
Tai, kad jo darbai buvo vertinami, rodo ir tai, kad jis aktyviai dalyvavo Prancūzijos fotografų bendruomenės parodinėje veikloje, jo darbai buvo publikuojami Paryžiaus fotoklubo periodiniuose leidiniuose, parodų leidiniuose, jis dalyvavo su savo kūriniais parodose visose didžiausiose Europos sostinėse, kultūros centruose. Paskutinį XIX amžiaus dešimtmetį tikrai plačiai ir aktyviai reiškėsi.
Ypač daug atsiliepimų buvo, pavyzdžiui, po 1896 metų Berlyno parodos, kadangi ten jis pirmą kartą eksponavo kompozicijas, kurios buvo sukurtos įvairiomis antikinėmis temomis, remiantis mitais, legendomis. Eksponuoti labai estetiški, kūrybiški, brandūs darbai.
Leidiniuose vokiečių kalba jo kūriniai buvo recenzuojami dažniausiai iš teigiamos pusės, nors buvo ir kritiškų pasisakymų. Apskritai kritikos žanras, ypač tuo metu, įpareigojo atrasti kritikuotinų momentų, vertinama buvo labai kritiškai. Tai mums leidžia suprasti menotyrinės minties kelią, raidą, kryptį.
Tikimasi naujų atradimų
– Kaip Fotografijos muziejus tapo B. H. Tiškevičiaus kolekcijos saugotoju ir populiarintoju?
– Kaip minėjau, pirmieji B. H. Tiškevičių atrado prancūzai ir vienas iš pirmųjų B. H. Tiškevičiaus, kaip fotografo, pristatymų įvyko Fotografijos muziejuje 1995 metais konferencijoje „Paveldas ir dabartis“. Joje minėto muziejaus direktorius François Cheval pristatė šį autorių jau Lietuvos publikai.
Praėjus dar keleriems metams B. H. Tiškevičiaus kūrinių paroda surengta Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, tiesa, buvo eksponuojamos reprodukcijos, ne originalai.
Fotografijos muziejaus ryšys su B. H. Tiškevičiaus kūryba pirmiausia prasidėjo nuo prancūzų atradimo pristatymo konferencijoje. Fotografų bendruomenė, tyrėjų bendruomenė manė, kad tuo B. H. Tiškevičiaus pažinimas ir baigsis, nes iš kitų tyrinėjimų buvo žinoma, kad B. H. Tiškevičiaus studijoje ir laboratorijoje kilus gaisrams tiek Paryžiuje, tiek Vialoje sunaikintas visas ten buvęs turtas ir, buvo manoma, pražuvo visas archyvas. Bet prieš kelerius metus a. a. kolekcininkas Gediminas Petraitis susisiekė su mumis, norėdamas parodyti savo atradimą – B. H. Tiškevičiaus kolekciją.
Be abejo, šio autoriaus darbai turėjo atsidurti muziejuje. Džiaugiamės, kad mums pavyko pirmiesiems įsigyti šiuos kūrinius – nedidelę kolekcijos dalį. Tai buvo pirmas žingsnis į tolimesnį kolekcijos kaupimą. Per kitus metus per kelis kartus pavyko, atradus finansavimą, įsigyti, papildyti kolekciją kitais darbais iš šio rinkinio.
Kartu prasidėjo ir kryptingas, savarankiškas ieškojimas, kuo galėtume papildyti kolekciją patys. Daugiausia internete, įvairiuose užsienio aukcionuose pavyko po kruopelytę surinkti nemažai ir papildomos medžiagos, įvairių spaudinių, kur buvo publikuoti B. H. Tiškevičiaus kūriniai, solidžių leidinių, kur buvo reprezentatyviai pateikta jo kūryba. Taip pat pavyko įsigyti ir vieną kitą kūrinį, kurie buvo reprodukuoti nedideliais tiražais jau fotografinėmis reprodukcinėmis technikomis, gyvavusiomis tuo metu, XIX amžiaus pabaigoje. Tai taip pat labai reti dalykai, reikšmingas šaltinis, tyrinėjant fotografo kūrybą.
Turime atvirukų – įdomu tai, kad B. H. Tiškevičius turbūt buvo vienas iš pirmųjų lietuvių filokartistų. Jis įsigydavo atvirukus, dažniausiai meno kūrinių reprodukcijas, ir siųsdavo sau paštu dviem adresais. Paryžiuje jis skirtingu laiku gyveno dviejose vietose, buvo pasigaminęs specialius spaudus, kuriuos dėdavo ant nugarėlės su savo adresu. Pats faktas, kad atvirukai buvo taip siunčiami, pasirodo, yra labai svarbus filokartijos istorijai.
