Naujausios
Pasiūlytos septynios knygos
Žemaitės premijos laureatę ir renginio svečius savo daina pasveikino dainininkė Ingrida Ručinskienė.
Renginį vedęs Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos vyresnysis bibliotekininkas Egidijus Ūksas priminė Žemaitės premijos istoriją. Premiją 1966 metais įsteigė Kelmės rajone egzistavęs Žemaitės kolūkis. Pirmuoju jos laureatu tapo Juozas Baltušis už apsakymą „Ko nepasakė Laukys“.
Premija iki 1990 metų buvo teikiama už prozos kūrinius kaimo tematika. Iširus kolūkiams, nustota ją teikti.
1994 metais premiją atkurti nusprendė Kelmės rajono savivaldybė. Šiuo metu ji teikiama už prozos kūrinius kaimo tema, monografijas apie žymius kraštiečius, publicistikos ir eseistikos kūrinius. Laikoma viena iš prestižiškiausių literatūrinių premijų. Ją yra pelnę daugelis žinomiausių ir stipriausių Lietuvos prozininkų: Juozas Baltušis, Vytautas Bubnys, Raimondas Kašauskas, Aldona Ruseckaitė, Vanda Juknaitė ir daugybė kitų rašytojų.
Žemaitės literatūrinė premija teikiama kas dveji metai.
Šiemet premijai pasiūlytos septynios knygos. Visos stiprios ir savitos. Tačiau literatūrinių premijų skyrimo komisija vienbalsiai nusprendė šių metų Žemaitės premiją skirti Viktorijai Daujotytei – Pakerienei už autobiografinių tekstų knygą „Kai rašai, nebijai“, turinčiai sąsajų su Kelmės rajonu, pasižyminčiai autentiškumu ir jautrumu.
„Atrodo, kad aš pats parašiau šią knygą“
Komisijos sprendimą pristačiusi bibliotekininkė Danguolė Garnienė pacitavo kai kurių komisijos narių atsiliepimus apie knygą.
„Tai tikrų išgyvenimų ir emocijų knyga. Joje sutalpinta ne vienos kartos moterų būtis. Kūrinio veikėjai vaikšto tais pačiais takais kaip ir mes. Minimi mūsų krašto vietovardžiai,“ – tvirtino Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos Kražių Žygimanto Liauksmino skyriaus lietuvių kalbos mokytoja Emilija Kvietkuvienė.
Tytuvėniškis literatas ir fotografas Vytautas Šimkūnas pastebėjo knygoje vaizduojamų asmenybių šviesą ir temas, skatinančias skaitytoją reflektuoti savo gyvenimą.
Kelmės „Kražantės“ progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Alma Paulauskienė knygą pavadino giliu filosofiniu kūriniu, kuriame atpažįstamos daugelio kelmiškių patirtys.
Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos direktorė Ginta Maziliauskienė: „Jautrus, įdėmus gyvenimo liudijimas, su namų šiluma, atskleidžiančia gyvenimo patirtis. Žmogaus istorija prasideda tada, kai nebijai rašyti ir kalbėti.“
O vėliau laureatę sveikinęs iš Varnių kilęs jos kraštietis dabar kelmiškis režisierius Algimantas Armonas juokavo, jog perskaičius knygą atrodo, jog jis pats ją parašęs.
Panašiais patyrimais dalijosi ir kiti sveikintojai.
Laureatei premiją įteikė ir juostą užrišo Kelmės rajono savivaldybės mero pavaduotojas Tadas Kasparas. Sveikino Lietuvos rašytojų sąjungos, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos, Kelmės rajono savivaldybės, Užvenčio krašto ir kultūros bendruomenės atstovai.
Ištrauką iš knygos „Kai rašai, nebijai“ skaitė bibliotekos darbuotoja Živilė Gerčienė.
Žemaitės biografija – kiekvienos moters biografijos ištakos
„Ima ir ištinka žmogų toks džiaugsmas. Skambutis. Nežinomas numeris. Pakeli ragelį. Ir patiri daug džiaugsmo“, – apie tą dieną, kai kelmiškiai paskambino ir pranešė žinią apie tapimą Žemaitės premijos laureate, prisiminimais dalijosi Viktorija Daujotytė.
