Naujausios
Rado išeitį
Kuratorės Rekha Sameer projektas – tarptautinė paroda „Ribos ir paraštės“ – galerijoje S_IN veiks iki gegužės 24 dienos. Parodoje tyrinėjamos temos nuo tapatybės politikos iki geopolitinių konfliktų. Trys menininkės – Rekha Sameer, Kristina Valančiūtė-Vaičekauskienė ir Eleanor Lee Palmer – analizuoja fizines ir simbolines ribas, pasitelkusios skirtingas meno formas.
„Pagalvojau apie tai, kad visas pasaulis kalba apie karus, bet žmonėms atrodo, kad jis yra kažkur kitur, už skaitmeninio ekrano. Jie prabunda, geria kavą, gyvena įprastą dieną, įprastą rutiną. Taip sugalvojau temą apie sienas ir ribas. Žinau, kad Lietuva taip pat turi problemų su kaimynais – Baltarusija, Rusija.“
Pasirengimas parodai Šiauliuose Rekhai Sameer prasidėjo su nuotykiais. Vyrų, moterų ir vaikų pėdų liejiniai įstrigo muitinėje, pakeliui iš Paryžiaus.
Pėdos menininkės mintyse asocijavosi su Juozapu, Marija ir Jėzumi, bet vizija apie einančių pėdų ratą sužlugo. Kūrybinga menininkė rado išeitį: prisiminė indiškos kultūros tradiciją.
„Tada pagalvojau: galiu jaustis blogai arba galiu ką nors daryti. Indijoje ryžių miltų dekoracijomis pritraukiame gerąsias dvasias. Ir paukščiai atskrenda lesti, tai labai organiška. Nusprendžiau galerijos erdvę pabarstyti ryžių miltais ir įspausti ratu einančių pėdų atspaudus. Pėdsakai lankytojams priminė gyvenimo ratą.“
Kūrėja sako Šiauliuose sąmoningai atsisakiusi performanso: norėjo, kad žiūrovai susitelktų į pėdsakus, o ne į ją.
Galerijoje menininkė pristatė ir instaliaciją su trimis raudonais sariais. Trys, sako kūrėja, kartais, kaip ir trylika, laikomas nelaimingu skaičiumi. Į kojines įpylė ryžių ir lęšių, įdėjo sarius, pakabintus kaip hamakus. Taip sukūrė amorfinius kūdikių pavidalus.
Šį darbą buvo rodžiusi Londone, tad svarstė, kaip susieti su lietuvių žiūrovu? Fonui pasitelkė lietuvišką lopšinę.
„Mano idėja buvo apie ribas – kai vyksta smurtas, pirmosios aukos yra moterys ir vaikai. Norėjau parodyti kraujo spalvą ir viduje – vaikus. Lopšinė užmigdo, bet šie kūdikiai niekada nebeatsibus. Lietuviška lopšinė iškart palietė žmones, sužadino ankstyvos vaikystės prisiminimus.“
Viešėdama Šiauliuose, Rekha Sameer surengė pamokas Šiaulių dailės mokykloje ir Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje. Menininkę sužavėjo meno edukacijos sistema.
„Lietuvoje vaikai nuo 6 metų mokosi meno mokyklose, kur menas vertinamas taip pat, kaip matematika. Anglijoje ar Indijoje menas dažnai laikomas tik laisvalaikio užsiėmimu. Čia vaikams menas yra gyvenimo būdas, jie nėra sugadinti pamokymų „tu neturėtumei taip piešti kvadrato“, jie atviri, gali klausti bet ko. Man buvo fantastiška su jais pasikalbėti.“
Vietinė idėja tampa globali
Rekha Sameer pirmą kartą į Lietuvą atvyko prieš septynerius metus – dalyvavo meno rezidencijoje Šiluvoje. Nors nemokėjo lietuviškai, o vietiniai gyventojai nekalbėjo angliškai, galiausiai pavyko susipažinti su bendruomene.
„Gatvėje pamačiau moterį, vilkinčią gražią suknelę, ir pagyriau. Ji kalbėjo angliškai. Sužinojau, kad vadovauja moterų priklausomybės grupei gretimame kaime. Ji pakvietė apsilankyti“, – prisimena.