Po pernai pristatytos parodos Varšuvoje paaiškėjo, kai B. H. Tiškevičiaus vardas vėl buvo aktualizuotas, sukėlė įvairių sričių specialistų susidomėjimą. Viena iš kuratorių Małgorzata Maria Grąbczewska pasakojo, jog Lenkijos filokartijos tyrinėtojai sakė, kad toks būdas suteikti atvirukui vertę siunčiant jį paštu, kad atsirastų pašto ženklas su antspaudu, buvo tik beužgimstantis, tad galime laikyti, kad B. H. Tiškevičius buvo vienas iš filokartijos inovatorių, šiuolaikinės filokartijos pradininkas ne tik Lietuvoje. Mums internetu pavyko įsigyti nemažą tokių atvirukų kolekciją.
– Vertybių, susietų su B. H. Tiškevičiumi, visgi dar galima „sužvejoti“?
– Taip, ką ir parodo paskutinis atradimas. Vasaros pradžioje viename iš Prancūzijos aukcionų buvo parduodami devyni B. H. Tiškevičiaus albumai su jo fotografijomis.
Reikia pasakyti, kad visos kolekcijos, kurios iki šiol mums buvo prieinamos, buvo atskirais lakštais – išardyti albumų lakštai su fotografijomis. Kaip atrodė albumai, kaip jie buvo komplektuojami paties B. H. Tiškevičiaus gyvenimo laiku, kokiu principu – teminiai, chronologiniai, siužetiniai principai – mes viso to nežinojome, galėjome tik paspėlioti.
Ir štai vasarą viename iš aukcionų pasirodė devyni albumai. Įdomu tai, kad aukciono aprašymuose jau buvo nurodoma, kad tai – autorius, kuris bus pristatomas Lietuvos sezono Prancūzijoje metu Niseforo Njepso muziejuje, tai sukūrė albumams žinomumą ir vertę. Aišku, pakėlė kainą ir mums patiems.
Norėjo albumų ir Niseforo Njepso muziejaus darbuotojai, ir mes, ir Kauno rajono muziejus, ir dar daugiau tyrėjų Lietuvoje buvome suinteresuoti juos įsigyti. Bet kaina aukcione taip kilo, kad teko greitai pasiduoti. Buvo daug liūdesio, nusivylimo, visi buvome kaip žemę pardavę, nes nežinojome, kas juos įsigijo, kur jie nukeliavo. Galbūt jie dings iš akiračio ir mes niekada nebegalėsime atsakyti į minėtus klausimus, galbūt jie atsidurs labai uždarame archyve. Kurį laiką liūdesio buvo ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje.
Bet galų gale paaiškėjo, kad kūrinius įsigijo kolekcininkas iš Lietuvos. Buvo daug džiaugsmo, jau turėjome galimybę juos pavartyti, išsamiai susipažinti ir netgi įtraukti į parodos ekspoziciją Niseforo Njepso muziejuje.
Istorija su laiminga pabaiga ir, ko gero, su prierašu, kad mūsų dar laukia nauji atradimai, nes tai, kiek kūrinių pastaruoju metu randame, sužinome apie jų buvimą, rodo, kad jie vis dėlto paplitę visuomenėje, kad gaisrai nesunaikino, kad jie yra.
Galbūt autoriaus pristatymas, žinomumas prisidės prie to, kad kūrinių atrasime vis daugiau. Daugiausia jo kūrybos galėjo likti Prancūzijoje, nes tuo dešimtuoju dešimtmečiu, kai jis aktyviausiai dalyvavo parodinėje veikloje, ten jis gyveno ir veikla vyko toje terpėje.
Labai svarbu, kad Prancūzija žinotų B. H. Tiškevičių, kadangi tik tokiu būdu apie jį galime sužinoti ir mes. Jau dabar B. H. Tiškevičius yra atpažįstamas, žinomas, sugrįžo į visuomenę, ir Lietuvos, ir Prancūzijos, ir Lenkijos – Europos. Ir mes labai džiaugiamės, kad prie šito prisidėjome.
– Ar Tiškevičiaus kūryba tęs tarptautinę kelionę?