Stovėdama prieš būrį jos pagerbti atėjusių kelmiškių ir miesto svečių literatūrologė rankoje laikė dvi savo parašytas knygas. „Žemaitė“ ir „Kai rašai, nebijai“. Juokavo :„Tai mano gynyba“. Ir pridūrė: „Taip atrodo aukšta akimirka. Tegu būna šios knygos Žemaitės ir Kelmės krašto garbei. Labai norėčiau, kad ta premija dar ilgai gyvuotų.“
Žemaitės biografiją laureatė prilygino kiekvienos moters biografijos ištakoms. Sakė Žemaitę skaitanti ir skaitanti. Ir niekada nenusibosta. Visi jos raštai ant stalo išdėstyti. O kas netelpa – po lova.
Žemaitė ir jos tekstai aktualūs ir šiandien, praėjus šimtmečiui nuo to laiko, kai ji gyveno ir kūrė.
„Mažaraštė. O toks kalbos skambėjimas ir grynumas!“ Kokia pagarba skarelei, kai sakoma, jog skepetą reikia saugoti ir gražiai susilankūti.“ Profesorė pateikė vieną pavyzdį iš Žemaitės apsakymo „Susirinkimas“, kuriame pasakojama, kaip kunigas nusiuntė davatką į susirinkimą. Davatkos anuomet buvo labai svarbios moterys, tarpininkės tarp kelių pasaulių. Taigi, susirinkime tai davatkai reikėjo pasirašyti. Pasirašiusi dorai nesuprasdama už ką ji jautėsi lyg velniui dūšią pardavusi.
„Per daugiau kaip po šimto metų ateina klausimas – už ką pasirašome. Juk pasirašinėjame kone kasdien,“ – Žemaitės aktualumą šiandien iliustruoja profesorė.
„Ir koks įstabus trijų žmonių Žemaitės, Povilo Višinskio ir Marijos Pečkauskaitės Šatrijos Raganos susitikimas Užvenčio šalelėje. Tai įspūdingas lietuvių kultūros reiškinys. Jų tikėjimas ir įsivaizdavimas, kad ateis diena, kai visi žmonės skaitys.“
Ir šiandien tie įsivaizdavimai išsipildė. „Knygai tenka daugiau garbės negu man pačiai.“
Pamatinė žemaitė
„Esu pamatinė žemaitė.“ Taip save apibūdina knygos pelniusios Žemaitės premiją, autorė. Kilusi iš Pavandenės, kurios dalis priklauso Užvenčio seniūnijai, dalis – Varniams Telšių rajone. Kaip lemties ženklą mena gyvenimą ant ribos. Tačiau vistiek Žemaitijoje. Todėl ir knygos „Kai rašai, nebijai“ puslapiuose atgyja vaikystėje išvaikščioti takai, Girgždutės kalnas, Sakelių dvaro griuvėsiai, Sklepkalnis, tokie artimi ir atpažįstami daugeliui kelmiškių.
Tik likimas lėmė sutikti aukštaitį, pamilti sėlių kraštą ir pramokti aukštaičių tarmės. „Eidama per gyvenimą, liesdama žmones, supratau, kad esame susaistyti. Kiekvienas susitikimas žmogaus su žmogumi yra siužetas gyvenimo pasakojimui.“
Apie Žemaitės premiją būsimoji literatūros tyrinėtoja sužinojo dar 1966 – aisiais, kai pati Vilniaus universitete baigė antrąjį kursą. Nuo tada sekė Žemaitės premijos likimą. Visi laureatai jai buvo labai artimi. Apie juos nuolatos mąstydavo. O ypač Birutė Baltrušaitytė ir Marcelijus Martinaitis, su kuriais teko daugiau bendrauti.
Ir šiandien, kai pati tapo Žemaitės premijos laureate, atvykusi į Kelmės kraštą, sakė jautusi tamsžalės spalvos gaivą, jos alsavimą ir kilimą į viršų, kažką šviesaus ir šilto. Taip, kaip kartais skaudžiai jaučiamas gyvenimas, išlaiko tikėjimą šviesa.