Susitikime vertėjavo menininkės draugė vienuolė. Viešnią sujaudino moterų patirtys, sudėtingos gyvenimo sąlygos, vaišingumas. Bendravimas tęsėsi – Rekha Sameer moterimis pasakojo apie savo kūrybą ir pagamino indiško maisto 25 žmonėms.
Šiluvai Rekha Sameer sukūrė vietai specifinio meno kūrinį, įkvėptą septynių Marijos sopulių, septynių rožinio karoliukų. Pamatytas vaizdinys sukėlė mintis apie moterį ir motinystę – tuo metu laukėsi menininkės dukra.
Iš vietinio molio nulipdė septynis nėščiųjų pilvus, juos sujungė iš ūkininko gauta spygliuota viela. Pilvai simbolizavo gimimą, mirtį – saulėje skilinėjantis ir dulkėmis virstantis molis, gyvenimo pakilimus ir nuosmukius – spygliuota viela.
„Idėjos koncepcija yra vietinė, o iššūkis vietos specifikos menininkui yra padaryti ją globalią. Menas turi būti universalus – vietinę idėją paverti suprantama visam pasauliui“, – sako kūrėja.
Indija, Singapūras, Anglija
Rekha Sameer gimė ir užaugo Bombėjuje (dabar Mumbajus). Moteris šypsosi: mokykloje mokslai nelabai sekėsi, bet visą laiką piešdavo. Meną teko atidėti į šalį – baigė tarptautinės politikos studijas, vėliau – kompiuterių kursą.
Devynerius metus su šeima gyveno Singapūre.
Nors moters šeimoje dėl santuokos buvo kilę pasipriešinimo – vyras buvo iš kitos kastos – jie sėkmingai vedę jau 36 metus.
Nuo 2000 metų šeima gyvena Anglijoje, sutuoktinis dirba finansų srityje.
„Kai persikėlėme į Angliją, po 5 metų vyras pasakė: „Jei nori užsiimti menu, tavo šansas dabar, daryk.“ Studijas Rekha Sameer pradėjo nuo parengiamųjų kursų. Rūpinosi vaikais, o kartu ir mokėsi.
Pirmoji įgyvendinta idėja buvo tarsi dažų katalogas: „Turėjau daug menstruacijų problemų. Niekas nežinojo, kas mane įkvėpė, bet tada supratau, kad būtent idėja yra svarbi.“
Apmąstydama identitetą, menininkė sukūrė vaizdo įrašą, kuriame ją pagavęs saris apvynioja stipriai kaip mumiją. Ji išsilaisvina, o saris vėl apvynioja. Šis kūrinys kalbėjo apie patriarchatą ir moters kūno kontrolę.
„Tai nuvedė mane į „Central St. Martins“ meno koledžą Londone, vieną geriausių konceptualaus meno koledžų pasaulyje. Ir staiga aš, motina, turėjau pasakyti savo vaikams: „Yra salotų, daržovių ir ryžių, pasigaminkite patys ir valgykite.“ Dabar mano vaikai puikiai gamina, jiems 30 ir 34 metai“, – juokiasi menininkė.
Rekha Sameer sako esanti labai kūrybinga – namuose gali išspręsti bet kokią problemą.
„Dauguma indų yra tokie: mes alternatyvūs mąstytojai, problemų sprendėjai. Mano vyras kartais sako: „Tu sukuri problemą, o tada nori kūrybiškai iš jos išeiti. Neįtrauk manęs.“ Su manimi gyventi įdomu, mano vyras nenuobodžiauja nė akimirkos.“
Menininkė mėgsta keliauti po pasaulį ir dalytis meno idėjomis – neseniai priėmė pasiūlymą vykti į Egiptą.
Ateityje Rekha Sameer planuoja tęsti bendradarbiavimą su Lietuvos dailininkų sąjunga, organizuoti lietuvių menininkų parodą Anglijoje, skatinti jaunųjų menininkų mainus tarp šalių – nori atsidėkoti už svetingumą.
Šiuo metu menininkė kuria konceptualių portretų seriją. Svarsto, galbūt jie taps asmenine paroda, bet įvykių neskubina.