– Taip, turime idėjų. Ir šiame kultūros sezone iš pradžių turėjome ambicingą tikslą surengti net dvi parodas, atsiremdami į B. H. Tiškevičiaus kūrybos turinį. B. H. Tiškevičiaus gyvenimas buvo artimai susijęs su Nica, jis ten ir palaidotas. Labai norėjosi nuvežti B. H. Tiškevičių ir galbūt jo Nicos rinktinę į Nicą, nes tai – vietos bendruomenei artima fotografija, jų gyvenimas, jų miestas, jų visuomenė klajoklio iš tolimo egzotiško krašto akimis, kultūrinis ryšys su netikėtu Europos kraštu.
Nepavyko šiuo kartu tiek aprėpti, bet tai yra pačiuose artimiausiuose planuose. Jau turime entuziastų komandą, partnerius, tikiu, kad netrukus jau galėsime apie tai papasakoti. Man smagu, kad B. H. Tiškevičiaus kūryba, asmuo suvienijo platų žmonių ratą bendrai kultūrinei sklaidos misijai. Jis svarbus ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo požiūriu, bendradarbiavimo su privačiu verslu, su fotografijos, apskritai meno, paveldo puoselėtojais, kurie ne muziejuje, ne atminties institucijose tai atlieka, o realizuodami savo kitą veiklą. Labai konsoliduotai, bendruomeniškai atradome vardiklius ir šauniai bendradarbiaujame.
Benediktas Henrikas Tiškevičius (Benedykt Henryk Tyszkiewicz, Beinoît Henri Tyszkiewicz, Benoît de Tyskiewicz, 1852–1935)
Išskirtinė, dar nepakankamai pažinta Lietuvos kultūros istorijos asmenybė, neeilinė fotografijos meno figūra, vienas iš meninės fotografijos pirmtakų Lietuvoje ir pirmasis šalies keliautojas-fotografas.
B. H. Tiškevičius gimė 1852 m. Nemėžio dvare, netoli Vilniaus, Vandos Marijos Sofijos Tiškevičiūtės-Tiškevičienės ir Mykolo Tiškevičiaus šeimoje. Nesulaukęs nė dešimties, tapo našlaičiu. Globoti jo ėmėsi Benediktas Emanuelis Tiškevičius, senelis iš motinos pusės.
Kurį laiką gyveno Raudondvaryje, bet dėl džiovos baimės abu išvyko į Prancūziją. Galiausiai senelis nusprendė, kad saugiausia anūkui bus Madeiros saloje.
Testamentu paveldėjęs senelio (mirė 1866 Paryžiuje) turtus, B. H. Tiškevičius netrukus pradėjo leistis į keliones po visą pasaulį, kelionių įspūdžius įamžindavo fotografijose. Išmaišė Europą, Aziją, Afriką, viešėjo Šiaurės Amerikoje.
Pas garsiausią burlaivių statytoją Augustiną Normandą užsisakė laivą – modernumu stebinusią jachtą grafas pavadino „Žemajtej“.
Kita grafo aistra buvo fotografija, turėjo įsirengęs fotolaboratorijas Paryžiuje ir Vialos dvare.
Lietuvą ir Prancūziją savais namais laikęs fotografas nuo 1884 m. dalyvavo Prancūzų fotografų draugijos veikloje, nuo 1898 m. buvo prestižinio Paryžiaus fotoklubo narys. Nuo 1894 m. dalyvavo parodose, jo nuotraukos publikuotos reprezentaciniuose prancūzų piktorializmo leidiniuose, parodų kataloguose, žurnaluose. B. H. Tiškevičiaus kūryba atitiko europines ano meto fotografijas tendencijas ir neturėjo analogų Lietuvoje.
B. H. Tiškevičius mirė 1935 metais, palaidotas Nicoje šalia motinos.
Didžioji dalis turtų ir Raudondvario dvaras atiteko vyriausiam sūnui Benediktui Jonui Tiškevičiui (su amerikiete žmona Elizabeth Klara Bancroft turėjo tris vaikus: Benediktą Joną, Edvardą Reinoldą ir Elžbietą Mariją). Su pirmąja meile Izabele Fero buvo susilaukęs nesantuokinės dukros Marie Feraud, jos anūkas Jurgenas Štubė 2005 m. lankėsi Raudondvaryje.
Daug dešimtmečių B. H. Tiškevičiaus, kaip fotografo, vardas Lietuvoje buvo beveik nežinomas, o kūrybinio palikimo fragmentai saugoti tik užsienyje.
Parengta pagal Šiaulių fotografijos muziejaus ir Kauno rajono muziejaus inf.
